Kviečiame peržengti darbo kabineto slenkstį ir iš arčiau susipažinti su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto profesoriumi Arūnu Emeljanovu. Jo mokslinių interesų sritis Vilniaus universitete labai susijusi su kiekvieno žmogaus kokybiškam gyvenimui būtinais elementais: fiziniu aktyvumu bei pajėgumu ir ligų prevencija. A. Emeljanovo profesinė sritis, susipynusi su misija viešai skleisti žinią apie sveikatai palankų gyvenimo būdą, yra tapusi jo paties kasdienybės rutina: dažnai jį galima sutikti po pietų išėjusį greitu žingsniu „prasieiti ratuką“ ar atliekantį tempimo pratimus tiesiog prie suolelio miesto skvere.
Kalbantis su šiuo žmogumi atrodo, kad jis ieško galimybių, o ne pasiteisinimų: nuvykęs į konferenciją bet kuriame pasaulio krašte išbėga pabėgioti ir taip tik dar greičiau susipažįsta su nauja vietove, jam svarbi estetika, menas, architektūra, bet kartu jis sąmoningai vengia perfekcionizmo ir skiria dėmesio gyvenimo ritmo higienai: miegui, streso valdymui, mitybai, bendravimui. Pasak jo, svarbiausia investicija yra į patogius sportbačius, o visa kita – nuoseklumas ir maži teisingi įpročiai, kurie labai greitai duoda teigiamus rezultatus fizinei ir psichikos sveikatai. Kviečiame į pokalbį, kuris įkvepia keistis.
Profesoriau, iš kur esate kilęs? Ar aplinkoje, kurioje augote, vaikystės, paauglystės patirtys, autoritetai formavo Jūsų profesinio kelio pasirinkimą ir pomėgius? Papasakokite, kaip pasirinkote save sieti su sveikatos ir sporto sritimis.
Gimiau ir augau Šiauliuose, mokydamasis mokykloje, intensyviai sportavau ir vaidinau miesto dramos būrelyje. Manau, kad šios dvi sritys ir prisidėjo prie mano tolesnio kelio bei pasaulėžiūros. Labai svarbios man buvo lengvosios atletikos treniruotės ir pirmoji trenerė Nijolė Dagytė, kuriai tai irgi buvo karjeros pradžia, o aš ir kiti vaikai buvome pirmieji jos sportininkai. Buvau intensyviai sportuojantis berniukas, mano rungtis – bėgimas, sprintas – neabejotinai formavo asmenybę: iš sporto į mano gyvenimą atėjo ritmas, režimas, tikslų siekimas, sporte susidūriau su rungtyniavimu, asmenybę formavo ir pirmosios kelionės, kuriose turėjau galimybę pažinti nebe tik šiauliečius ar lietuvius, o daug įvairių žmonių. Viena mano gyvenimo dalis buvo sportas, o kita – vaidyba, menas. Lankiau miesto dramos studiją, puikiai sekėsi, atlikdavau pagrindinius vaidmenis spektakliuose, iš ten liko meilė kultūrai, teatro scenoje išmokau dirbti su auditorija. Tačiau kai reikėjo pasirinkti: menas ar sportas, nulėmė trenerės autoritetas ir likau sporte, nes dviejų veiklų gerai atlikti jau nebepavyko.
Dėl didesnių galimybių iš Šiaulių persikėliau sportuoti į Kauną, todėl baigęs mokyklą labai natūraliai pasirinkau studijas Lietuvos sporto universitete. Dar pirmame pirmo kurso semestre supratau, kad sportas, sveikata, sveikatinimas, sveika gyvensena yra tie dalykai, kurie man patinka, kuriuos noriu studijuoti ir su kuriais siesiu savo ateitį. Praėjus pirmajam studijų pusmečiui aš jau tvirtai žinojau, kad norėsiu studijuoti magistrantūroje, o dar po metų – kad norėsiu ir doktorantūros. Mano studijų laikais Lietuvoje dar nebuvo jokių galimybių išvykti dalinių studijų į užsienį, tad visose studijų pakopose mokiausi Lietuvoje. Po apgintos disertacijos turėjau daug įvairių pasiūlymų, dirbau keliuose Lietuvos universitetuose, tarp jų – ir Vilniaus universitete.
Kaip dėliojasi Jūsų profesinis kelias šiandien? Esate dėstytojas, mokslininkas, ekspertas: kur jaučiatės stipriausias ir kokį karjeros etapą išgyvenate?
Esu išsigryninęs mokslinių interesų sritį – tai su sveikata susijęs elgesys: fizinis aktyvumas, mityba, žalingi įpročiai ir su sveikata susijusio elgesio įtaka fizinei bei psichikos sveikatai, pavyzdžiui – fizinis pajėgumas. Turiu jau 20 metų mokslinio darbo bei dėstymo įdirbį ir jaučiu, kad po labai aktyvaus kontaktų mezgimo, pasirinkimų darymo laikotarpio dabar esu stabiliame plačiai man atsivėrusių galimybių etape: bendruose projektuose dirbu su tarptautiniais ir vietiniais partneriais – su kaimyninės šalies kolegomis iš Tartu universiteto ir su geriausio pasaulio universiteto – Harvardo – mokslininkais. Mane dominančios sritys jau aiškios, tik labai kinta technologijos, atsiranda naujų įrankių, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas, naujų reiškinių – sėdimasis ir nuotolinis darbas, kurie tas sritis sujudina iš esmės ir kelia vis naujų neatsakytų klausimų.
Be tipiško mokslininko darbo, šiuo metu ypatingą svarbą teikiu trečiajai universiteto misijai – viešinimui, edukacijai. Kaip niekada anksčiau, dabar man tapo svarbu kalbėti visuomenei: pristatau savo bei kolegų tyrimus, skaitau viešas paskaitas, dalyvauju plačiajai visuomenei skirtose konferencijose. Matau, kad didžiulė dalis labai įdomių ir naudingų mokslinių tyrimų rezultatų, žinių taip ir nepasiekia visuomenės arba yra pateikiamos per sudėtingai, nepriimtina forma. Jaučiu, kad galiu ir noriu būti tarpininku, kuris sujungia šias auditorijas ir artina vieną prie kitos.
O po darbo valandų – kokias veiklas rastume įprastos jūsų darbo savaitės kalendoriuje? Ar turite griežtą rutiną?
Turėdamas didelį bagažą tam tikros srities žinių, pavyzdžiui, apie fizinį aktyvumą, ir daug metų kalbėdamas studentams ir visuomenei, norom nenorom pats įtiki ir patiki tuo, ką kalbi. Na, pavyzdžiui, jeigu žinai, kad X ar Y yra naudinga, o A ir B žalinga, atsižvelgdamas į tai, keiti savo elgesį. Tad jeigu kalbu, koks svarbus yra fizinis aktyvumas, pats taip ir elgiuosi – esu fiziškai aktyvus žmogus. Tai yra ir mano laisvalaikis, ir investicija į fizinę bei psichikos sveikatą. Nesu „radikalas“ ar savo rutinos „įkaitas“: žinau ir paisau to, kas sveikatai palanku. Bet jeigu vieną dieną vietoje suplanuotos treniruotės priimu spontanišką draugų pasiūlymą nueiti į teatrą ir pavakaroti, tikrai to nesigailiu.
Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad fizinis aktyvumas turėtų būti visiškai natūrali mūsų dienos rutinos dalis: taip, kaip valyti dantis, turėtų būti aišku, kad reikia judėti, būti fiziškai aktyviems. Šią rutiną aš turiu, ji yra integrali mano gyvenimo dalis, bet esu stiprus pusiausvyros šalininkas – kraštutinumai niekam nenaudingi, o šviežias kruasanas tikrai „nenužudys“ ir nesugriaus tvirtų sveikatai palankios gyvensenos įpročių, jeigu jie yra.
Ar improvizuojate atsižvelgdamas į sezonus? Kokie aktyvios veiklos komponentai yra patikrinti laiko ir geriausiai Jums veikia?
Pagrindinė mano vadinamoji kardioveikla yra bėgimas, dar būtinai – tempimo pratimai ir šiek tiek – jėgos pratimai. Aprangą, tinkamą bėgimui, pritaikau pagal sezoniškumą ir oro sąlygas, tam yra išvystyta visa industrija, be to, labai naudinga yra bėgioti visais metų laikais. Mankštintis gryname ore apskritai yra ypač rekomenduojama: rudenį spalvinga, gražu bėgti parke, žiemą – miesto takais, kur nuvalytas sniegas ir šviečia lempelėmis vitrinos.
Jeigu yra galimybė, du–tris kartus per savaitę mankštinuosi sporto klube, stengiuosi paįvairinti veiklas ir išbandyti ką nors naujo, nes tai ir naudinga, ir įdomu: pavyzdžiui, eisiu žaisti skvošo, niekada jo nesu bandęs. Ir kitiems visada patariu ieškoti širdžiai artimų fizinių veiklų: išbandyti, keisti, nebijoti mesti, nes pasiūla milžiniška. Gal tai bus zumba, o gal kovos menai, Vilniuje žinau net dvi (gal jų yra ir daugiau?) moterų futbolo komandas. Yra ką pasirinkti, bet būtinai reikia ieškoti, kas tinka ir patinka, – didžiausia tikimybė, kad tokią veiklą tęsite ir jausite pasitenkinimą.
Jeigu nenueinu į sporto klubą, man visiškai užtenka gimnastikos kilimėlio namie ar suoliuko gamtoje – su šiomis priemonėmis galima atlikti pratimus įvairioms raumenų grupėms. Geriau nieko įmantraus, bet – kasdien. Tad svarbiausia investicija yra laikas, na dar – sportbačiai, bet juos, tikiu, dauguma ir taip turime.
Bet juk mes neturime laiko… nespėjame įvykdyti asmeninių įsipareigojimų, laiką „ėda“ spūstys automobiliuose, moterys net į gimdymo namus vežasi kompiuterius, o tėvai vaikų būreliuose „kabo“ konferenciniuose skambučiuose, užuot išėję pravėdinti galvų. Ką mums su visu tuo daryti? Kodėl jūs turite laiko, o didžiulė armija šiuolaikinių miesto gyventojų bėga kaip pelės rate, nuolat skundžiasi galvos skausmais ir kaip mantrą kartoja neturį laiko?
Jeigu kas nors yra taip įprasta, kaip išsivalyti dantis, tam neieškai specialaus laiko – man taip yra su fiziniu aktyvumu. Nebūtinai jam reikia skirti valandą ar daugiau per dieną: galima bet kuriuo dienos metu skirti pusvalandį ar kelis kartus po 15 min. Papietavę, pietų pertraukos metu, daugelis turime galimybę prasieiti bent 15 min. greitu tempu, o tai yra labai naudinga metabolizmui, sumažėja gliukozės šuolis kraujyje, pagerėja bendra savijauta ir darbingumas. Tik svarbu eiti pavalgius, ne prieš. Ne išimtis ir kelionės: išbėgu rytais pabėgioti apsistojęs viešbučiuose svečiose šalyse ir taip nušaunu kelis zuikius: pamatau vietovę ne turisto žvilgsniu ir pajudu. Per pusę valandos bėgimo galima apžiūrėti pusę Romos.
Kitas aspektas – dabar yra madinga sakyti „neturiu laiko“. Bet iš tikrųjų, jeigu susidėliotumėte būsimos dienos planą ir iš anksto nusimatytumėte, kada skirsite laiko laiškams atrašyti, darbui, kur ir ką valgysite, kokia bus logistika, – fizinis aktyvumas tikrai ten tilps. Ne ką mažiau svarbu – prioritetai. Pavyzdžiui, daugybė žmonių mirksta socialinėse medijose: rodos, tik atsidarei, o jau dingo pusvalandis. Ir taip tikrai yra, tas pusvalandis išgaravo, o galėjo būti skirtas kam nors kitam. Verta peržiūrėti, ko galima atsisakyti, gal yra, ką darome visai netikslingai. Ar bent jau kaitalioti: vieną dieną sportuoti, o kitą – ne, jeigu tikrai neįmanoma to padaryti kasdien.
Ar skiriate ypatingą dėmesį darbo ir poilsio režimui? Ar esate atpažinęs ženklus, kurie sako, jog kūnas ar psichikos sveikata prašosi vieno ar kito pokyčio? Darote tiek daug skirtingų dalykų, gyvenate ir dirbate per kelis miestus ir universitetus, ar esate patyręs perdegimą?
Savo studentams mėgstu sakyti, kad nuo šiol, t. y. studijuodami ir baigę studijas, jūs laiko turėsite tik mažiau. Jeigu jo turite vis daugiau, vadinasi, kažką darote ne taip ir pro pirštus žiūrite į savo ateitį, karjerą. Tad čia yra didžiulis iššūkis: ir sėkmingai planuoti karjerą, turėti ambicijų, ir neperdegti. Labai stengiuosi išlaikyti darbo ir poilsio pusiausvyrą, mano kūno siunčiamas pavojaus ženklas yra galvos svaigimas. Bet sveikata tikrai yra prioritetas visada. Tikrinuosi ir visus kitus raginu dalyvauti visose siūlomose profilaktinėse prevencinėse sveikatos programose ir stebėti kūno siunčiamus ženklus. Darbas „pasidarys vėliau“ arba nepasidarys, jeigu sergate, o sveikata reikia pasirūpinti čia ir dabar. Asmeniškai nesu patyręs perdegimo, bet manau, kad mano gyvenimo būdas ir fizinis aktyvumas, apie kurį kalbame, smarkiai prie to prisideda – tai labai gera prevencija psichikos sveikatai.
Darbe išmokau atsisakyti tam tikrų veiklų ar funkcijų arba jas perduoti – platus kolegų ratas, narystė įvairiose asociacijose, federacijose tam labai padeda. Taip pat visiškai atsisakau veiklų, jeigu matau, kad jos nekuria pridėtinės vertės.
Esate proceso ar rezultato žmogus? Ar kolekcionuojate numestus kilogramus, nubėgtus kilometrus programėlėse? Ar tiesiog siekiate įdomiai gyventi, kad kūno problemos nekeltų rūpesčių įgyvendinant kitus tikslus?
Manau, kad proceso: aš pats niekada neskaičiuoju nei žingsnių, nei kilometrų, nei minučių, bet galbūt dėl to, kad turiu daug sportinės patirties ir nemažai ką žinau intuityviai. Tačiau, remiantis moksliniais tyrimais, pradedantiems aktyviai gyventi žmonėms yra naudinga naudotis mobiliosiomis programėlėmis, pasitelkti kitus įrenginius, skirtus įvairioms organizmo funkcijoms sekti, nes tai motyvuoja, leidžia išsikelti tikslus ir lengviau jų siekti. Tad jei tik gali padėti, labai rekomenduoju naudotis papildomomis priemonėmis, – tam jos ir kuriamos.
Kalbant apie tikslus… kam nors gali stereotipiškai atrodyti, kad į sportą susikoncentravusio žmogaus pasauly svarbiausia – raumenų auginimas ir virtuvėje stovinti baltyminių kokteilių kolekcija, bet Jūs esate labai nestereotipiškas sporto entuziastas. Papasakokite, dėl ko dar dainuoja Jūsų širdis. Menas, estetika, kelionės? Panašu, kad ir tai – Jūsų pasaulio dalis.
Tikrai taip, menas, estetika, mada, kultūra, kelionės ir skanus maistas mane taip pat labai domina. Labiausiai mėgstu šiuolaikinį meną, performanso žanrą, bet taip pat vertinu klasikinę dramaturgiją ar baletą. Apskritai man labai patinka vietos, aplinka, atmosfera, kurią kuria erdvės, į kurias „ateiname pasižiūrėti meno“. Pavyzdžiui, ypatinga yra teatro aplinka – stiprų įspūdį paliko Italijos Milano La Scala teatro interjeras, taip pat esu neabejingas šiuolaikinio meno galerijoms, jų architektūrai. Labai patiko Abu Dabyje įkurto Luvro muziejaus frančizė: pats muziejus savo kolekcija neprilygsta tikrajam Luvrui, bet muziejaus architektūra – be galo įspūdinga, verta vien ją pamatyti. Į šį sąrašą taip pat įtraukčiau Guggenheimo muziejų Niujorke ir labai vertinu Vilniuje įkurtą MO muziejų.
Įvardykite kelis dalykus: muziejus, paroda, kūrėjas ar aplankyta šalis, kas pastaraisiais metais padarė didelį įspūdį? Ką rekomenduotumėte pamatyti ar bent pagūglinti kitiems?
Mano atradimas – Meksiko miestas, Meksikos sostinė. Nesitikėjau, kiek daug kultūros ten galima rasti. Tai vienas daugiausia muziejų turinčių miestų pasaulyje, jame rasime ir žymiosios Fridos Kahlo muziejų. Fantastiškas, tikrai aplankykite.
Ne paslaptis, kad daug savo asmeninio ir profesinio gyvenimo kasdienybės aktyviai komunikuojate socialinių tinklų paskyroje: sekant Jus instagrame galime matyti bene tiesiogines transliacijas iš konferencijų, kuriose dalyvaujate, ir iš karto ten Jūsų pateikiamas pagrindines pranešimų tezes, naujausius duomenis. Juk socialiniai tinklai yra beprotiški laiko rijikai, suvalgantys mūsų dėmesį, labai nevienareikšmiškai vertinami dėl propaguojamų grožio, kūno, jaunystės kultų. Kodėl pasirinkote aktyvų buvimą viešojoje erdvėje prisistatydamas profesoriaus_aruno asmenvardžiu?
Socialiniai tinklai yra labai nauja man apskritai: dar prieš metus neturėjau jokio profilio socialiniuose tinkluose ir nenaudojau jų nei asmeninei, nei profesinei komunikacijai. Su draugais susirašydavome ar susiskambindavome telefonu. Instagrame atsiradau tik prieš kiek daugiau nei pusmetį ir tai įvyko labai natūraliai: vedant viešus seminarus įvairioms auditorijoms žmonės vis klausdavo, kur gali rasti daugiau informacijos apie mane ir tai, ką pasakoju, kaip su manimi susisiekti. Kai jau kelioliktą kartą teko atsakyti, kad „niekur“, supratau, jog tai manęs paties nebetenkina. Susikūriau profesinei komunikacijai skirtą paskyrą ir sieju ją su jau minėta trečiąja universiteto misija – komunikuoti mokslu pagrįstas žinias apie sritis, kurias išmanau. Man svarbu daryti pokytį visuomenėje, svarbu prisidėti prie žmonių sveikatos gerinimo ir buvimas viešojoje erdvėje yra vienas mano įrankių.
Būdamas socialiniuose tinkluose turiu galimybę atsakyti į žmonėms kylančius labai konkrečius klausimus, pavyzdžiui, tėvai klausia apie paauglės jėgos treniruotes, nori sužinoti „antrąją nuomonę“ ir palyginti ją su trenerio. Tokiais atvejais, atsakęs į panašaus pobūdžio, atrodo, visai paprastus klausimus, jaučiuosi prisidėjęs prie vieno ar kito žmogaus sveikatos. Tai labai prasminga.
Žinoma, labai svarbu ir grįžtamasis ryšys: džiaugiuosi, kai žmonės parašo, kad paklausę tinklalaidės, kurioje kalbėjau, ar pažiūrėję instagrame vaizdo įrašą nutarė eiti iš darbo pėsčiomis. Nuostabu, kad jie ir patys džiaugiasi taip pasielgę, ir nori su manimi pasidalinti šia emocija: aš motyvuoju juos, jie – mane.
Ar yra išimčių ir kokių nors sąlygų, kas pačiam Jums jau apriboja fizinę veiklą: pakilusi temperatūra, koks nors skausmas, karštas ar labai šaltas oras?
Jeigu kūnas serga, t. y. ir taip patiria stresą – karščiuoja, ką nors skauda, tuomet griežtai atsisakau jį papildomai apkrauti dar ir fiziniu krūviu. Tačiau jeigu patiriu psichologinį stresą, įtampą, tada sportuoju, bet mažiau, atsargiau, lengviau. Tinkamai pasirinkta fizinė veikla dažniausiai prisideda ir prie pagerėjusios psichologinės būsenos. Kitos aplinkybės – per tamsu, per šalta ar per karšta – nėra pasiteisinimai nesportuoti, reikia ieškoti galimybių būti fiziškai aktyviems ar tinkamos tam aplinkos net ir tuos kelis kartus per metus, kai Lietuvoje būna virš 20 laipsnių šalčio, kai net ir aš nebeišbėgu (juokiasi).
Žinoma, tvarkymasis, namų ruoša, apibrėžiama kaip buitinis fizinis aktyvumas, taip pat yra naudinga, tik problema, kad ji nyksta: buityje mums padeda daug elektronikos prietaisų (dulkių ar langų valymo įrenginiai – robotai, indaplovės, skalbimo mašinos ir kt.) ir mažėja atliekamų veiklų spektras bei intensyvumas. Naudingiausia pripažinta fiziškai atliekama veikla namų ūkyje yra kasimas: kasant kastuvu žemę ar sniegą yra naudojama daugybė raumenų grupių. Bet kiek žmonių gali pasigirti dažnai ką nors kasantys? Tad, deja, vien namų ruošos nepakanka.
Tikiu, kad vis dėlto ir Jūs turite silpnybių ir ne visada pasielgiate teisingai: pvz., nesuvalgote tiek ankštinių, kiek reikėtų, dirbate miego sąskaita ir pan. Kokių silpnybių turite, kur norėtumėte sau niuktelti į šoną ir sakyti: susiimk?
Saldumynai… Labai stengiuosi vartoti mažiau, bet turiu silpnybę kepiniams, bandelėms, ypač – prancūziškai konditerijai: kruasanams, makarunams, kanelėms. Čia turiu save pristabdyti ir riboti. Viso kito, kas daro gyvenimą įdomų, sujungia su žmonėmis, nelaikau silpnybėmis, nedemonizuoju – lietuviška virtuvė ir tradiciniai bulviniai patiekalai, taurė vyno ar šašlyko porcija vasarą – to yra mano gyvenime, bet saikingai, todėl visai nekelia nerimo.
Ar esate perfekcionistas? Stebint Jūsų gyvenimą socialiniuose tinkluose atrodo, kad norite išnaudoti visas gyvenimo minutes prasmingai: po darbo – sportinė veikla, komandiruotėje – kokybiška kultūrinė patirtis, lėkštėje – daržovių jūra ir sezoniškumo principai. Kaip atkeliavote į šį iš pažiūros sąmoningumo ir alkio gyvenimui etapą? Ir kur toliau? Kokius asmeninio tobulėjimo tikslus dabartiniam sau keliate?
Daug veikti man patinka, tačiau siekis atlikti tobulai – kaip apibrėžia perfekcionizmas – ne, nes taip visko gali padaryti tik mažiau. Aš renkuosi geriau daugiau, plačiau. Kolega iš Harvardo universiteto, profesorius Ichiro Kawachi man yra pasakęs kelis dalykus, kurie labai įstrigo visam gyvenimui: ar tikrai verta gludinti kokį mokslinį pranešimą, prezentaciją ir ieškoti nuotraukos pusę valandos, vizuale „stumdyti“ taškelio vietą tik dėl to, kad auditorijai būtų gražiau, kai tuo metu galėtum savo žinute pasidalinti dar vieną kartą ir padaryti vietoje vieno du pranešimus; o gal per tą laiką pats perskaitytum kitą naudingą straipsnį, pamatytum kitą galimybę, išgirstum kitą požiūrį. Svarbu „neužsižaisti“ su perfekcionizmu, nes per laiką, skiriamą kam nors atlikti supertobulai, prabėga daug įdomių dalykų pro šalį: su kuo nors nepabendrauji, ko nors nepastebi ir pan. Kokybę labai vertinu visame kame, bet perfekcionizmas „per daug kainuoja“, todėl geriausia rinktis vidurį. Kaip ir visur – pati sveikiausia vieta būti, dirbti, veikti yra ne kraštutiniai pasirinkimai, o vidurys, pusiausvyra.
Todėl ir ateityje sau keliu tikslą atrasti dar daugiau pusiausvyros tarp darbo ir poilsio, malonumo ir pareigos, noriu pažinti margą, įvairų, be galo įdomų pasaulį, išragauti jo skonius. Be to, degu noru prisidėti prie visuomenės švietimo ir elgesio pokyčių, vedančių fizinio aktyvumo rutinos link. Viešojoje erdvėje esame atakuojami informacijos, kur turėtume investuoti savo pinigus, skirti dėmesį, laiką, bet vertingiausia investicija yra į sportbačius, – pažadu visiems, kad ji tikrai atsipirks, jei juos avėsite ir naudosite pagal paskirtį, o ne laikysite po lova. Visa kita bus uždirbama, pasiekiama, įmanoma tik tuomet, jei būsite sveiki: skirdami laiko fiziniam aktyvumui jūs ne sunaudojate laiką, o investuojate ir didinate savo kokybiško ateities laiko sąskaitą.
Komentarų nėra. Būk pirmas!