1805 m. kovo mėnesį „Vilniaus dienoraštyje“ botanikos profesorius S. Jundzilas (1761–1847) paskelbė straipsnį „Apie senus ir naujus kavos taupymo būdus“.

Jis rašo, kad kavos pasaulyje suvartojama vis daugiau. Nors jos plantacijų plotai vis plečiami, rinkos kaina nuolat kyla: mat kava iš aristokratų salonų pasiekė ir vidurinės klasės bei darbininkų stalą. Mokslininkai, augalų žinovai senokai dairosi jos pakaitalų arba bent tinkamų priedų. Štai ir Vilniaus kavinėse į kavą maišomi įvairūs džiovinti paskrudinti vaisiai arba patiekiama „pokavutė“ – antrą kartą užplikyti tirščiai. Toliau profesorius aptaria visus autoritetų siūlomus augalus – ne vienas jų auginamas ir Vilniaus universiteto botanikos sode (dabar – Sereikiškių parkas). Deja, cikorijos, žemės riešutai, dryžučiai, itališkieji žirniai, lipikai, cukriniai runkeliai neturi nei kavos aromato, nei skonio, juolab žmogaus „nervus ir visą kūną“ teigiamai veikiančių kavos savybių. Taigi kavą gali pakeisti tik kava…

Iš prof. L. Klimkos archyvo