Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete paskaitas jau ne pirmus metus skaito prof. Algis Fedoravičius, psichologas, kognityvinės elgesio terapijos specialistas, Bihevioristinės medicinos draugijos narys, Amerikos psichologų asociacijos narys, Amerikos psichosomatikos draugijos narys.

Kokie Jūsų ryšiai su Lietuva?

Aš čia gimiau 1938 m. Mano šeima paliko Lietuvą 1944-aisiais ir pateko į pabėgėlių stovyklą pietų Vokietijoje. Po penkerių metų karui pasibaigus galėjome emigruoti į Ameriką. Mano mama, sesuo ir aš (tėvas žuvo per karą) nuvykome į Ohajo valstiją. Čia lankiau mokyklą, gavau bakalauro laipsnį Ohajo universitete, magistro laipsnį Xavier universitete Cincinatyje, o daktaro laipsnį – Vaterlo universitete Ontarijuje, Kanadoje, 1971 m.

O kada pirmą kartą atvykote į Vilnių?

2000-aisiais. Pasiėmiau atostogų. Vienas mano kolega, katedros, kurioje dirbau, vedėjas lietuvis profesorius Vytas Bieliauskas pasakė, kad būtinai turiu Lietuvoje aplankyti profesorę D. Gailienę. Taigi atvykau, o ji pakvietė mane sugrįžti skaityti paskaitų. Pirmą kartą atvažiavau skaityti paskaitų 2002 m. Šis mano apsilankymas – berods šeštas. Skaitau paskaitas magistrantams, doktorantams, psichologams praktikams, psichiatrams, gydytojams. Skaičiau paskaitą ir Onkologijos institute.

Kokią reikšmę Jūsų darbai turi medicinai ir psichinei sveikatai?

Apie 1970-uosius susiformavo biheivioristinė medicina, atsiskyrusi nuo psichosomatinės medicinos ir psichologijos. Tai nulėmė pripažinimas, kad psichologiniai ir socialiniai veiksniai yra svarbūs ligų prevencijai ir gydymui. Man labai pasisekė, kad anksti patekau į šią darbo sritį. Dirbau Cincinačio universiteto Medicinos mokykloje ir tapau Psichosomatikos padalinio direktorium – vėliau tai buvo transformuota į Bihevioristinės medicinos padalinį. Sudariau pirmąsias bihevioristinės medicinos srities rengimo programas psichologams ir gydytojams, kuriose atsižvelgėme į psichologinius, socialinius ir medicininius veiksnius, turinčius įtakos ligų eigai ir gydymui, ypač skausmo gydymui ir kitų ligų, kurios žmogų labai išsekina ir psichologiškai. Taip pradėjau šį darbą, paskui išvykau į Nju Meksiką ir pradėjau bihevioristinės medicinos programą veteranų ligoninėje, Nju Meksiko universiteto Medicinos mokykloje, kur visi šeimos praktikos ir psichiatrijos, net vidaus ligų rezidentai pradėjo mokytis, kaip sąveikauja psichologiniai, socialiniai, ir medicininiai veiksniai ir kaip gydyti žmones, žvelgiant iš šios perspektyvos. Tai buvo viena mano dėstymo, tyrimo ir darbo sričių.

Kaip pasirinkote savo profesiją, studijas? Atsitiktinai ar planingai?

Iš dalies tai buvo atsitiktinumas. Pasirinkau psichologiją, nes nesisekė studijuoti inžineriją. Pradėjau lankyti kelis psichologijos kursus, kurie man labai patiko. Man teko laimė studijuoti kartu su keliais labai žymiais psichologais. Tada išvykau į Xavier universitetą, ten vėliau pradėjau dirbti fakultete kartu su dr. V. Bieliausku. Tuo metu pradėta suprasti, kad seni psichologijos metodai nėra adekvatūs, ir įsteigta programa, kuri pabrėžė naujus žmogaus elgesio suvokimo būdus. Man tai padarė labai didelį įspūdį, todėl nuvykau į Vaterlo universitetą Ontarijuje ir man pavyko tapti pirmuoju doktorantu, kuris tyrė, kaip kognityviniai faktoriai veikia elgesį ir kaip jie gali būti panaudojami siekiant išvengti elgesio problemų. Mano mokytojas D. Meichenbaumas tapo vienu iš 10 įtakingiausių XX amžiaus psichologų. Man teko laimė kartu dirbti, rengti bendras publikacijas. Tada labai susidomėjau kognityvine elgesio terapija, ja užsiėmiau pirmus kelerius metus, kai gavau daktaro laipsnį. Vėliau Cincinačio universitetas pakvietė vadovauti Psichosomatikos padaliniui, nes buvau susipažinęs su kognityvinio elgesio terapija. Pradėjome domėtis, kaip galima tai pritaikyti medicinoje ligoms gydyti.

Kokie Jūsų įspūdžiai apie Lietuvą ir Lietuvos žmones?

Nežinojau, ko tikėtis. Mano dukra čia lankėsi 1992 m. Ji studijavo Ispanijoje ir atvyko į Lietuvą kaip turistė. Ji pasakojo, kad žmonės čia nuostabūs, bet viskas sugriauta, apleisti pastatai. Tačiau aš susidomėjau ir nutariau atvykti. Pamačiau labai ambicingus ir viltingai nusiteikusius žmones iš verslo aplinkos, daug energijos ir didelį norą mokytis, įgyti žinių. Man didelį įspūdį padarė energija ir tikslo siekimas.

Visi buvo nusiteikę susipažinti su naujais žmogaus elgesio tyrimo metodais, pažiūromis. Profesorė D. Gailienė ir tuo metu dar doktorantas E. Kazlauskas susidomėjo šia sritimi, padėjusia naujai pažvelgti į žmogaus elgesį. Tai tyrimais, ne vien teoriniais samprotavimais pagrįstas žmogaus elgesio suvokimas. Tai visai naujas požiūris į žmogaus elgesį, kurį iš pradžių studentams buvo sunku suprasti, nes jie buvo mokomi pagal tradicinius modelius. Aš tik padėjau jiems plėtoti programą, skaitydamas paskaitas. Studentai labai pozityviai nusiteikę ir nori mokytis. Apskritai Lietuvoje gera būti, galiu tai pasakyti ir lietuviškai. Žmonės labai malonūs, jei nors truputį kalbi lietuviškai, jie šypsosi ir labai šiltai priima.

Mano dukra sugrįžo su manim dar kartą, taip pat vyriausias sūnus ir mano žmona, nors ji ne lietuvė. Dabar kartu atvyko mano sūnėnas su žmona. Labai malonu čia sugrįžti.

Koks, Jūsų manymu, psichologų vaidmuo medicinoje?

Palyginti su JAV ir Vakarų Europa, tokiomis šalimis kaip Italija ir Jungtinė Karalystė, Lietuvos psichologai gerokai atsilieka integruodamiesi į biomedicinos sritį. Jie turi susirūpinti problemomis, kurios kyla žmonėms medicinoje. Lietuvos žmonės negauna tinkamos priežiūros, ji neatitinka šiuolaikinių standartų ne tik gydymo, bet ir ligų profilaktikos srityje. Reikia gydytojus rengti efektyviau padėti ligoniams įveikti ligą, keisti gyvenimo būdą ir veiksmingiau gydyti ligonius ne tik ligoninėse, bet ir ambulatoriškai. Lietuvai reikia dar pasirengti teikti savo piliečiams šiuolaikinius reikalavimus atitinkančias paslaugas.

Psichologai, kurie dirba biheivioristinės medicinos srityje, vadinami sveikatos psichologais. Jie dirba bendradarbiaudami su gydytojais pirminėse sveikatos priežiūros įstaigose, daugelyje ligoninių ir reabilitacijos įstaigų. Pavyzdžiui, pirminiame sveikatos priežiūros lygyje sveikatos psichologai dirba kartu su neurologais, kardiologais, ortopedais ir anesteziologais, gydydami skausmo pacientus. Sveikatos psichologai padeda nerimo sutrikimus, tokius kaip panikos priepuoliai ar fobijos, išgyvenantiems asmenims, depresiškiems ar turintiems suicidinių minčių. Taip pat sveikatos psichologai dirba su psichosomatiniais sutrikimais, galvos skausmais, skrandžio skausmais. Sveikatos psichologai domisi sveikatai žalingu elgesiu: rūkymu, persivalgymu ir nutukimu.

Tyrimais įrodyta, kad psichologai turi būti visateisiai šiuolaikinės sveikatos priežiūros sistemos dalyviai. Sveikatos psichologai yra specialiai paruošti įvertinti sudėtingus ryšius tarp biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių, kad galėtų suteikti psichologinę pagalbą. Sveikatos psichologija būtina šiuolaikinėje medicinos sistemoje užtikrinant veiksmingą pagalbą medicinos pacientams ir sutrikimų prevencijoje. Taigi šis modelis, kurį rekomenduoja naujausia mokslinė literatūra, sako, kad sveikatos sistema nėra įvairiapusė, jeigu medicinos pagalba suteikiama be sveikatos psichologų.

Tai nesigailite, kad nebaigėte inžinerijos?

Ne. Tai, ką aš darau, daug įdomiau, natūraliau, jaudina. Rengti mokymo ir gydymo programas labai įdomu. Įdomu atvykti į Lietuvą ir turėti įtakos psichologijos krypčiai, padėti ne tik studentams, bet ir bendruomenei. Tikiuosi, kad ir sveikatos priežiūros sistemai, nes jūsų sveikatos priežiūros sistema ne tik teikia nuolatinę pagalbą, bet kasmet peržiūri naujas paraiškas, pagrįstas moksliniais tyrimais, taiko jas gyventojams. Tai didelis Lietuvos privalumas.

Kaip manote, kurlink vystosi psichologija? Kokios perspektyvos?

Ateityje psichologai turėtų daugiau dalyvauti sveikatos priežiūros sistemoje. Jie vis labiau įsitrauks į sveikatos priežiūrą, ypač į pirminę. Taip pat ir į trečiojo lygio sistemą, kai reikia padėti chroniškomis ligomis sergantiems žmonėms. Psichologai vis daugiau turėtų dalyvauti ligų prevencijoje, veikdami žmonių elgesį siekiant išvengti ligų. Psichologai turės daugiau įtakos psichinėmis ligomis sergančiųjų gydyme. Pvz., JAV jau daugumoje valstijų psichologai gali pacientams išrašyti vaistus.

Taigi psichologijos ateitis – plėstis. Manau, po 20-25 metų psichologija taps profesija, kurioje bus remiamasi biopsichosocialiniu modeliu, apimančiu ne tik biologinius ir medicininius, bet ir psichosocialinius aspektus. Ji labiau integruosis į visą sveikatos priežiūros sistemą. Lietuva irgi turi judėti ta pačia kryptimi, kad neatsiliktų nuo Vakarų Europos šalių ir nuo platesnių tyrimų bei mokslo raidos perspektyvos.

Jūs skaitėte paskaitą Onkologijos klinikoje. Ką čia gali nuveikti psichologai?

Psichologai dabar sparčiai dirba ieškodami, kaip apsaugoti nuo ligas sukeliančio elgesio, tokio kaip rūkymas, valgymo sutrikimai, sukeliantys diabetą, ir kita. Onkologijoje svarbiausia ne tik prevencija, bet ir psichosocialinės paslaugos pacientams, palengvinančios gydymo eigą, sveikimą. Psichologai turi konsultuoti šeimos narius, artimuosius, bendruomenę, kaip sukurti paramos programas, rengiant ne tik psichologus ir gydytojus, bet ir paramedikus, socialinius darbuotojus, kunigus. Pats sirgau vėžiu, patyriau operaciją, chemoterapiją, radiacijos terapiją. Gana greitai pasveikau, praktiškai išbandydamas savo praktikuojamus psichoterapijos metodus, be to, galėjau naudotis psichosocialine parama. Žinojau, kas manęs laukia, ir tai mane motyvavo sveikti ir grįžti į aktyvią veiklą vos per kelis mėnesius. Todėl žinau, kokios veiksmingos šios paramos sistemos. Lietuvoje labai menka psichosocialinė parama onkologiniams pacientams. Beveik nedirbama vėžio profilaktikos srityje. Norėčiau, kad sparčiau plėtotųsi ši sritis. Gydytojai ir seselės, dirbantys onkologijos įstaigose, apkrauti ligonių priežiūra ir negali tinkamai padėti pacientams. Taigi psichosocialinė parama onkologiniams pacientams būtina.