Vasarį įsteigta Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesinė sąjunga, vienijanti akademinio ir neakademinio personalo narius. Apie profsąjungos įkūrimo prielaidas ir jos keliamus veikimo tikslus kalbamės su profsąjungos pirmininke Sociologijos katedros docente Rūta Žiliukaite.

Pirmą kartą istorijoje VU Filosofijos fakultete įsteigta profesinė sąjunga. Kokios aplinkybės paskatino šios profsąjungos atsiradimą ir kokius išskirtumėte pagrindinius jos veikimo tikslus?

Profesinę sąjungą įsteigti paskatino perpildyta kantrybės taurė: Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje ne vienerius metus besikaupusios problemos, tokios kaip itin menki dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai, dideli krūviai, mažas mokslo finansavimas ir pan., pastaraisiais metais tapo sunkai bepakeliamos. Deja, ir mūsų universitete, pelnytai besididžiuojančiame pirmavimu, šios tendencijos įgyja nuo pedagoginio ir mokslinio darbo atstumiančius pavidalus. Situaciją dar labiau komplikavo Lietuvos mokslo sistemoje ir universitete pradėtos reformos, kurios kartais atrodo bloginančios ir taip prastą dirbančiųjų šioje sistemoje padėtį. Išjudinti įsisenėjusių problemų bei reformų projektų ir pajutę, kad nepasitenkinimas yra kolektyvinis, nebeabejojome, kad turime ryžtis steigti profesinę sąjungą.

Pagrindinis profesinės sąjungos tikslas – tapti aktyviais dialogo dėl mūsų universitete ir Lietuvos mokslo sistemoje vykdomų reformų dalyviais, galinčiais greitai susitelkti ir veikti išvien situacijose, kai darbuotojų socialinės ir ekonominės teisės yra pažeidžiamos ar ignoruojamas reformų socialinis kontekstas.

Įsteigėme organizaciją ne tam, kad priešintumėmės mokslo ir studijų kokybės gerinimui Lietuvoje ir mūsų universitete – ji mums visiems taip pat rūpi. Tačiau tai, ką mes kartais girdime viešojoje erdvėje, visiškai nepelnytai mus žeidžia. Pagrindinė mokslininkams siunčiama žinutė, atrodo, yra ta, kad jūsų kuriamas mokslas yra bevertis, o pagrindinis aukštojo mokslo reformų tikslas turėtų būti visais įmanomais būdais priversti dirbti keliskart uoliau ir stropiau. Tokia žinutė yra siunčiama pervargusių ir išsekusių žmonių bendruomenei. Esame įsitikinę, kad pagrindinė mūsų mokslo atsilikimo ir studijų kokybės problemų priežastis yra menki mokslininkų atlyginimai, verčiantys juos dirbti keliuose darbuose iš karto, taip pat skurdus ir nenuoseklus mokslinių tyrimų finansavimas.

Kadangi VU Filosofijos fakultete yra susitelkę daug specialistų, turinčių stiprius kiekybinių ir kokybinių socialinių duomenų analizės įgūdžius, nestokojame kompetencijų ne tik stebėti, bet ir įsitraukti į argumentais paremtą diskusiją siekdami, kad siūlomi ir priimami sprendimai būtų grindžiami ne pavieniais, itin vienpusiškai ir neobjektyviai situaciją aprašančiais rodikliais, o patikimais, pagrįstais ir visapusiškais duomenimis apie dėstytojų ir mokslininkų veiklos socialinį ir ekonominį pobūdį bei kontekstą.

Ar jautėte palaikymą iš VU Filosofijos fakulteto bendruomenės steigdami profsąjungą? Ar steigiamojo susirinkimo dalyvių skaičius atitiko steigėjų lūkesčius?

Pradėję svarstyti, ar būtų prasminga dabartinėje situacijoje įsteigti profesinę sąjungą, pirmiausia pasiteiravome fakulteto darbuotojų nuomonės dėl tokios organizacijos reikalingumo. Supratę, kad idėją palaiko didelė fakulteto bendruomenės dalis, ėmėmės darbo. Profesinės sąjungos iniciatyvinę grupę sudarė trys žmonės – Donata Petružytė, Antanas Kairys ir aš, bet palaikymo ir pagalbos sulaukėme iš ne vieno fakulteto darbuotojo. Steigiamojo susirinkimo dalyvių skaičius su kaupu pateisino mūsų lūkesčius. Iš tiesų tikimės, kad mūsų iniciatyvą perims ir kiti fakultetai – mielai pasidalysime tiek patarimais, tiek būtinų profesinei sąjungai steigti dokumentų projektais.

Steigiant bet kokią organizaciją visuomet atsiranda skeptikų, abejojančių steigiamos organizacijos būtinybe, misija ar pan. Tarkime, suprantamas profsąjungos poreikis radikaliai kapitalistiniuose darbo santykiuose, kai darbdaviai linkę maksimaliai išnaudoti darbuotojus ir nenori su jais dalytis sugeneruotu pelnu. Tačiau ar akademinėje aplinkoje neturėtų galioti itin aukšta darbo santykių kultūra, savaime eliminuojanti profsąjungos steigimo poreikį?

Profesinių sąjungų įvaizdis mūsų visuomenėje iš tiesų yra itin prastas. Daugiausia dėl sovietmečio palikimo, prisiminimų, kaip šios organizacijos veikė tuo metu. Klaidinga manyti, kad profesinės sąjungos reikalingos tik „radikaliai kapitalistinių darbo santykių“ kontekste. Profesinės sąjungos šiuo metu veikia Švedijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Graikijos ir kitų Europos Sąjungos šalių universitetuose. Neoliberalizmo apraiškos Lietuvoje yra daug stipresnės nei daugelyje kitų ES šalių. Mokysimės ir stengsimės perimti veiksmingiausias ir labiausiai pasiteisinusias kolektyvinių veiklų praktikas, inicijuojamas per profesines sąjungas, iš kolegų, dirbančių Vakarų universitetuose.

Taip pat klaidinga yra manyti, kad akademinėje aplinkoje nėra vietos išnaudojimui. Atvirkščiai, dėl įtvirtintų autonomijos tradicijų, kurias visi branginame ir norime išlaikyti, kartu, deja, susiklosto palanki aplinka formuotis „feodaliniams“ darbo santykiams, kur išnaudojimo apraiškos (pavyzdžiui, niekur neapskaitomos ir neapmokamos darbo valandos) lieka nepastebimos. Ir tai turbūt sisteminės bėdos, nes mūsų universitetuose dažnai persidirba visi – net ir tie, kurie akademinės karjeros „laiptuose“ stovi gana aukštai. Greičiausiai tai vyksta dėl to, kad mes iki šiol neturime skaidrios, aiškios ir visas realias dėstytojo veiklas apimančios darbo užmokesčio ir krūvių apskaitos sistemos.

Vis dėlto, kalbant apie profesinę sąjungą, sakyčiau, kad mums svarbu ne tik tai, kas vyksta universitete. Pagrindinės problemos yra susijusios su išoriniais veiksniais – Lietuvoje iki šiol vykdyta švietimo ir mokslo politika per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjo sukurti stabilios ir mokslo plėtrai bei studijų kokybės augimui palankios aplinkos. Užtat turime ne vieną valstybinę instituciją, prižiūrinčią mokslininkų veiklos kokybę! Turint omenyje, koks skurdus Lietuvos švietimo ir mokslo finansavimas ES kontekste, reikėtų dar kartą apsvarstyti, kiek reikalingos tokios valdžios įsteigtos institucijos, kiek jų veikla yra pateisinama sąnaudų ir naudos aspektu. Galbūt šių institucijų veiklai skiriami biudžeto pinigai mokslo kokybės požiūriu būtų daug naudingesni, jeigu būtų panaudoti dėstytojų ir mokslininkų atlyginimams?

Ką patartumėte liberalių darbo santykių šalininkams? Tiems, kurie nori dirbti universitete tik su sąlyga, kad yra pageidaujami ir vertinami, o nesijausdami pageidaujami mieliau paliktų darbo vietą, negu už ją kovotų? Kokius argumentus stoti į profsąjungą galėtumėte išsakyti jiems?

Esu tikra, kad profesinę sąjungą įsteigę fakulteto darbuotojai yra būtent tokie – norintys dirbti universitete tik su sąlyga, kad yra reikalingi, kad jų darbas yra prasmingas ir vertinamas, o ne tokie, kurie jaučiasi nepageidaujami savo darbo vietoje, tačiau yra pasiryžę už ją kovoti visais įmanomais būdais. Sakyčiau, kad mes turime liberalių pažiūrų žmonių įsteigtą profesinę sąjungą, tokių, kurie nebegali daugiau taikstytis su esama padėtimi. Siūlyčiau liberalių darbo santykių šalininkams tiesiog pamąstyti apie savo darbo sąlygas ir gaunamą atlygį. Galbūt to visiškai pakaks, kad taptų mūsų profesinės sąjungos nariais.

Be to, kaip teigia mano kolegos Antanas Kairys ir Donata Petružytė, tokie liberalūs darbo santykiai, kai darbdavys siekia sau maksimalios naudos, o darbuotojas lanksčiai renkasi jam pelningiausią darbo vietą, prasilenkia su pačia universiteto dvasia. Universitetuose yra kuriamas bendras gėris – visuomenei naudingi mokslo tyrimai, vykdoma švietėjiška veikla, o darbuotojai dažnai dirba vedami pašaukimo ar net altruistinių paskatų. Be to, dalis mokslinių tyrimų gali pareikalauti dešimtmečių, kol bus gauta apčiuopiama nauda, todėl paprasčiausiais trumpalaikės naudos kriterijais grįsti darbo santykiai čia nelabai tinkami.

Paskatinti socialinės atsakomybės, turėtume imtis iniciatyvos gerinti savo darbo sąlygas, o ne individualistiškai trauktis dirbti į sritis, kuriose asmeniškai gautume daugiau pelno, aukodami bendrojo gėrio kūrimą. Pastaruoju metu aukštasis mokslas, deja, virsta parodija. Bet ne dėl darbuotojų kaltės, o dėl politinių, vadybinių ir ekonominių sąlygų, stumiančių į degradaciją visą sistemą, todėl profsąjungos tikslas – ne tik siaurai kovoti už savo darbo sąlygas, bet per tą kovą prisidėti ir prie aukštojo mokslo žlugdymo sustabdymo, pasipriešinti bet kokioms destrukcinių apraiškų galimybėms. O tai savo ruožtu susiję su socialinių negerovių prevencija: su palankia erdve aukšto lygio specialistams augti ir dirbti, su inteligentiškojo visuomenės sluoksnio buvimu, su materialia ir kultūrine visuomenės pažanga, neatsiejama nuo visuomenės švietimo.

Kaip reagavo VU Filosofijos fakulteto vadovai į profsąjungos steigimą? Kokio bendradarbiavimo su jais tikitės?

Fakulteto vadovai palaikė profesinės sąjungos įsteigimą ir palaiko jos veiklą. Esame tos pačios bendruomenės nariai, siekiame tų pačių tikslų. Mums labai svarbus vadovų palaikymas ir supratimas veiksnių, paskatinusių profesinės sąjungos steigimą. Labai tikimės tik konstruktyvaus ir produktyvaus bendradarbiavimo.

VU Filosofijos fakulteto profesinės sąjungos pirmininkę doc. dr. Rūtą Žiliukaitę kalbino fakulteto administracijos vyr. specialistė Olga Suprun.