Šv. Kalėdų laikotarpis ypatingas ne tik dovanų karštine, akcijomis ir pirkėjų vilionėmis, bet ir geranoriškomis iniciatyvomis („Maltiečių sriuba“, „Maisto bankas“, bėgimo varžybos su kalėdiniais šūkiais, senjorams kavos ar arbatos puodelis sostinės kavinėse, senelių namų ir vaikų namų lankymas). Kodėl per Kalėdas suaktyvėja geranoriškos akcijos ir ypač noras jas viešinti, kaip tokios iniciatyvos veikia visuomenę, ar tikime jų prasmingumu ir nauda, klausiame Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros profesorės, Psichologinio konsultavimo ir mokymų centro vedėjos Romos Jusienės.

Tradiciškai Kalėdų laikotarpį išnaudoja norintieji pritraukti kuo daugiau aukojančiųjų, savanoriaujančiųjų, nes šių švenčių laikotarpis yra metas, kada visi galvojame apie dovanas ir dovanojimą. Kalėdų šventės asociacijos su dovanomis, šeima, susibūrimu, šiluma ir žmonių artumu daugeliui tiesiog įaugusios į kraują iš vaikystės. Padidėja mūsų jautrumas, norime būti geresni. Tai puikiai išnaudoja reklamos specialistai, žiniasklaida, žinoma, ir labdaringos organizacijos, skatindamos mus daugiau aukoti, aktyviau įsitraukti į įvairias iniciatyvas. Taigi duoti ar aukoti Kalėdų laikotarpiu yra labai įprasta, bendražmogiška. Gaila, kad neretai tuo pasinaudojama ir komerciniais sumetimais. Apmaudu ir dėl to, kad paprastai aukojimas ir davimas dažniausiai yra labai trumpalaikis, su šventėmis ir pasibaigiantis, be to, lengviausiai „atsiperkame“ materialiomis dovanomis.

Kaip tokios epizodinės, proginės iniciatyvos veikia visuomenę, ar tikima jų prasmingumu ir nauda?

Sudėtinga būtų apibendrinti, tai palikčiau kiekvienam rinktis. Kartais ir šios epizodinės ar vienkartinės akcijos – jeigu tik jose tyčia ar netyčia dalyvaujame – priverčia susimąstyti ir tai tampa prasmingu ir nuolatiniu davimu. Labiausiai tikiu ne vienkartinėmis ar tik švenčių laikotarpio iniciatyvomis. Labiau būtų priimtina, kad mes kiekvienas kasdien prasmingai galėtume patarnauti kitam žmogui. Žinoma, ne kiekvienas tą galime, ne kiekvienas esame tam pasirengę.

Kodėl per Kalėdas svarbu kažką kam nors dovanoti, o ir mes kiekvienas išgyvename dovanų laukimo metą? Kodėl tik per šventes suaktyvėja žmonių geranoriškumas ir su kuo asocijuojasi toks davimas?

Krikščioniškame tikėjime prieš šventes skatinama atlikti išpažintį. Vieni tikintys žmonės atlieka išpažintį, kiti be išpažinties per šventes stengiasi daugiau duoti kitiems ir taip galbūt išpirkti savo kaltes, jei per metus jaučiasi ką nors blogo nuveikę. Kaltės jausmas, skatinantis daugiau duoti, ypač dažnai matomas tėvų ir vaikų santykiuose. Kuo tėvai mažiau laiko skiria savo vaikams, tuo labiau stengiasi juos apipilti materialiniais dalykais – dovanomis, būreliais, pramogomis ir kt. Ypač sunku tėvams, kurie iš tiesų jaučiasi dėl kažko kalti prieš vaiką. Tuomet išryškėja nereikalingas lepinimas daiktais, bet tai ir yra savotiškas bandymas išpirkti savo kaltes. Ir atvirkščiai, smagu, kai jau iš šeimos atsinešame kitokias vertybes, kad svarbu ne atvažiuoti vieniems pas kitus ir apsikeisti dovanomis, bet susiburti, skirti savo laiko pabuvimui vieniems su kitais, nes didžiausia ir vertingiausia dovana – bendravimas.

Daugumai žmonių dovanas gauti yra vienareikšmiškai smagu. Tačiau kartais tenka susidurti ir su tais, kurie nekenčia dovanų ir Kalėdų meto. Tai dažniausiai vaikystėje emociškai apleisti ar jau minėtą tėvų mėginimą išpirkti kaltę patyrę žmonės, kurie dovanas gaudavo kaip kompensaciją už tai, ko labai svarbaus negaudavo. Pavyzdžiui, ne tėvo dėmesį ir meilę, o atkištą dovaną. Arba dovaną, kuri atitikdavo ne jų lūkesčius, o tėvų. Dar blogiau – dovaną už tai, kad būtum toks, kokį tave nori matyti tėvai, o ne toks, koks pats norėtum būti. Taigi tokios dovanos siejasi ne su džiaugsmu ir stebuklo laukimu… Kalėdos yra šeimos šventė, susibūrimas, o kai šeimos susibūrimo nėra arba jis tampa labai konfliktiškas, sudėtingas, tada nebėra tų šiltų asociacijų. Kai yra saugi aplinka ir dovana skirta tiesiog pradžiuginti – tada viskas gerai, bet jeigu dovana kaip kompensacija arba kaip pakaitalas kažkokiam trūkumui padengti, arba kai jaučiame prieštaringus jausmus žmogui, kuris tai dovanoja, tada ta dovana nebe tokia maloni ir gali sukelti labai prieštaringų jausmų, kaip ir pati šventė, nes ji asocijuojasi ne su teigiamais, gerais jausmais, ne su noru būti su tais žmonėmis.

Kaip žmonės, kuriuos prisimena tik per Kalėdas, reaguoja, kaip jie jaučiasi?

Tokiais atvejais įsivaizduoju vienišus žmones ir ypač apleistus vaikus, kuriems tikrai reikalinga suaugusiųjų pagalba. Taip, per šventes juos apdalina saldainiais, dovanėlėmis, bet kur tie suaugusieji dingsta, kai vaikus reikia apginti nuo smurtaujančio ar girtaujančio tėvo, kai reikia jiems padėti kasdienybėje?

Tokie dalykai veikia skirtingai – pagyvenę žmonės ar kiti suaugusieji gali jausti, kad jie niekam nereikalingi. Tai žeidžia, bet jie yra jau subrendę – gali liūdėti ar pykti, gali išsakyti savo nepasitenkinimą ar nusivylimą, o štai vaikus toks dalykas labai traumuoja, labai veikia jų pasaulėžiūros formavimąsi. Jie auga su jausmu, kad pasaulis iš principo yra neteisingas, ir jeigu žmonės man būna geri, tai jie būna geri ne dėl manęs, o dėl progos, dėl to, kad jiems taip reikia. Nes vaikas vertina visa tai, ar tas žmogus yra šalia jo tada, kada jam jis reikalingas. O ne tada, kada šventės.

Vieniems savanorystė, pagalba blogiau gyvenantiems yra būtinybė, gyvenimo prasmė, kiti – niekada gyvenime tuo neužsiima ir jiems svetima savanorystės idėja. Ar reikia blogai jaustis, graužtis, jei per Kalėdas neužsiimi tokia veikla, neaukoji, neprisidedi prie geranoriškų iniciatyvų? 

Nelygu ką vadinsime savanoryste. Jeigu apibrėšime, kad savanoriauti – tai prisijungti prie kažkokios organizacijos ir, tarkim, nuvažiuoti į vaikų namus išdalinti žaislų ar sriubą pagyvenusiems žmonėms, tai yra per siaura. Savanoriavimu vadinu bet kokią veiklą, kai veikiame kito žmogaus – net ir artimo – labui be atlygio ir nesiekdami naudos. Toks savęs davimas ne tik materialia prasme, bet ir savo laiko skyrimas, gali vykti įvairiausiom formom. Kasdieniame gyvenime galime nuveikti daug prasmingų veiklų. Galime pakviesti pagyvenusius vienišus kaimynus prie stalo, skirti laiko pasikalbėti. Jau nekalbu apie tuos, kurie šalia mūsų, netoli mūsų esančius artimus žmones, jiems skiriamą savo dėmesį ir laiką. Taip elgiasi daugelis mūsų. Jeigu ne, tada pačių savęs labai gaila, nes esame skurdūs, stokojantys žmonės.

Bendrai kalbant apie savanoriavimą ir ypač apie įsitraukimą į savanorystės (siauresne prasme) veiklas, joks kraštutinumas nėra gerai. Yra žmonės, kurie daugybę savo laiko ir savęs atiduoda savanorystės veiklai, bet tada klausiu – ar nenukenčia pats žmogus, ar jis nepamiršta pasirūpinti savimi ar leidžia, kad kiti juo pasirūpintų? Būna dar baisiau, kai šeimos žmonės rūpinasi viso pasaulio vaikais, bet apleidžia savus. Neturim nueiti į kraštutinumus. Negalima pamiršti savęs ir savo artimųjų. Jeigu turime savo vaikų ir jiems atiduodame savo laiką, tiesiog žaisdami su jais ar bendraudami, tai kodėl tai ne savanoriška veikla? Tai labai prasminga ir vertinga veikla. Ir kita vertus, matome žmonių, kurie turi ir laiko, ir galimybių, bet nepadarys nieko, kad šalia esančiajam būtų geriau. Vėlgi tai tam tikras kraštutinumas, kai žmonės turbūt galėtų tai daryti, bet klausimas, ar norėtų. Jeigu nenori, tai kodėl? Gal jie net nepajėgūs suprasti kito skausmo, gal nepajėgūs duoti kitiems, nes patys niekuomet nėra gavę, gal tiesiog pernelyg susirūpinę savimi ir savo nepatenkintais poreikiais?

Aišku, visko būna, kiekvienas būname pavargę, nusiminę ar suirzę, kartais ir mums patiems reikia paguodos ar palaikymo. Davimas ir gavimas yra abipusis dalykas. Mokėkime priimti, kai kiti žmonės duoda, ir nebijokime prašyti, kai mums to trūksta. Nebijokime prašyti pagalbos, kai mums liūdna ir negerai.

Ko palinkėtumėte Kalėdų proga?

Palinkėčiau kiekvieną dieną kito žmogaus labui nuveikti nors kažką nedidelio, tebūnie tai šypsena ar geras žodis. Man labai patinka vienas iš daugybės nuostabių Bruno Ferrero pasakojimų sielai: kaip ir kiekvieną rytą, taip ir šį žmonės surūgę važiuoja autobusu į darbą ar mokyklas, ir staiga išgirsta vairuotojo balsą: „Labas rytas, mieli keleiviai! Pasižiūrėkite į kairę, į dešinę – pasveikinkite šalia sėdintį ar stovintį ir nusišypsokite jam!“ Keleiviai iš netikėtumo paklūsta vairuotojui ir po minutėlės visi važiuoja plačiai išsišiepę, patenkinti, kai kurie net šnekučiuodamiesi tarpusavyje. Taigi, regis, kitą kartą reikia labai nedaug, kad būtume patenkinti ir kad pradžiugintume kitą.