Doc. Irena Žukauskaitė

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto mokslininkės  mokslinių tyrimų spektras labai platus. Baigusi organizacinės psichologijos studijas ir disertacijoje dėmesį skyrusi naujų darbuotojų socializacijos organizacijoje specifikai, moksliniame kelyje ji save išbandė įvairiose srityse. Su mokslininke kalbamės apie testus, skirtus darbuotojams ir moksleiviams vertinti, ir reflektavimo svarbą tiek mokykloje, tiek tolimųjų reisų vairuotojų darbe.

Tyrimų spektras – nuo intelekto testų adaptavimo iki sveikatos sistemos darbuotojų gerovės vertinimo

Dar studijuodama doktorantūroje doc. I. Žukauskaitė išsamiai susipažino su intelekto testų adaptavimo Lietuvoje specifika. Projekto metu ne tik teko išversti šių testų užduotis ir rasti joms lietuviškus analogus, bet ir atlikti valandos – trijų valandų testavimus su daugiau nei pusantro tūkstančio vyresnių nei 16 metų žmonių. Vėliau, išanalizavusi šiuos duomenis, mokslininkė su kolegomis parengė testo vadovus.

„Be abejo, tai buvo komandinis darbas, kuriam vadovavo docentė Gražina Gintilienė, tačiau visų etapų išmanymas tapo mano privalumu ateityje bendradarbiaujant su įvairiomis įstaigomis, kurios adaptavo ar kūrė testus ar kitus instrumentus, skirtus atrankose dalyvaujantiems pretendentams ar darbuotojams vertinti“, – pasakoja mokslininkė.

Kitas itin svarbus posūkis jos karjeroje – vadovavimas Vilniaus universiteto vykdytam projektui „Gabių mokinių atpažinimas: psichologinių instrumentų standartizavimas ir taikymas“. Projekto metu buvo išversti, adaptuoti ir standartizuoti Berlyno intelekto struktūros testai jaunuoliams (BIS-HB) ir Piešimo testai kūrybiškam mąstymui (TCT-DP).

„Pradiniuose tyrimo etapuose dalyvavo daugiau nei 4500 vaikų nuo penktos iki dešimtos klasės. Vėliau daugiau nei 200 švietimo pagalbos specialistų iš įvairių Lietuvos regionų buvo apmokyti šiuos testus taikyti, o identifikuoti gabūs vaikai dalyvavo neformalaus ugdymo programoje „Kūrybiškumo laboratorija“. Be projekto metu ugdomų vadovavimo ir lyderystės kompetencijų, reikėjo gerokai pasigilinti į vaikų psichologijos ir edukacinės psichologijos ypatumus“, – prisimena mokslininkė.

Doc. I. Žukauskaitė bendradarbiavo ir su medikais, vertindama sveikatos sistemos darbuotojų gerovę, patiriamą stresą ir pasitenkinimą darbu. Vėliau bendri tyrimai apėmė įvairių sričių pacientų psichikos sveikatos aspektus, o galiausiai teko analizuoti ir įvairius medicininius duomenis.

„Kadangi medicinos aš nestudijavau, man buvo drąsu siūlyti duomenis analizuoti neįprastais kampais ir nebijoti, kad iš to bus pasijuokta. Pavyzdžiui, tokiais pabandymais nustatėme, kad kairės kojos neuropatija (dar kitaip periferinių nervų pažeidimas, ribojantis ar keičiantis jutimus kojose) yra dažnesnė nei dešinės. Ir po to netikėk Vytauto Kernagio dainos žodžiais, kad „turiu dvi kojas, o ypač dešinę“, – šypsosi mokslininkė.

Mokslininkės darbų sąraše – ir bendradarbiavimas su verslo įmonėmis

Doc. I. Žukauskaitė atliko mokslinius tyrimus projektui „Technologija, skirta vairuotojų profesionalų kognityvinės parengties stiprinimui ir stebėsenai“. Anot jos, verslo ir mokslo bendradarbiavimas prasideda dar projekto rašymo metu – arba yra randama sritis, kur verslas mato sprendinių pardavimo galimybes, arba ne.

„Šiuo atveju atlikus literatūros analizę paaiškėjo, kad logistikos kompanijos patiria milžiniškus nuostolius, jei transporto priemonės patenka į eismo įvykius. Priežasčių analizė rodo, kad, net ir įdiegus įvairias saugumą užtikrinančias technologijas, žmogiškojo veiksnio eliminuoti nepavyksta. Todėl dar vienas bandymas šioje srityje situacijos tikrai nepablogins, bet gali būti atrasti unikalūs sprendimai“, – pristato doc. I. Žukauskaitė.

Viena iš vykdyto projekto prielaidų – santykinai didelis rytinio avaringumo keliuose dažnis, kuris, manytina, sietinas su nepakankamu poilsiu ar nepakankamu žvalumu.

„Mieguisto žmogaus reakcijos laikas ilgesnis, sprendimai prastesni, didesnis išsiblaškymas. Mokyklose atlikti tyrimai parodė, kad vos kelias minutes trunkančios dėmesio, atminties, greitos reakcijos reikalaujančios „persijungimo“ užduotys gali gerokai pagerinti tikrųjų užduočių atlikimą pamokose. Todėl kilo mintis, kad tai galima būtų pritaikyti ir vairuotojų profesionalų darbe“, – sako tyrėja.

Kita prielaida yra susijusi su emocijų inertiškumu. Jeigu mes ant ko nors supykstame, susierziname, patiriame išgąstį – tokios emocijos užsitęsia. Atlikti tyrimai rodo, kad nusiraminimui, emocijų suvaldymui reikia šiek tiek laiko.

„Kaip emocijų inertiškumas pasireikš vairuotojo darbe? Neatsakingas kitų vairuotojų vairavimas, „užlindimas“, priverčiantis staigiai stabdyti, gali sukelti pyktį, norą pamokyti niekdarį, agresyvesnį vairavimą, vairavimo etikos nesilaikymą. Telefonu gauta žinutė apie nelaimę namuose gali versti nuolat apie tai galvoti, taip atitraukdama dėmesį nuo to, kas vyksta kelyje. Todėl yra svarbu laiku pastebėti užsitęsusį stresą ir informuoti apie tai vairuotoją“, – pasakoja doc. I. Žukauskaitė.

Trečia prielaida remiasi reflektavimo patirties nauda asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui. Vairavimo metu susiduriama su daugybe situacijų, kurių kiekviena gali tapti pamoka ateičiai. Tik didesnioji dalis tokių patirčių lieka išgyventos, bet detaliau neapgalvotos, neapsvarstyti alternatyvūs elgesio variantai.

„Tokia elgsena nėra gera, nes mes kartojame savo padarytas klaidas, užuot pasitarę su tos srities specialistais ir sužinoję, kaip jų išvengti. Reflektavimas negali vykti „karštosiomis“, tam reikia skirti laiko, o toliau vairuojant dėmesys turi būti sutelktas į kelią. Tačiau vairuotojai kelių mygtukų paspaudimu galėdami fiksuoti įvykį, apie kurį reikėtų detaliau pagalvoti darbo pabaigoje, ir iš tikrųjų ramiai jį apgalvodami, gali tapti dar geresniais vairuotojais“, – atskleidžia docentė.

Rezultatai daug žadantys, bet dar teks įveikti nemažai iššūkių

Doc. I. Žukauskaitė pasakoja, kad būtent šių trijų funkcijų – „pažadinimo“, informavimo apie tęstinį stresą ir įvykių reflektavimo – integracija ir buvo kuriamos technologijos tikslas. „Pažadinimui“ buvo galvojamos specialios užduotys.

„Užduočių sprendimo nauda buvo vertinama atliekant eksperimentą, pasitelkus sunkvežimių vairavimo simuliatorių. Eksperimentinių grupių tiriamieji turėjo 4, 6, 8, 10 arba 12 minučių spręsti kognityvines užduotis, o paskui atlikti pratimus simuliatoriuje, tuo tarpu kontrolinės grupės tiriamieji nieko papildomai nedarė. Paaiškėjo, kad užduočių sprendimas gali prisidėti prie efektyvesnio vairavimo, ypač kai kalbama apie vairavimą sudėtingomis sąlygomis (pvz., lyjant arba vežant krovinį)“, – sako ji.

Kitame šio projekto tyrime vairuotojai turėjo segėti fiziologinius parametrus (širdies susitraukimų dažnį, kraujo tūrio pulsavimą, odos galvaninę reakciją, odos temperatūrą) nepertraukiamai fiksuojančias išmaniąsias apyrankes bent 20 darbo dienų. Dienos pabaigoje su vairuotojais buvo susisiekiama norint pasitikslinti, kas vyko tam tikru metu, kai fiziologinių parametrų išklotinėje matomi dideli nuokrypiai nuo įprastų reikšmių.

„Buvo pastebėta, kad tiek tęstinės streso patirtys, tokios kaip pavojingas kelio ruožas, tiek ir momentinės, kai kelią kerta gyvūnas ar neatsakingas pėsčiasis, sukelia panašaus intensyvumo fiziologines reakcijas. Kitas dalykas, kurį užfiksavome – situacijos, kai vairuotojui gali atrodyti, kad nieko ypatingo neįvyko ir situacija suvaldyta, bet kūnas rodo kitaip. Arba priešingai, išgąstį vairuotojas gali įvertinti maksimaliais balais, tačiau šį stresą gali suvaldyti per kelias minutes. Taip pat įvertinome, kad dažniausias momentinį stresą keliantis įvykis – pavojingas kitų asmenų vairavimas. Ilgiau nei 15 minučių trunkančią fiziologinę reakciją į pavojingą vairavimą patyrė visi tyrime dalyvavę vairuotojai“, – rezultatus pristato mokslininkė.

Mokslininkų pateiktos išvados yra tikrai daug žadančios, tačiau norint taikyti technologiją dar reikės įveikti nemažai iššūkių. Vienas jų – nuolatinis fiziologinių parametrų fiksavimas gali atskleisti ir daugiau svarbių dalykų, tokių kaip širdies aritmijos, o lyginant duomenis ilgalaikėje perspektyvoje gali paaiškėti ir psichikos sveikatos problemos.

„Tokia informacija yra privati ir vargu ar darbuotojas norės, kad darbdavys tai sužinotų. Juk tai gali tapti pretekstu atleisti žmogų iš darbo. Kita vertus, žiūrint iš darbdavio perspektyvos, nepakankamas dėmesingumas kelyje dėl neišsimiegojimo, patiriamų stresinių įvykių gali tapti eismo nelaimės ir su tuo susijusių didžiulių nuostolių priežastimi. Panašių dilemų gali iškilti ne viena, todėl tam, kad technologija būtų taikoma, tiek darbuotojas, tiek darbdavys turi pasižymėti aukštu sąmoningumu“, – pabrėžia doc. I. Žukauskaitė.

Kitas iššūkis – šios technologijos kaina. Docentės teigimu, tyrimo metu naudotos išmaniosios apyrankės brangiai kainuoja, tačiau technologijos sparčiai tobulėja ir kartu pinga.

„Galime tikėtis, kad laikui bėgant atsiras labiau įperkamų įrenginių ir tiksliai fiziologinius parametrus stebėti galės ne tik tolimųjų reisų vairuotojai, bet ir kiekvienas vairuojantis automobilį. Tai leistų pagerinti vairuotojų psichologinę sveikatą ir sumažintų avarijų tikimybę keliuose“, – sako mokslininkė.