Dėstytojas Francis Whyte‘as – kilęs iš Didžiosios Britanijos, aplankęs daugybę šalių, nusprendė pasilikti Lietuvoje. Jis pamilo mūsų šalį ir išmoko sudėtingą lietuvių kalbą. Vilniaus universitete F. Whyte‘as dėsto akademinį rašymą, Kanados studijas ir Didžiosios Britanijos istoriją.

Kas pastūmėjo išvykti iš gimtosios šalies?

Mano gimtoji šalis – Didžioji Britanija. Vaikystėje su tėvais emigravau į Naująją Zelandiją. Ten ir užaugau. Vėliau Oklando universitete studijavau anglų ir prancūzų literatūrą bei lotynų kalbą, čia įgijau ir prancūzų literatūros magistro laipsnį. To paties dalyko doktorantūros studijoms pasirinkau Lavalio universitetą Kanadoje. Įgijęs daktaro laipsnį, pagal Kanados vyriausybės stipendijos sąlygas privalėjau grįžti į Naująją Zelandiją dėstyti universitete.

Kur Jums teko dirbti iki atvykstant į Lietuvą?

Grįžęs atgal į Kanadą, universitete dėsčiau prancūzų ir anglų kalbų vertimą. Paskui teko būti trijų Kanados universitetų įvairių lygmenų administratoriumi: dekanu, prorektoriumi. Vėliau septynerius metus dirbau Kanados švietimo ministrų tarybos generaliniu direktoriumi. Buvau atsakingas už Kanados provincijų nacionalinių švietimo reikalų koordinavimą. Vėliau tapau Kvebeko universiteto Gatino mieste rektoriumi.

Kuo ypatingos rektoriaus pareigos? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti šį postą užimantis žmogus?

Pirma, rektorius turi labai svarbią simbolinę reikšmę, nes jis reprezentuoja Alma Mater misiją ir universiteto vertybes bendruomenės nariams bei visuomenei. Jis turi ne tiek vykdyti projektus, kiek kurti, plėtoti ir palaikyti sąlygas, kuriomis universiteto bendruomenės nariai galėtų prisidėti prie mokslo ir studijų kokybės gerinimo. Todėl rektorius turi pats tvirtai vadovautis universitetinėmis vertybėmis ir siekti įgyvendinti universiteto tikslus kolegialiu būdu.

Kodėl dar viena savo stotele pasirinkote Lietuvą, o ne kokią nors kitą šalį?

Į Lietuvą atvykau 2004 m. rudenį dalyvauti konferencijoje, apsilankiau Vilniaus universitete, buvau supažindintas su jo ilga ir turtinga istorija, mokslo ir studijų pasiekimais. Tada pirmą kartą išgirdau, kaip skamba lietuvių kalba. Mane visą laiką domino kalbų evoliucija, o lietuvių kalba yra sena, originali ir tuo mane patraukė, pradėjau domėtis jos istorija, struktūra. Todėl, pasitaikius pirmai progai, grįžau atgal į Lietuvą.

Vieną semestrą Vilniaus universitete studijavau lietuvių kalbą. Tada reikėjo grįžti į Kanadą dėstyti. Po metų vėl atvykau į Vilnių studijuoti lietuvių kalbos ir nuo 2008 m. esu Vilniaus universiteto Anglų filologijos katedros dėstytojas.

Atvykdamas į Lietuvą pažįstamų neturėjau, tačiau vienoje konferencijoje sutikau naujų bičiulių, būsimų kolegų ir žavią lietuvaitę, kuri vėliau tapo mano žmona. Jie visi ir padėjo geriau suprasti šalies tradicijas, kultūrą, tautos bendravimo ypatumus. Dėstytojai ir kolegos iš VU padėjo man suprasti ir išmokti lietuvių kalbą, susigaudyti universiteto aplinkoje – už tai jiems visiems esu labai dėkingas.

Po kiek laiko mokymosi jau galėjote susikalbėti lietuviškai? Kiek iš viso mokate kalbų ir kiek šalių esate aplankęs?

Pirmiausia lietuvių kalbą studijavau savarankiškai iš knygų Kanadoje, tad pradėjau po truputį rašyti ir skaityti. Po metų lietuvių kalbos studijų Vilniaus universitete jau galėjau pakankamai laisvai susikalbėti lietuviškai gatvėse, parduotuvėse ir t. t., pradėjau geriau skaityti ir rašyti lietuviškai. Tačiau man dar ir šiandien nėra lengva dalyvauti socialiniuose pokalbiuose arba suprasti prasmę, jei keli žmonės kalba tuo pačiu metu. Tačiau kiekvienais metais tai darosi vis lengviau.

Puikiai kalbu, skaitau ir rašau angliškai bei prancūziškai, pakankamai lietuviškai, truputį itališkai; galiu skaityti lotyniškai. Kai dirbau Švietimo reikalų taryboje, teko daug keliauti, nes darbas vyko tarptautiniu mastu. Teko apsilankyti daugelyje Azijos, Europos šalių, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Afrikoje.

Kurią kalbą buvo sunkiausia išmokti?

Be abejonės – lietuvių.

Kokį įspūdį Jums padarė VU?

Pirmą kartą atvykus į Vilniaus universitetą stipriausią įspūdį padarė nepaprasta istorinių pastatų architektūra. Pradėti mokyti universiteto fakultete, turinčiame tokią turtingą istoriją, buvo įspūdinga. Šį istorijos bei tradicijos jausmą dar labiau sustiprino patirtas įspūdis pirmą kartą aplankius ypatingą universiteto biblioteką ir, žinoma, Šv. Jonų bažnyčią.

Ar Jums čia patinka ir kas labiausiai čia žavi?

Aš labai mėgstu dirbti Vilniaus universitete. Daugelis dalykų apie Vilnių ir Vilniaus universitetą man atrodo labai teigiami. Labiausiai mane žavi dėstytojų atsidavimas savo darbui. Gaudami gana kuklų atlyginimą, dėstytojai dirba su dideliu entuziazmu ir tiki tuo, ką daro. Be to, kiek žinau, daug jų yra pasaulinio lygio mokslininkai. Man atrodo, kad tai svarbi Vilniaus universiteto švietimo kokybės dalis.

Galiu žiūrėti pro savo auditorijos langus į XVII a. pastatus šalia universiteto, Pilies gatvėje. Be to, galiu per pertrauką tarp paskaitų išgerti kavos senamiesčio kavinėje! Man tai yra tikrai įdomi patirtis! Ir tai mane žavi.

Gal galėtumėte palyginti skirtingų šalių studentus? Ar skiriasi šių laikų studentai nuo tų, kada studijavote Jūs pats?

Tarp skirtingų šalių studentų skirtumų nedaug. Visur studentai dažniausiai jauni, trokštantys žinių, energingi, smalsūs, linksmi, išradingi.

O kalbant apie šių laikų studijas, akivaizdu, kad skirtingos mano ir dabartinio laiko mokymosi sąlygos. Šiais laikais studentų mokymosi galimybes, aišku, didesnės. Švietimo pobūdį iš esmės keičia internetas. Dabar iškilęs uždavinys yra įvertinti, interpretuoti ir analizuoti visą prieinamą informaciją, o anksčiau reikėjo įgyti ir laikyti daug informacijos atmintyje.

Ar Lietuvoje ketinate pasilikti visam laikui?

Taip. Mane tenkina gyvenimo kokybė Lietuvoje. Man Vilnius yra puikus, žalias, kompaktiškas miestas, čia supa labai turtinga kultūrinė aplinka, puoselėjamos šventinės tradicijos.

Ko norėtumėte palinkėti VU studentams?

Palinkėčiau noro mokytis – svarbu nuolat šviestis, siekti savo užsibrėžto tikslo ir nebijoti iššūkių. Manau, turėtumėte vertinti tai, ką turite čia, nes Vilniaus universitetas, mano nuomone, teikia kokybišką išsimokslinimą.

Linkėčiau keliauti ar studijuoti ir kitose šalyse, nes įgyti kitokios patirties yra labai naudinga. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo šaknis, todėl, pasisėmus patirties svečiose šalyse, linkėčiau visada sugrįžti į gimtinę ir prisidėti prie savo šalies plėtros. Aš taip nepadariau, todėl nežinau, ar galėčiau būti pavyzdys kitiems.

Ačiū už pokalbį.