Mokslas Lietuvoje susiduria su didžiuliais iššūkiais, nuolat diskutuojama finansavimo, mokslo populiarinimo klausimais. Apie šias problemas, mokslininko kelią, mokslo ir mokyklos santykį kalbėjome su Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininku, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Jaunosios akademijos nariu, dėstytoju dr. Remigijumi Paulavičiumi.

Kodėl pasirinkote mokslininko kelią?

Dar būdamas mokykloje jaučiau didelę pagarbą mokytojams ir šiai labai atsakingai profesijai. Todėl pasirinkau matematikos ir informatikos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete – vieną dieną tikėjausi ir pats tapti mokytoju. Tačiau studijuodamas greitai supratau, kad mane labiausiai žavėjo ne mokyklos turinio paskaitos, o tos, kuriose buvo dėstomi gilesni, abstraktesni dalykai. Tada ir supratau, kad man patinka ne tik kitų žinias pažinti, bet ir pačiam pabandyti būti kūrėju – mokslininku. Taip prasidėjo mano mokslininko kelias.

Kokia yra mokslininko kasdienybė?

Kadangi mokslininkai yra žmonės, jų kasdienybė irgi žmogiška. Tačiau atsiribodamas nuo visiems įprastų dalykų labiausiai galėčiau išskirti mokslininkų darbo pobūdį, kuris yra kūrybingas ir įvairiapusiškas. Mūsų darbas neapsiriboja įprastų darbo valandų grafiku, nes apima ruošimąsi paskaitoms, jų dėstymą, darbą su studentais, mokslinių darbų recenzavimą, dalyvavimą konferencijose, projektinę veiklą, mokslinių straipsnių rašymą, bendradarbiavimą su užsienio partneriais ir verslo atstovais ir daug kitų veiklų.

Kaip, Jūsų nuomone, turėtų būti populiarinamas mokslas Lietuvoje?

Viena pagrindinių LMA Jaunosios akademijos misijų ir yra mokslo populiarinimas, todėl, tapęs jos nariu, tam skirsiu daug didesnį prioritetą, negu tai dariau iki šiol. Populiarinimo būdų yra daug ir įvairių, tačiau mane patį labiausiai domina mokslo populiarinimas tarp moksleivių. Todėl lankiausi didesnių ir mažesnių Lietuvos miestų ir miestelių mokyklose ir jiems vedžiau mokslo populiarinimo pamokas įvairiomis temomis. Atpildas už tokias paskaitas yra įvairiapusis ir dažniausiai labai netikėtas. Esu ne kartą gavęs atsiliepimų iš tėvų, kad jų vaikai po tų pamokų nori tapti ne kosmonautais ar policininkais, o būtent mokslininkais!

Mokslas Lietuvoje – su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria mokslininkai?

Kad ir kaip nemėgstu apie tai kalbėti, tačiau užsienyje mokslininko profesija yra prestižinė ir ją renkasi tik geriausi studentai. Lietuvoje reikalavimai mokslininkams – labai aukšti, tačiau finansinė motyvacija dar labai smarkiai atsilieka nuo kitų šalių. Juk skyrus 10 metų studijoms universitete vėliau normalu tikėtis ir atitinkamo finansinio įvertinimo – deja, taip nėra. Be to, mokslininkai turi ne tik gebėti atlikti įvairius tyrimus, bet ir paskaitas vesti, aiškiai perteikti informaciją studentams. Mokslininkas privalo būti geras oratorius, pristatyti tyrimų rezultatus konferencijose, dalyvauti projektuose, jiems vadovauti ir pan. Tikrai nėra daug kitų profesijų, kuriose reikia tokio įvairiapusiškumo.

Tarptautinėse ir nacionalinėse mokslinėse konferencijose skaitėte daugiau negu 30 pranešimų, buvote kviestinis mokslininkas Anglijos, Velso, Rusijos ir Italijos universitetuose. Kuo šios patirtys yra svarbios?

Dalyvaudami mokslinėse konferencijose mokslininkai įgauna daug patirties – jose ne tik pristatomi tyrimų rezultatai, bet ir gaunamas grįžtamasis ryšys iš tos srities geriausių specialistų. Natūralu, kad tas ryšys kartais gali būti ir „kartus“, todėl tokiomis akimirkomis labai svarbu, kad mažos nesėkmės būtų suprastos kaip papildomas stimulas stengtis ir įdėti dar daugiau pastangų. Juk kuo sunkesnis darbas, tuo saldesnis galutinis rezultatas. O kviestinio mokslininko statusas reiškia, kad tai, ką darai, yra reikšminga, vertinama kitų. Nors tai labai malonu, bet ir įpareigoja parodyti, kodėl esi kviečiamas. Manau, tai vienas iš ženklų, įrodančių mokslininko brandą ir jo gautų mokslinių rezultatų svorį. Visos šios patirtys padeda augti ir suteikia papildomos motyvacijos judėti į priekį.

Kaip skatinti jaunus žmones pasirinkti mokslininko kelią? Nuo ko tai priklauso?

Labiausiai tai priklauso nuo interesų – mokslininkas privalo turėti natūralią gyslelę domėtis įvairiais faktais, o dažnai ir mažiau tradiciniais dalykais, būti originalus, nuolat ieškoti atsakymų, kaip kas veikia, ir ypač – nebijoti klysti. Mokslininkui klaidos ar nesėkmės jausmą teks patirti daug dažniau nei kitų profesijų atstovams. Todėl svarbu jau mokykloje pastebėti tokius žmones ir jiems papasakoti, kad greta visų įprastų specialybių egzistuoja ir mokslininko profesija!