Gruodžio 8 d. planuojamas įspėjamasis mokytojų streikas. Ar tokios priemonės veiksmingos – parodys laikas, tačiau tokias ir panašias mokytojų kovos priemones galima vertinti įvairiai. Savo nuomonę pateikia Vilniaus universiteto Švietimo politikos centro vadovas prof. Rimantas Želvys.

Praėjusią savaitę Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo aptarinėjama Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija. Tarp daugelio kitų šios strategijos uždavinių yra pateikiami  ir tokie: „motyvuoti gabius jaunus žmones rinktis karjerą formaliojo ir neformaliojo švietimo įstaigose […] stiprinti visuomenės pasitikėjimą švietimo sistema, mokytojais ir dėstytojais bei jų pasitikėjimą savimi“. Šią savaitę toje pačioje ministerijoje vyko derybos su profesinių sąjungų atstovais dėl būsimo mokytojų streiko, kurios, panašu, baigėsi be kokių nors apčiuopiamų rezultatų. Jeigu streikas įvyks ir mokytojai susirinks protestuoti prie Vyriausybės ar ministerijos, tai bus dar vienas žingsnis tolyn nuo minėtų strategijoje užsibrėžtų uždavinių.

Tęsdami per daug metų susiklosčiusią tradiciją, mokytojai greičiausiai ir vėl ateis su mokytojo profesiją menkinančiais plakatais, tokiais kaip „Profesija – mokytojas, socialinė padėtis – ubagas“, „Rytojaus mokytojas? Pusiau žilas, pusiau kurčias, pusiau aklas, be dantų?“ ir kt. Kitų profesijų atstovai ir vėl stebėsis, kaip gali taip nemėgti šios profesijos žmonės, kurie kadaise patys, niekieno neverčiami ją pasirinko. Plakatus laikantiesiems turbūt ir toliau atrodys, kad jie labai šmaikštūs ir kad tokie drastiški lozungai tikrai padarys poveikį valdžiai. Deja, nepadarys, kadangi valdžia paprastai negerbia tų, kurie patys savęs negerbia. Žiniasklaida interneto žinių portaluose skelbs nuotraukas su pačiais radikaliausiais plakatais, o visuomenė darys savo išvadas. Moksleiviai šaipysis, matydami nuotraukose savo mokytojus, apsivilkusius šiukšlių maišais ir apsikabinėjusius kartoniniais šuns kaulais. Jauni žmonės, galintys potencialiai papildyti būsimųjų mokytojų gretas, pagalvos, kad vargu ar tokios profesinės karjeros perspektyvos jiems galėtų būti patrauklios. Visuomenės atstovai gūžčios pečiais ir stebėsis, kokio gi autoriteto ir prestižo, dėl kurio stokos nuolat skundžiasi, gali tikėtis tokie „ubagai“. Ir kaip tokia agresyvia ir totaliu negatyvizmu alsuojančia profesine grupe galima pasitikėti? Ryšių su visuomene ir įvaizdžio formavimo specialistai greičiausiai visą šį karnavalą apibendrins vienu vieninteliu žodžiu – katastrofa.

Ar galimos čia kokios nors alternatyvos? Galimos, jei protestuojantys mokytojai patys susiprastų arba juos paprotintų protesto akcijas organizuojančių profesinių sąjungų atstovai. Pirma, negatyvias formuluotes reikėtų keisti į pozityvias. Kas trukdo parašyti, kad mokytojas – garbingos profesijos atstovas, todėl nusipelnė gyventi geriau? Pozityvus požiūris į savo profesiją susilauktų ir didesnės visuomenės pagarbos, ir galbūt dėmesingesnio valdančiųjų požiūrio į keliamas problemas. Juk su rėksminga agresyviai nusiteikusia minia sunku plėtoti dialogą. Žinoma, negatyvizmas mūsų visuomenėje šiandien yra giliai įsišaknijęs ir karingumu pasižymintiems pedagogų atstovams gali būti pernelyg sunku jo atsisakyti. Tuomet lieka antroji alternatyva – nukreipti susikaupusį negatyvizmą ne į save, bet į tuos, kuriuos pedagogai laiko savo nelaimių kaltininkais. Būtent taip, rengiant plakatus protesto mitingams ir kuriant jiems tinkančius lozungus, ir galima būtų pademonstruoti visą pedagogams būdingą kūrybiškumą.

Žymus kanadiečių edukologas Michaelas Fullanas yra rašęs, kad mokytojai visuomenės akyse dažniausiai yra linkę prisiimti dvejopą – kankinio arba klouno – vaidmenį. Abu vaidmenys įvaizdžio formavimo požiūriu yra itin neparankūs, ypač tose visuomenėse, kur vertinama sėkmė ir mažai užuojautos sulaukia pralaimėtojai. Taigi mes šia prasme pasaulyje nesame unikalūs. Tačiau tuomet, kai ministerija imsis minėtų strategijos uždavinių įgyvendinimo, dėmesio centre neišvengiamai turės atsidurti teigiamo pedagogų įvaizdžio formavimo darbai, o pedagogai, jeigu ir nedegs noru prie šių darbų prisidėti, turės bent jau stengtis visų šių pastangų nepaleisti vėjais.

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakultete veiklą neseniai pradėjo pedagogų rengimo studijas, kvalifikacijos tobulinimą ir mokslinius tyrimus koordinuosiantis Pedagogikos centras.