Lapkričio 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) vyko vakaras, skirtas LDK didžiojo maršalkos, Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilo Juodojo 500-osioms gimimo metinėms paminėti. Šia proga surengtame dispute dalyvavo Vilniaus universiteto profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė, istorikės prof. Raimonda Ragauskienė ir prof. Ingė Lukšaitė.

Pristatydama auditorijai Mikalojų Radvilą Rudąjį, prof. R. Ragauskienė konstatavo, kad minime abiejų pusbrolių Ravilų – Juodojo ir Rudojo – 500-ąsias gimimo metines, nes paaiškėjo, jog ir Radvila Rudasis gimęs 1515 m. Istorikės nuomone, Radvilos būtų ir patenkinti, ir labai nepatenkinti, jei būtų sužinoję apie tokį jų garbei surengtą disputą. Jie abu buvo iškilios XVI a. asmenybės ir tai puikiai suvokė, todėl jiems būtų patikę, kad apie juos kalbama. Bet XVI a. asmenybėms, persismelkusioms patriarchališkumo dvasia, būtų nesuprantama, kodėl apie juos kalba trys moterys. Į tai istorikė replikuotų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio žodžiais, pasakytais 1366 m. Kęstutis turėjo atvykti į vieną iš kryžiuočių pilių pasirašyti paliaubų sutarties su Vokiečių ordino didžiuoju magistru. Pakeliui jis užpuolė Įsruties pilį ir atvyko pas magistrą ant pagrobtų žirgų. Pilies komendantas, atpažinęs žirgus, pasakė magistrui šito tikrai nesitikėjęs. Kęstutis į tai atsakė: „Tokie dabar laikai.“ Taip galima būtų atsakyti ir Radviloms. Istorikė trumpai prisiminė visą Radvilų giminę, gausias jos atšakas, įsitvirtinimą valdančiajame LDK elite. Radvilos buvo dideli LDK patriotai, neigiamai vertinę Liublino uniją.

Profesorė D. Pociūtė-Abukevičienė aptarė pusbrolių Radvilų vaidmenį reformacijos ir kultūros istorijoje. Mikalojus Radvila Juodasis buvo iškiliausias europinio masto reformacijos globėjas ir rėmėjas, nulėmęs ir Lietuvos reformatų bažnyčios kryptį. Jo religinis veikalas „Du laiškai“ pirmasis iš LDK įtrauktas į visuotinį uždraustų knygų sąrašą, pradėtą leisti Romoje kontrreformacijos laikais popiežiaus Pauliaus IV iniciatyva. Radvila Juodasis vienintelis iš XVI a. LDK aristokratijos ne tik turėjo politinių ambicijų, bet ir buvo religinis veikėjas. Profesorė pristatė Radvilos kaip religinio mąstytojo paveikslą, remdamasi šiais metais publikuotu jo veikalu – atsakymu popiežiaus nuncijui Luigi Lippomanui, parašytu 1556 m. Tai pagrindinis Radvilos veikalas teologine tema ir vienintelis publikuotas jam esant gyvam. Popiežiaus pasiuntinys atvyko į Vilnių sustabdyti Lietuvoje įsibėgėjančios reformacijos, įspėti karaliaus Žygimanto Augusto ir didžiausią įtaką jam turėjusio Radvilos Juodojo. Atsakymas į popiežiaus nuncijaus laišką išgarsino Radvilą Juodąjį Europoje. Šis poleminis veikalas sulaukė kelių vertimų: 1556 m. viešai paskelbtas lotynų kalba, 1557 m. – vokiečių, 1559 m. – anglų, galbūt išverstas ir į italų kalbą. Šis laiškas legalizavo reformaciją Lietuvoje, nes juo buvo išsakyta Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados pozicija.

Radvila Juodasis labai atkakliai siekė tikslo – atskiros, nepriklausomos Lietuvos valstybės, tam skyrė visas jėgas ir daug lėšų. Jis nebijojo prisiimti atsakomybės už valstybės gyvenimą, vadovavo Valakų reformos komisijai, Lietuvos antrojo statuto komisijai, prisidėjo prie administracinės teismų reformos ištakų, buvo Livonijos prijungimo prie LDK idėjos sumanytojas.

Prof. I. Lukšaitė pasidžiaugė, kad dabar apie Radvilas žinome daug daugiau, turime net keletą rimtų veikalų. Istorikė apibendrino abiejų Radvilų vaidmenį LDK, palygino abiejų likimus ir veiklą. Ji pabrėžė Radvilos Juodojo įtaką politikoje, tolimos perspektyvos numatymą. Jis pirmasis suvokė spaudos vaidmenį ir 1553 m. Lietuvos Brastoje įsteigė pirmąją LDK spaustuvę, organizavo Biblijos vertimą į lenkų kalbą, įtvirtino toleranciją kitoms religijoms. Radvila Rudasis, po pusbrolio mirties aktyviau ėmęsis remti reformaciją, sugebėjo atsirinkti ir suburti talentingus žmones, juos paremti. Jis buvo kancleris, vaivada ir karvedys, sukaupęs vienose rankose didžiulę valdžią. Jį taip pat skatino noras ir būtinybė išlaikyti Lietuvos valstybę. Nors universitetų jie nebaigė, bet buvo išsilavinę ir įgijo didelės praktinės politinės patirties. Istorikės nuomone, labai įdomus ir vertas publikuoti abiejų pusbrolių susirašinėjimas.

Vakaro metu surengtos ir D. Pociūtės-Abukevičienės iniciatyva išleistos knygos „Du laiškai I Popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano ir kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo polemika (1556)“ sutiktuvės.