Tęsiame pokalbių ciklą, skirtą aukštojo mokslo reformos ir būsimos Vilniaus universiteto pertvarkos aktualijoms aptarti. Šiandien į klausimus, susijusius su visuomeniniu ir politiniu reformos skambesiu, atsako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas.

Kodėl, Jūsų manymu, Seime stringa Vilniaus universiteto statuto priėmimas?

Manau, kad pagrindinė priežastis yra gana aiški – Seime pernelyg menka parama tokiam VU statutui, kokį yra parengęs ir pateikęs universitetas. Valdančiosios daugumos atstovai kiek kitaip vertina Statuto statusą ir jo santykį su galiojančiu Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu nei Statuto autoriai.

Kaip Jūs vertinate Vilniaus universiteto norą pratęsti tradiciją ir siekti, kad VU statutas būtų įtvirtintas įstatymu?

Nesijaučiu kompetentingas vertinti teisinių tokio ketinimo aspektų, nors turbūt tokiu būdu norima ir spręsti kai kuriuos kitus valdymo teisinio įforminimo klausimus, dėl kurių vis dar vyksta diskusija ir skiriasi valdančiosios koalicijos ir Statuto autorių nuomonės. Kartu turbūt šis siekis turi ir simbolinę prasmę, norint įtvirtinti VU išskirtinumą. Tuo tarpu žiūrint dalykiškai ir lyginantis su kitais regiono ar Europos universitetais, panašu, kad labiausiai ateityje VU statusas priklausys ne nuo teisinio Statuto įforminimo, bet nuo veiklos rezultatų, nuo studentų pasitenkinimo studijų kokybe, dėstytojų pasitenkinimo darbo sąlygomis, nuo mokslinės veiklos rezultatyvumo, kūrybiškumo ir gebėjimo atvirai žiūrėti į besikeičiantį pasaulį.

Kaip Jūs vertintumėte dabar vykstančią aukštojo mokslo reformą?

Mano vertinimas pirmiausia yra toks: dar trūksta duomenų vertinti reformą. Kitais metais pagal naują tvarką finansuojami studentai pasieks ketvirtą kursą. Turi praeiti daugiau laiko, kad turėtume duomenų apie pokyčius, vykstančius dėl reformos (o ne dėl kitų veiksnių – globalios konkurencijos, ekonominės krizės ir pan.). Viešai vis pateikiama paviršutiniškų ir fragmentiškų vertinimų, tačiau dažniausiai pamirštama, jog tam, kad būtų įmanomas solidus reformos poveikio vertinimas, kaip ir bet kuris kitas viešosios politikos poveikio vertinimas (šiuo atveju paskesnysis, arba ex-post poveikio vertinimas), turi būti surinkti ir susisteminti duomenys apie reformos teigiamą ir neigiamą poveikį, o atliekant vertinimus būtina vertinamų sprendimų įtaką atskirti nuo visų kitų veiksnių. Dažniausiai to nesivarginama daryti. Žinoma, verta mokytis iš patirties jau dabar. Tarp viešosios politikos vertintojų žinomas ir tarpinis (interim) poveikio vertinimo tipas, kai viešosios politikos sprendimai vertinami praėjus 2–3 metams. Tuo tikslu praėjusį rudenį ir mes VU TSPMI organizavome diskusiją su reformos autoriais apie tai, ką jau dabar galima pasakyti apie vykstančią reformą. Iš tiesų kai kurie jos elementai, pavyzdžiui, studentų rotacijos tvarka ar „krepšelio“ dydis, kelia nemažai diskusijų. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad dažnai reformą komentuoja tie, kurie yra tiesiogiai susiję su šia sritimi, joje dirba, vadinasi, patys vienaip ar kitaip dalyvauja ir patiria reformos įtaką. Nors tiesioginis dalyvavimas suteikia naudingų žinių ir įžvalgų, tačiau jis kartu reiškia ir riziką, kad vertinimai bus fragmentiški ar paprasčiausiai šališki. Manau, kad vertinimai yra prasmingiausi tada, kai turime susistemintus duomenis, kai galime daryti palyginimus su kitomis šalimis ir neužstringame ties ginčais apie bendrus principus, o žiūrime į tai, kaip veikia tų principų įtvirtinimas praktikoje, kokie pokyčiai vyksta. Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad reforma neįgyvendina jokio grynojo aukštojo mokslo modelio, o susideda iš įvairių elementų, kurių vieni, pavyzdžiui, įtvirtina didesnę konkurenciją tarp aukštųjų mokyklų, kiti ją apriboja ir panašiai. Todėl ir reformos vertinimas turi būti kruopštus, parodant, kokie elementai kokį poveikį daro studijų ir mokslo kokybei bei kitiems rodikliams.

Kiek pagrįsti yra nuogąstavimai, kad tarybos gali tapti politizuotais aukštųjų mokyklų valdymo organais?

Sunku pasakyti. Vėlgi negaliu vertinti teisinių aspektų, nes girdžiu įvairias teisininkų nuomones dėl aukštųjų mokyklų tarybų. Galbūt čia daugiau aiškumo atsiras po Konstitucinio teismo sprendimų. Tačiau vertinant valdymo institucijų politizacijos riziką reikia vertinti ir dabar egzistuojančią tvarką – ar ji visiškai apsaugo universiteto valdymą nuo politizacijos? Viena vertus, senoji tarybų formavimo tvarka irgi neatrodė ideali. Kita vertus, pagal naująją tvarką suformuotos tarybos įvairiuose Lietuvos universitetuose nesuteikia pagrindo teigti, kad jų valdymas tapo labiau politizuotas. Žinoma, tokia rizika yra ir reikia siekti ją minimizuoti. Beje, pastaruoju metu buvo priimta ir tokių sprendimų, kurie rodytų judėjimą didesnės aukštųjų mokyklų autonomijos link, pavyzdžiui, studijų kokybės valdymo klausimais.

Iki Seimo rinkimų lieka mažiau negu metai. Ar galima tikėtis naujų pokyčių valstybinėje aukštojo mokslo politikoje?

Nemanau, kad įvyks reikšmingų pokyčių iki kitų metų Seimo rinkimų. Nebent Konstitucinis teismas priimtų sprendimus, dėl kurių reikėtų keisti Mokslo ir studijų įstatymą, tačiau ir jie apsiribos tik valdymo klausimais. Žinoma, svarbiausia, kokia bus valdančioji dauguma po Seimo rinkimų ir kokia bus jos pozicija aukštojo mokslo klausimais. Kol kas nė viena partija nėra pasiūliusi aiškaus alternatyvaus modelio tam, kuris formuojasi vykstant reformai. Sunku pasakyti, ar opozicijoje esančios partijos siūlytų grįžti prie institucinio aukštojo mokslo finansavimo ir ar apskritai bus finansinių galimybių ateityje skirti dar daugiau lėšų šiai sričiai. Matome, kad ekonominė aplinka Europoje yra labai neapibrėžta ir ekonominė situacija neišvengiamai veiks ir tokias sritis kaip aukštasis mokslas – tiek per biudžetą, tiek kitais poveikio kanalais – studentų judėjimą, verslo skiriamas lėšas bendriems su universitetais projektams ir panašiai. Bet kokiu atveju reikia tikėtis, kad naujos valdančiosios daugumos sprendimai bus pagrįsti analize ir tinkamu poveikio vertinimu.