Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) kompiuterinio modeliavimo magistrantūros programos pirmo kurso studentė Rūta Norkutė tapo šiųmečio Nacionalinio diktanto konkurso nugalėtoja. Tačiau ji prisipažino, kad Prezidentūroje atsiimdama apdovanojimą girdėjo nuostabos kupinus šnabždesius, ar tik čia nebus įsivėlusi klaida, kad matematikė tapo raštingiausia mūsų šalies gyventoja.

Ketvirtas kartas tapo lemtingas

„Prieš septynerius metus, kai išgirdau, kad rengiamas Nacionalinis diktantas, sugalvojau, kad jau noriu dalyvauti, nes rašau pakankamai gerai. Bet tada negalėjau dalyvauti, nes buvau moksleivė“, – domėjimosi Nacionaliniu diktantu pradžią prisimena Rūta. Parašiusi diktantą pirmą kartą, ji sau pasakė, kad anksčiau ar vėliau laimės šį konkursą. Taip ir nutiko šiemet, tačiau iki tol jai teko įveikti keletą barjerų.

„Antrą kartą diktantą rašiau jau būdama studentė. Kad patekau į finalą, sužinojau praėjus dviem savaitėms po jo. Buvo labai skaudu. Galbūt man bandė pranešti, galbūt nerado. Nežinau, kas nutiko“, – apgailestauja pašnekovė. Tačiau po šio karto ji dar labiau užsidegė noru laimėti! Pernai Rūta pateko į finalą, tačiau prisipažįsta, kad galbūt jaudulys pakišo koją, nes padarė dvi klaidas. Šiemet mergina jau šventė pergalę: „Apie ją sužinojau nuvykusi į Prezidentūrą. Savo šeimą jau buvau nuteikusi, kad tikriausiai laimėsiu specialų prizą arba prizą už tai, kad bandžiau. Kai prie manęs priėjo dvi organizatorės ir pasakė, kad Prezidentė sėdės man iš dešinės ir kai ji įteiks apdovanojimą pirmai, turėsiu nueiti pas žurnalistus duoti interviu, pradėjau galvoti, kad kažkas ne taip. Paskui sužinojau, kad daugiau tokių nugalėtojų kaip aš nėra. Tai buvo malonus šokas.“

Kaskart sužino naujų žodžių

Rūtą galima drąsiai vadinti išimtimi iš taisyklės, kad tiksliukai nemoka rašyti. To ji negalėtų paneigti. „Dauguma tikrai nemoka. Tačiau tikiuosi, kad atsiras daugiau norinčių rašyti taisyklingai, kad daugelis nebegalvos, kad jei yra informatikas ar matematikas, tai jam neprivaloma taisyklingai rašyti. Tai privaloma visiems, nes esame lietuviai, tad turėtų būti gėda savo kalboje daryti klaidų. O diktantų tekstai nėra labai lengvi todėl, kad būtų išrinktas tas pats pačiausias“, – šypteli MIF studentė. Ji priduria, kad iš kiekvieno diktanto išmoksta naujų žodžių, pavyzdžiui, šėmmargis, žąla, kęra. Taip sužinoma apie mūsų kalbos turtingumą. „Šių metų perliukas – grąžiagalvė, reiškianti geniuką. Nors taip pat yra žodis gražiagalvė, reiškiantis gražią galvą“, – samprotauja Rūta. Paklausta, kaip vertina šiųmetį Vlado Braziūno parašytą diktanto tekstą, pašnekovė atsako, kad tai buvo gražus, jaukus ir jai labai patikęs tekstas, iš kurio sužinojo, kiek įvairiausių paukščių gyvena Lietuvos miškuose.

Kaip gerai parašyti diktantą?

„Norint gerai parašyti diktantą, reikia išmokti klausyti, jausti tekstą. Negali tiesiog rašyti aklai, nesiklausydamas, nejausdamas prasmės. Aišku, negalima eiti ir visiškai nepasiruošus, reikia pasikartoti pagrindines taisykles“, – pataria mergina. Ji namie yra parašiusi visus nacionalinius diktantus. Tiems, kurie nori gerai pasiruošti, Rūta pataria įsijungti šių diktantų garso įrašus ir rašyti. Tai, anot jos, geriausia praktika.

„Žinoma, kai kurie gėdijasi rašyti, bijo padaryti klaidų. Manęs žurnalistai klausė, ar raginu aplinkinius rašyti Nacionalinį diktantą. Atsakiau, kad raginu, bet jie neina (šypsosi).“

Pašnekovės manymu, jaudulys taip pat gali pakišti koją, bet ne tiek, kad žmogus padarytų, tarkime, 20 klaidų. Tad rašant reikia labai susikaupti. Žinoma, tam reikalingi įgūdžiai: „Nereikia tikėtis, kad turi viską genuose ir todėl gerai parašysi. Norint tapti geriausiam, reikia įdėti darbo.“

Meilė matematikai

Rūta prisipažįsta, kad tapusi Nacionalinio diktanto konkurso nugalėtoja sulaukė daug dėmesio. Ir ne tik iš pažįstamų: „Kaip juokauju, tikrai galima sužvaigždėti, net ir nebūnant dainininke, šokėja, kasdien nemirgant ekranuose. Nepažįstami žmonės rašo, kad palaiko, sveikina. Ypač palaiko Žemaitija ir gimtieji Telšiai.“ Rūtą pasveikino ir buvę mokytojai, kurie ją prisimena, mat mokykloje merginai sekėsi kone visi dalykai.

„Po mokyklos galėjau rinktis bet kokias studijas. Bet tikriausiai turiu dėkoti savo matematikos mokytojai, kurios dėka man 11 klasėje taip pradėjo patikti matematika, kad dėl kokio nors uždavinio galėjau nemiegoti naktį ar atsikėlusi ryte galvoti apie jį! Pradėjau laimėti matematikos olimpiadose ir tapau taip apsėsta šio dalyko, kad nebekilo klausimų, kur stoti. Manau, jeigu būčiau turėjusi nekokią matematikos mokytoją, būčiau pasirinkusi kitą specialybę. Vadinasi, mokytojai mūsų gyvenime svarbūs“, – apie tai, kaip bakalauro studijoms pasirinko matematiką ir matematikos taikymus, pasakoja studentė.

Po bakalauro studijų ji suvokė, kad Lietuvoje rinktis kažką kita nei Matematikos ir informatikos fakultetas būtų žingsnis atgal, nes tai stiprus fakultetas ir, norėdama išlaikyti tą patį lygį, turėjo toliau čia mokytis. Internete Rūta surado kompiuterinio modeliavimo specialybę, apie kurią iki tol nieko nežinojo. Tačiau studijomis ji nenusivylė.

„Kai įstojau į kompiuterinį modeliavimą, galvojau: jeigu ši specialybė ne man, laikas tai parodys, tuoj pat iškrisiu iš sąrašų. Dabar dalijuosi 3–4 vieta rotacijoje, gaunu stipendiją. Atrodo, neturėčiau drįsti galvoti, kad šios studijos ne man“, – susimąsto Rūta.

Matematikos ir filologijos dermė

„Manyje greta matematikos gyvena ir filologija. Tai du skirtingi dalykai, kurie man vienodai brangūs. Negaliu pamiršti kalbų, mėgstu lietuvių ir užsienio literatūrą. Dabar informatikos studijose pradėjo trūkti matematikos. Tokio dalyko kaip matematinė filologija nėra, tad kol kas nežinau, kurį iš jų pasirinksiu baigusi magistro studijas“, – mąsliai šypteli pašnekovė, pridurdama, kad kaip tik iš bibliotekos gavo pranešimą grąžinti knygas.

Rūta nuo įtempto protinio darbo atsipalaiduoja ne tik skaitydama, bet ir šokdama, mat jau trejus metus lanko Lotynų Amerikos šokius, o šiemet sugalvojo, kad nori šokti ką nors įdomesnio. Todėl pradėjo lankyti jazz funk stiliaus šokius: „Kaip sako ir dėstytojai, reikia kažkur nukreipti savo mintis, o ne visą laiką galvoti, kaip čia programuosiu ar skaičiuosiu.“

Beje, nuo savo magistrantūros darbo vadovo doc. Viliaus Stakėno Rūta gavo dvi jai dedikuotas knygas už lietuvių kalbos saugojimą.

Pokalbio pabaigoje vėl sugrįžome prie to, nuo ko jį ir pradėjome – Nacionalinio diktanto. „Kitąmet vėl ketinu jį rašyti. Tekstą skaitęs Marijus Žiedas man palinkėjo laimėti dar bent du kartus, kad tapčiau olimpine čempione ir kad daugiau nebereikėtų nieko įrodinėti. Manau, paklausysiu šio jo palinkėjimo“, – optimistine gaida kvatodama atsisveikina Rūta. Kas paneigs, kad tapti čempionu galima ne tik sporte?