Gydytojas anesteziologas reanimatologas Šarūnas Judickas

„Save matau ne kaip mokslininką, bet kaip gydytoją, kuris turi smalsumo“, – sako Vilniaus universiteto (VU) ligoninėje Santaros klinikose dirbantis gydytojas anesteziologas reanimatologas Šarūnas Judickas. Pasak jo, būtent smalsumas skatindavo studijų metais dalyvauti konferencijose, susipažinti su kolegų atliekamais tyrimais ir pačiam ieškoti srities, geriausiai atliepiančios jo interesų kryptį. Dvejus metus hematologijos rezidentūroje studijavęs gydytojas vėliau pasirinko anesteziologijos ir reanimatologijos sritį. O šią vasarą dar ir apgynė daktaro disertaciją.

Birželio pabaigoje sėkmingai apgynėte daktaro disertaciją „Organų sistemų funkcijų sutrikimo paplitimas, rizikos veiksniai, įtaka sergamumui ir mirštamumui kritinių būklių onkohematologinių ligonių populiacijoje“. Apie ką ji?

Apie reanimacijos skyriuje gydomus kraujo vėžiu sergančius ligonius. Kadangi kraujo ligos yra labai sunkios ir pavojingos gyvybei, o kraujo ligomis sergantieji yra itin didelės rizikos ligoniai, turėjome tikslą išsiaiškinti, kaip jų būklė kinta gydymo reanimacijos skyriuje metu. Šie ligoniai yra labai jautrūs patologijoms, infekcijoms ir kt., o jų patekimas į reanimaciją siejamas su dideliu mirštamumu. Pavyzdžiui, yra tam tikrų situacijų, kai 8 iš 10 į reanimaciją patekusių kraujo ligomis sergančių ligonių miršta. Mūsų tyrimas parodė, kad mirštamumas siekė 45 proc., tai taip pat yra daug – miršta 1 iš 2 ligonių.

Vis dėlto duomenų apie situaciją Lietuvos klinikų centre, didžiausiame Baltijos regione pagal kraujo čiulpų transplantacijų skaičių, neturėjome. Todėl atlikome tyrimą, kad pažiūrėtume, kaip sekasi gydymas, kokios yra ligonių mirštamumo tikimybę didinančios priežastys ir ką mes galime pakeisti, siekdami pagerinti šią situaciją.

Mūsų tyrimas buvo stebimojo pobūdžio, tyrėme visus kraujo vėžiu sergančius ligonius, kurie buvo perkelti į reanimacijos skyrių ir sutiko būti stebimi. Pagal protokolą kasdien atlikdavome daugybę tyrimų ir stebėjome, kaip pacientų būklė kinta gydymo reanimacijoje metu, vertinome pritaikytą gydymą. Taip pat mums buvo svarbu ištransliuoti žinią, kad kraujo ligomis sergantys ligoniai yra didelės rizikos ir jais pasirūpinti reikia kuo anksčiau, nes jeigu jie į reanimaciją patenka kiek sunkesnės būklės, jų šansai išgyventi yra labai maži.

Kokius rezultatus atskleidė jūsų atliktas tyrimas?

Savo tyrimu didžiausią dėmesį teikėme trumpalaikiam rezultatui – apžvelgti gydymo eigą reanimacijos skyriuje ir nustatyti mirštamumą lemiančius veiksnius. Tuomet stebėjome, kaip pacientams sekasi gyventi toliau. Mūsų tyrimas parodė, kad metus laiko po gydymo reanimacijoje išgyveno tik 1 iš 4 ligonių. Tai – labai mažai. Pirmaisiais metais mirštamumas – didžiausias, vėliau jis keičiasi nedaug.

Kodėl taip nutinka? Priežasčių yra daug. Visų pirma, jeigu yra suvaldoma kraujo liga, tai iš esmės garantuoja ilgesnį gyvenimą. Kitas dalykas – žmonės po gydymo reanimacijos skyriuje labai išsenka, išeikvoja savo gyvybinius rezervus. Jie susiduria su raumenų silpnumu, nervų pavargimu ir kitais padariniais. Tyrimai rodo, kad po metų nė vienas žmogus negrįžta į savo buvusią fizinę būklę. Tai – kova už gyvenimą, tarsi maratono bėgimas, kuris vyksta ne dvi ar keturias valandas, bet 2–3 savaites. Todėl ir pacientai nukenčia ne dėl to, kad pakenkia gydymas, silpnina tiesiog ta pati būklė, dėl kurios žmogus patenka į reanimaciją.

Vis dėlto užsienio tyrėjai pastebėjo, kad tuomet, kai kraujo vėžiu sergantis žmogus iš reanimacijos yra perkeliamas atgal į palatą, jo išgyvenamumo tikimybė tampa tokia pat kaip asmens, kuris niekada nebuvo perkeltas į reanimacijos skyrių. Taip pat įdomu tai, kad į reanimaciją patekę vyresnio amžiaus kraujo vėžiu sergantys asmenys turėjo lygiai tokius pat šansus išgyventi kaip ir jaunesni pacientai. Iš esmės jauni pacientai gauna labai agresyvų gydymą, kuris kelia komplikacijų, ir dalis mirčių gali būti susijusios su gydymu nuo agresyvios ligos.

Gydytojas anesteziologas reanimatologas Šarūnas Judickas

Kalbėdamas apie tyrimą ne kartą jį įvardijote kaip „mūsų tyrimą“, minėjote kartu dirbusią komandą.

Vienas lauke – ne karys. Ne paslaptis, kad reikia komandos, vadovo, daug kitų kolegų pagalbos. Dalis komandos prisidėjo prie praktinės tyrimų atlikimo pusės, dalis prie – mokslinės. Aš, aišku, darbavausi abiejose. Visus darbus atlikti pačiam – įmanoma, bet sudėtinga, tam reikėtų labai daug laiko. Tuo tarpu su komandos pagalba viskas vyksta kur kas operatyviau. Visi sraigteliai svarbūs, be jų nebūtų mechanizmo. Kiekvieno iš jų pagalba yra labai svarbi.

Dabar, kai jau esu apgynęs daktaro laipsnį, matau, kad daug dalykų būtų buvę galima padaryti kitaip, geriau. Esminis dalykas yra planavimas, svarbu susiplanuoti darbų eigą, galvoti apie galimus trukdžius, apie tai, kas gali nepavykti. Be to, ieškoti ir silpnų savo darbo vietų, jas tobulinti, o kai kurių net ir atsisakyti.

Doktorantūros studijos trunka ketverius metus. Kaip šiuo laikotarpiu išsidėstė jūsų tyrimo etapai?

Viskas prasideda nuo idėjų generavimo ir planavimo dar prieš stojant į doktorantūrą. Įstojus į doktorantūrą, tyrimo idėja jau būna išgryninta. Tuomet, norint atlikti tyrimus, kuriuose dalyvautų pacientai, svarbu gauti bioetikos komisijos leidimą, patvirtinantį, kad tavo tyrimas yra reikalingas, mediciniškai ir logiškai pagrįstas, etiškas ir nekenksmingas pacientui. Gavus bioetikos komisijos pritarimą, reikia leidimą vykdyti tyrimą gauti ir iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos bei ligoninės, kuriame bus vykdomas tyrimas. Jeigu gerai sekasi, šiuos formalumus galima sutvarkyti per pusmetį. Pasiruošimo laikotarpis truko gerus 6–8 mėnesius, tuo pat metu lygiagrečiai vyko ir doktorantūros studijos, egzaminai.

Pats tyrimas truko 2,5 metų. Jį baigę analizavome, kaip sekėsi mūsų tyrimas, ar pasiekėme numatytus tikslus. Žinoma, vėliau vyko darbas, kai iš surinktų duomenų reikia atsirinkti tai, kas svarbu, ir visa tai „paversti į žmonių kalbą“. Dalį gautų duomenų vėliau pristatai konferencijose, panaudoji rašydamas mokslinius straipsnius. Galiausiai gali ginti parengtą daktaro disertaciją. Iki jos gynimo – ilgas kelias, daug dalykų ją rengiant lieka nematomi.

Sakote, kad kelionė daktaro laipsnio link yra ilga. Ar ryžtumėtės ją kartoti?

Tai yra labai sunki, tačiau auginanti kelionė. Laiko atsukti atgal negali, bet jeigu kartočiau, dabar daryčiau daug dalykų kitaip. Žinočiau, kaip sutaupyti laiko ir išsaugoti daugiau jėgų. Visų pirma reikia pasirūpinti labai geru planu – išsigryninti idėją (mūsų atliktas tyrimas buvo gal -iolikta kilusi idėja) ir iš karto galvoti apie galutinį rezultatą. Kitaip tariant, startuoti atsispiriant nuo norimo rezultato ir pagal tai dėlioti dalykus. Pavyzdžiui, manau, kad vienas iš tų dalykų, kurį darytume kitaip – apsiribotume siauresne tyrimų apimtimi, atsirinkdami svarbiausius dalykus. Mes rinkome labai daug duomenų ir kiekvieno tiriamojo tyrimų suvestinėje buvo apie 130 eilučių horizontaliai.

Antra, siūlyčiau kuo anksčiau pasitelkti statistiko pagalbą. Statistiką mes visi kažkiek suprantam, mokomės, laikome egzaminus. Turime žinių, bet tai nėra mūsų sritis. Todėl kaip reikėtų kompiuterių remontą palikti tiems, kurie tai išmano, lygiai taip pat ir su statistika.

Trečia, rekomenduoju pamėginti parengti bioetikos protokolą ir imti rinkti duomenis dar iki pradedant studijuoti doktorantūroje. Tai leis įstoti turint daugiau žinių, mažesnį darbo krūvį ir galimybę visas jėgas skirti pagrindiniam tyrimui. Ketveri metai kai kuriems tyrimams nėra pakankamas laikas, tad jeigu tie namų darbai būtų atlikti dar iki doktorantūros, paskui būtų daug lengviau ir kokybę galėtumei pasiekti geresnę.

Galiausiai, kaip sakė prof. Jankauskas per pirmą paskaitą doktorantūroje, kartais reikia į mokslą žiūrėti pragmatiškai – jo esminė mintis gauti naujų žinių. Manau, kad Lietuvoje galima padaryti gerą mokslą, tiesiog reikia su gera komanda to imtis. Siūlyčiau į savo darbą nežiūrėti kaip į Nobelio premijos laureato bandymą, bet suprasti, kad doktorantūros esmė – išmokti atlikti mokslinius tyrimus. Geriausia tai išmokti pačiam atliekant tyrimą. Taip pat skatinčiau bendrauti su kolegomis mokslininkais, besidarbuojančiais kitose srityse – bendradarbiaujant galima pasiekti daugiau!

Ar jau planuojate kitus tyrimus? Kokie iš jų patenka į jūsų artimiausius planus?

Mus labai domina, kaip sekasi kraujo vėžiu sergantiems reanimacijoje gydytiems pacientams praėjus ilgesniam laikui – po 1–5 metų. Mums įdomu, kokia jų gyvenimo kokybė, ar jie dirba tą patį darbą, kurį dirbo ir anksčiau, ar gyvena savarankiškai.

Mūsų tyrimas parodė, kad ligonius į reanimacijos skyrių perkeliame per vėlai. Mums atrodė, kad juos perkeliame anksti, vos pablogėjus jų būklei, tačiau atlikę tyrimą pamatėme, kad tai padarome per vėlai. Todėl siekiame įdiegti skalę, kuri padėtų aptikti sunkios būklės ligonius ir perkelti juos į reanimaciją anksčiau. Be to, svarstome kurti biobanką, kuris leistų paimtus kraujo mėginius kaupti ateičiai. Taip būtų sukuriama duomenų bazė, kuri prisidėtų prie mokslo raidos.