Brailio eilutė

„Aš dar dvyliktoje klasėje apie tris mėnesius vaikščiojau po universitetą ir senamiestį ir mokiausi, kur ir kas yra, kad prasidėjus studijoms jau galėčiau vaikščioti visur pati, be kitų pagalbos. Tad jau rugsėjį galėjau ir regintiems studentams parodyti, kur vyks paskaitos“, – pokalbį pradeda regėjimo negalią turinti doktorantė Ugnė Žilytė. Šiuo metu ji studijuoja edukologijos doktorantūroje Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijoje.

Baigusi bakalauro studijas VU Filologijos fakultete, o vėliau pasirinkusi magistrantūros studijas kitame universitete, doktorantė prisipažįsta, kad jai trūko VU: „Vien VU kiemelių atmosfera man labai patinka. Juose nesigirdi automobilių, jaučiamas vėjas ir medžių ošimas, girdėti paukščių čiulbėjimas ir fontano čiurlenimas. Kai supratau, kad nebebūsiu viso to dalis, buvo liūdna.“

Bendruomenė padėdavo išspręsti iškilusias problemas

Studentė pasakoja, kad jos patirtis VU – itin pozityvi, kadangi ir studijos atitiko jos poreikius, ir bendruomenė pagelbėdavo iškilus problemoms: „Jei VU susidurdavau su vienokiomis ar kitokiomis problemomis, jos visada būdavo išsprendžiamos, o ypač bakalauro pakopoje. Tiek Filologijos fakulteto bendruomenė buvo geranoriška, tiek asmuo, konsultuojantis neįgalius asmenis, buvo labai atsidavęs. Vokiečių filologijos studijų programos, kurią aš studijavau, dėstytojai jau turėjo nemažai patirties su asmenimis, turinčiais regėjimo negalią, tad, man pradėjus studijuoti, jie jau viską žinojo. Visa medžiaga būdavo pateikiama elektroniniu būdu, man prieinama forma. Buvo nutikę ir taip, kad atsiskaitymų metu aš užduotis atlikdavau ilgiau nei kiti studentai. Dėstytojai žinojo taisyklę, kad asmenims su negalia galima pratęsti egzamino laiką 50 proc. Net ir kai jiems prasidėdavo kita paskaita, jie rasdavo išeitį pratęsti atsiskaitymo laiką, pavyzdžiui, nusivesdavo kartu į katedrą pabaigti užduočių.“

Doktorantė pasakoja, kad, jai susidūrus su sveikatos problemomis, dėstytojai į tai žvelgdavo supratingai: „Buvo lengva susitarti dėl egzaminų perkėlimų. O kai kurį laiką negalėjau lankyti paskaitų, man buvo suteikta galimybė atsiskaityti nuotoliniu būdu – ir visa tai dar prieš pandemiją, kai studijos nuotoliniu būdu tebebuvo neįprastos.“

Negalia nebuvo kliūtis išvykti studijuoti į kitą šalį

Studijuodama dokt. U. Žilytė aktyviai dalyvavo VU veiklose, be to, su „Erasmus“ programa buvo išvykusi studijuoti į Vokietiją: „Ne tik aš, bet ir daugiau neregių norėjo dalyvauti „Erasmus“ programoje ir išvykti studijuoti į kitą šalį. Asmenys, svarstantys studentų galimybę išvykti, sakė, kad šiek tiek abejojo dėl kitų neregių studentų, ar jie tikrai galės orientuotis kitoje šalyje, bet dėl manęs jie nuogąstavimų neturėjo. Jau po savaitės Vokietijoje galėjau pati visur, kur reikėjo, nueiti.“

Nors doktorantė prieš studijas VU turėjo baimių ir abejonių, jos greitai išsisklaidė: „Baigiau specialiąją mokyklą, dėl to prieš studijuojant jaučiau didelę baimę, kaip mane priims universitete, kaip bus pritaikyta medžiaga, ar viskas bus prieinama. Bet jau pirmą dieną VU supratau, kad viskas bus gerai. Pirmąją dieną prie manęs priėjo kelios kursiokės, su kuriomis po to visur kartu eidavome. Dalyvavome ir pirmakursių krikštynose, ir cementofkėje, o vėliau turėjome ir kalėdinių susibėgimų. Man labai padėjo tai, kad savo kurse buvau ne viena turinti negalią. Jau pirmomis dienomis galėjau savo kursiokus palydėti iki auditorijų, jie man po paskaitų papasakodavo visą vizualią informaciją, pavyzdžiui, nupasakodavo analizuotus žemėlapius, aš mainais su jais pasidalindavau konspektais. Juokais mes vadinome tai sandoriais.“

Darbuotojai – visuomet pasiruošę padėti

Pasak studentės, ji daug laiko praleisdavo VU erdvėse, tad sutikdavo daug darbuotojų, kurie visuomet būdavo pasiruošę padėti: „VU personalas labai paslaugus. Bibliotekininkės visuomet paklausia, kaip sekasi, padeda susirasti laisvą vietą. Kadangi man bibliotekoje daug geriau sekėsi mokytis nei namuose, kartais užsibūdavau joje labai ilgai. Darbuotojos ir arbatos padėdavo pasidaryti, ir pasiteiraudavo, ar gerai jaučiuosi. Tokį šiltą jų priėmimą jaučiau. O ir Istorijos fakulteto valgykloje darbuotojos man buvo labai geranoriškos. Jos visada mane pasikviesdavo, papasakodavo, ką tą dieną gali pasiūlyti valgyti, ir palydėdavo, kur yra laisva vieta atsisėsti.“

Dėl atviros VU bendruomenės ir paslaugių darbuotojų dokt. U. Žilytė drąsina stojančiuosius, turinčius negalią, nebijoti pasirinkti studijas VU: „Labai skatinčiau asmenis su negalia stoti į VU. Turime ir negalios reikalų koordinatorę, į kurią visada galima kreiptis. Jei iškils problemų, visuomet bus padedama jas išspręsti. Ir jas tikrai galima išspręsti, nes VU bendruomenė – padedanti ir labai geranoriška.“

VU siekia sudaryti lygias galimybes studijuoti studentams su negalia. Jei turite negalią, įskaitant ir psichikos, autizmo spektro, dėmesio ar mokymosi sutrikimų ir kitų sveikatos sunkumų, dėl kurių studijų metu gali kilti individualiųjų poreikių, kviečiame užpildyti šią formą.

Atviras VU kviečia dalyvauti rugpjūčio 21–24 d. vyksiančiame papildomo priėmimo antrajame etape, kuriame stojantieji galės rinktis pirmosios pakopos studijas. Daugiau apie tai galite sužinoti čia.