„Knygos popierius labai trupa, o jei netrupa, tuomet lūžinėja į nedidelius fragmentus. Na o blogiausia, kad knygos lapai sulipę – juos atskirti buvo pats sudėtingiausias iš visų procesų. Kai kuriuos pavyko atskirti naudojant skalpelį, bet buvo ir tokių, kai reikėjo iš abiejų pusių klijuoti pagalbinę medžiagą ir lapus atskyrinėti po milimetrą“, – pasakoja VU bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje dirbanti restauratorė Zita Šliogerienė. Ji ir jos kolegė restauratorė Virgilija Guogienė atskleidžia popieriaus restauravimo paslaptis.
Popieriaus liejimo mašina
VU bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje dirbančios dokumentų I-osios kvalifikacinės kategorijos restauratorės V. Guogienės pagrindinė darbo priemonė – skirtingo storio ir atspalvio popierius. Restauruojant senuosius dokumentus – knygas, fotografijas, brėžinius, žemėlapius ir kt., – jo gali prireikti pačio įvairiausio, todėl popierių ji gamina pati.
„Prieš 14 metų mūsų skyrius įsigijo popieriaus liejimo mašiną. Šia mašina galime pasigaminto tokio popieriaus, kokio norime. Be to, ja galime restauruoti ir pačius dokumentus. Popieriaus liejimo mašiną mums pagamino danas restauratorius, kuris pats daug metų restauravo popierių, todėl labai gerai žino visus niuansus. Jis pats atvažiavo į Vilnių ir pamokė ja naudotis“, – pasakojimą pradeda restauratorė V. Guogienė ir pademonstruoja, kaip gaminamas popierius.
Restauratorė sako, kad nuo atkuriamojo popieriaus labai priklauso dokumento restauravimo kokybė: „Jei atkuriamasis popierius parinktas gerai, restauravimo kokybė būna aukšta. Todėl popierių ir liejame patys: kad būtų teisingas atspalvis, o svarbiausia – storis. Jei restauruojant knygą parenkami netinkamo storio lapai, knygos vaizdas pasikeis – įsivaizduokite, jei knygoje yra 300 lapų, o vienas kampas bus atkurtas iš storesnio popieriaus.
Restauratorė Virgilija Guogienė. Laidos „Restauratoriai“ stop kadras
Be to, restauruojant turi matytis, kur yra autentiška, o kur restauruota dokumento dalis. Restauruota dalis turėtų būti vos šviesesnė. Žinoma, kartais atrodo, galėčiau dar gražiau restauruoti, kad beveik visai nesimatytų, bet stabdau save. Restauratorius turi žinoti, kada ir kurioje vietoje sustoti ir atiduoti dokumentą į saugyklą. Svarbu suprasti, kad mano darbas jau baigtas.“
30 metų VU bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje dirbanti restauratorė V. Guogienė pastebi, kad laikui bėgant restauravimo metodikos ir požiūris į autentišką labai pasikeitė. „Jei galime kažko nedaryti, to ir nedarome. Stengiamės, kad būtų kuo mažiau invazijos į autentišką objektą. Anksčiau siekta, kad knyga atrodytų estetiškai labai gražiai, o dabar svarbiausia yra išsaugoti autentišką išvaizdą. Įsikišti galima tik tada, kai akivaizdu, jog knyga be restauratoriaus rankos ilgai neišliks“, – pasakoja ji.
Byranti į trupinius
VU bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje dirbanti dokumentų restauratorė ekspertė Zita Šliogerienė sako, kad restauratoriaus darbas jai atrodo ir įdomus, ir prasmingas. Turbūt todėl ji šį darbą dirba jau 50 metų! Restauratorė pasakoja, per penkis dešimtmečius Kauno žemės teismo 1643-1644 m. aktų knygos restauravimas yra sunkiausia jai tekusi užduotis: „Be abejo, būna sudėtingų darbų, bet tai būna vienas ar du lapai, o čia jų buvo virš keturių šimtų. Šio knygos būklė buvo labai bloga: daugelyje lapų rašalas išblukęs, kitur susiformavusios rašalo išgraužos – tai yra labai pavojinga popieriui, nes iškrenta tos vietos, kuriose kažkas parašyta.
Antras dalykas, knygos popierius labai trupa, o jei netrupa – lūžinėja į nedidelius fragmentus. Na o blogiausia, kad knygos lapai sulipę – juos atskirti buvo pats sudėtingiausias procesas. Kai kuriuos pavyko atskirti naudojant mentelę arba skalpelį, bet buvo ir tokių, kai reikėjo iš abiejų pusių klijuoti pagalbinę medžiagą ir lapus atskyrinėti po milimetrą.“
Restauratorė Z. Šliogerienė pasakoja, kad knygoje buvo šiukšlių, nešvarumų, tačiau įprastu būdu – šepečiu ar kempinėle – valyti buvo neįmanoma. Plauti knygos taip pat buvo neįmanoma, todėl restauratorė net planavo grąžinti knygą į saugyklą. Visgi prieš kelerius metus sužinojus apie naują plovimo metodiką ir ją pritaikius, knygos restauravimas lėtai juda į priekį.
„Šios rankraštinės knygos yra unikalios – jei spausdintų knygų išlieka du-trys egzemplioriai, tai rankraštinių knygų paprastai būna tik po vieną. Jos yra vertingos – jomis dažnai domisi istorikai, kultūros ir kalbos tyrinėtojai, – pabrėžia restauratorė. – Kalbant apie restauravimą, vis labiau laikomasi minimalios intervencijos principų. Bet yra tokių dokumentų, kaip ir šita knyga, kai reikia nuspręsti: arba ją pilnai restauruoti, kad atgautų savo funkcionalumą, būtų galima skaityti, vartyti, eksponuoti. Arba palikti kaip yra, kaip faktą, kad toks dokumentas buvo, o informacijos iš jo jokios nebus.“
Restauratorė Zita Šliogerienė. Laidos„Restauratoriai“ stop kadras
Paklausta apie tai, kiek laiko užtrunka toks sudėtingas darbas, restauratorė Z. Šliogerienė skaičiuoja, kad sudėjus visus procesus, vienos dienos neužtenka tam, kad restauruotų dvilapį. Visgi ji pabrėžia, kad nors laiko sąnaudos didelės – jos to vertos. Tiesa, net ir kasdien turėdama rankose unikalius dokumentus, restauratorė sakosi į jų turinį nesigilinanti: „Pavartau žemėlapius, kitas puošnias knygas, bet į turinį nesigilinu. Tik su nuotraukomis kitaip – senosios nuotraukos man labai įdomios, todėl ne tik pati jas žiūriu, bet ir kitiems nešioju parodyti. Žinoma, labai įdomu būna, kai tarp lapų randame ką nors įspūdingo – lapelių, vabalėlių, įrašų, vinių, sėklų, plaukų ir t. t. Net buvome surengę parodą apie „knygų archeologiją“.
Restauratorė atskleidžia, kad didžiausią pasitenkinimą jai teikia galimybė pamatyti rezultatą: „Kai turiu daug lapų, jau restauruotus pasidedu šalia nerestauruotų ir matau atliktą darbą – tai ir duoda didžiausią pasitenkinimą.“
Dokumentinių apybraižų ciklas „Restauratoriai“ rodomas šeštadieniais 14.30 val., per LRT Plius kanalą.
Komentarų nėra. Būk pirmas!