Restauruotos ir gražiai sutvarkytos krosnys rektorato koridoriuje ir prie įėjimo į biblioteką. Ypač puošni ir žvilgsnį traukianti krosnis, stovinti bibliotekos prieigose.

Prie krosnių darbavosi UAB „Dvarų krosnys“ specialistai Dainius Strazdas, Elena Aleksejeva, Laura Sodeikaitė ir Kristina Venckūnaitė. Kaip pasakojo D. Strazdas, panašias krosnis anksčiau teko restauruoti Signatarų namuose, privačiuose Vilniaus senamiesčio butuose, taip pat atstatyti renesansinę krosnį Valdovų rūmuose. Kadangi nėra tikslo šią krosnį naudoti šildymui, jos neperrinks. Kitu atveju reikėtų ją demontuoti ir permūryti vidinius kanalus. Pagrindinis restauravimo darbų tikslas – išryškinti objekto vertybes, atskleisti autentiką, o nežymūs pakeitimai liudija savitą krosnies istoriją, dėvėjimosi etapus.

Puošni krosnis bibliotekos prieigose – XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios, ikirevoliucinio laikotarpio. Jos puošyba standartinė. Pasak restauratoriaus, carinėje imperijoje Vilniuje buvo prekiaujama ne tik vilnietiškais, bet ir iš Lenkijos, Vokietijos atvežtais kokliais, nors Vilniuje veikė net kelios koklių dirbtuvės. Išardžius krosnį būtų galima paskaityti, kur pagaminti kokliai, nes paprastai viduje būna žymos. Krosnių durelės taip pat daug kur buvo gaminamos. „Neseniai būnant Sankt Peterburge teko matyti carinio laikotarpio krosnies dureles, ant kurių užrašyta Kowno, taigi gamintos Kaune“, – prisiminė D. Strazdas. Šios krosnies durelės irgi pakeistos. Ventiliacinis kanalas perdažytas penkis kartus. Restauratorių tikslas – atkurti autentišką vaizdą. D. Strazdas džiaugėsi, kad Kalvarijų turguje pavyko nupirkti idealiai tinkančias krosnies dureles ir pavyks atkurti trūkstamą jų dalį.

Restauratoriai apgailestavo, kad universitete išliko tik kelios šio laikotarpio krosnys. Aišku, jų turėjo būti daugiau ir puošnesnių. Bet krosnys turi savo funkcionavimo laikotarpį, madas. Tad senas krosnis griaudavo ir statydavo naujas. Restauratorius pripažino, kad pamažu žmonės pradeda suprasti, jog ir XX a. autentika vertinga. Anksčiau tie dalykai buvo masiškai naikinami. Opus klausimas – krosnių funkcionalumas. „Vyrauja nuomonė, kad užtenka kosmetinio remonto. Manau, kad krosnis galima būtų retkarčiais užkurti. Stengiamės atkurti ir funkcionalumą, net jei užsakovas tokio tikslo neturi. Krosnį galima užkurti kokio iškilmingo vakaro metu, tai suteiktų jaukumo“, – tvirtino restauratorius.

Dviejų rektorato koridoriaus krosnių išlikę tik dalys. Šių krosnių būklė taip pat jau buvo tokia, kad reikėjo remonto. Ypač krosnims pakenkė kūrenimas anglimi – pokariu tai buvo populiaru. Krosnių durelės išdegdavo, nes anglys per karštos. Krosnių būklę restauratoriai įvertina pagal sienelės-pilvo išsipūtimą.

„Tikimės, kad tos krosnys bus pavyzdys, kaip galima jas sutvarkyti ne tik estetiniu, bet ir sanitariniu, higienos požiūriu. Dabar jas galima geriau prižiūrėti, valyti, drąsiau liesti. Šios krosnys daugiau naudotos. Kai kurie koklių paskilinėjimai, įtrūkimai paliekami, mes jų nenaikiname. Dabar jau niekas jai neturėtų grėsti – atstatyti išdaužyti kampai, užpildyti tūriai“, – pasakojo A. Strazdas.

Anot restauratorių, koklių spalvos turi daug skirtingų atspalvių. Pasirodo, kai malkomis degama krosnis, pakrauta kokliais, skirtingose krosnies vietose degamų koklių spalvos keičiasi. Įsižiūrėjus atidžiau, tai tikrai atrodo gražiai – spalvų žaismė. Prieš mūrydamas krosnį krosnininkas išsidėlioja koklius ir juos sugrupuoja, kad tamsiausias koklis neatsidurtų šalia šviesiausio. „Mūrijimas apgalvotas, tai ir yra gražu, gyva, atspalviai skamba“, – tvirtino restauratoriai. Rektorato krosnys baltesnės, bet irgi yra violetinių, žalsvų, rausvų atspalvių.

Restauratoriai pasidžiaugė, kad universiteto žmonės pastebėjo ir vertino jų darbą, domėjosi, kalbino, linkėjo sėkmės.