Rugsėjo 13 d. Vilniaus universiteto teatro meno vadovui, VU teatro trupės „Minimum“ ir Universitetų teatrų asociacijos įkūrėjui ir pirmininkui Rimantui Venckui sukako 60 metų. Šio gražaus jubiliejaus proga siūlome savo skaitytojams pokalbį su režisieriumi.

Kas Jums yra teatras?

Tai yra mano gyvenimas. Nelabai ir įsivaizduoju, ką daugiau galėčiau veikti. Turbūt esu labai pastovus žmogus – niekuo kitu per visą gyvenimą ir neužsiiminėjau. Vaidinti ir režisuoti pradėjau dar būdamas studentas, vėliau, baigus universitetą, teko reikštis ir kaip teatro kritikui bei šiek tiek kaip dramaturgui. Bet kuriuo atveju – visa tai buvo susiję su teatru. Tiksliau – su studentų teatru. Dėl to nė kiek nesigailiu, nes man atrodo, kad studentų teatras vis dėlto yra pats įdomiausias teatrinis reiškinys. Čia atsiranda laisvė eksperimentams, dažnai keičiasi žmonės – vieni išeina, ateina nauji. Keisdamiesi jie neša naujus vėjus ir į teatrą, kadangi kiekviena karta turi savo supratimą apie gyvenimą. Aš jau esu daug tų kartų sutikęs ir išlydėjęs, tad galiu palyginti. Mano kartos studentai buvo pareigingesni ir  gal ne tokie aikštingi. Šiandieniniai studentai turi mažiau atsakomybės jausmo, bet, kita vertus, jie labiau išsilavinę, laisvesni, žinantys, ko nori. Su tokiu jaunimu labai įdomu dirbti.

Jūs esate teatro „Minimum“ įkūrėjas. Gal galite papasakoti, kaip kilo idėja įkurti šią teatro trupę?

Idėja atsirado savaime, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Buvo 1989-1990 metai. Tuo metu iš universiteto Kiemo teatro išėjo jo vadovas Vladas Limantas. Teatras atsidūrė savotiškoje kryžkelėje. Su savo teatrine programa atėjo nauja vadovė – Marija Misiūnaitė. Pajutau, kad nebepritampu, nelabai telpu į naujus rėmus, ir nutariau įsteigti alternatyvią trupę, kuri atitiktų mano teatro supratimą. Tuo metu kaip tik atsirado laisva patalpa Filologijos fakulteto rūsyje – man ji pasirodė įdomi, tinkama tokiems studentiškiems eksperimentams. Vilniaus universiteto valdžia taip pat labai teigiamai pažiūrėjo į tokią idėją – kurti teatrą požemyje.

Kaip Jūs galėtumėte paaiškinti, kodėl universitetui reikia teatro?

Universitetui reikia ne tik teatro – jam reikia ir kitų meno kolektyvų, kurių yra nemažai. Jie visi yra reikalingi, nes universitetas nuo pat atsiradimo pradžios buvo ne tik mokslo, bet ir kultūros židinys. Džiugu, kad tos tradicijos iki šiol tęsiasi. Džiugu, kad tai supranta universiteto vadovybė. Labai svarbus yra edukacinis aspektas – tai, ką gauna patys studentai. Gal žmogui ir pakanka tiesiog baigti studijas universitete ir tapti savo srities specialistu, tačiau jam tikrai netrukdo ir tai, kad jis papildomai gaus kultūrinę kompetenciją. Tai jam, kaip asmenybei, yra labai naudinga – jis praplečia savo akiratį. Be to, žmogui, kuris vaidino teatre ar užsiėmė kitais menais, dažniausiai geriau sekasi dirbti ir pagal specialybę, nes jis yra įgijęs tam tikrų bendravimo įgūdžių, laisvumo, drąsos.

Kokie yra Jūsų kūrybiniai planai?

Pavasarį yra numatyta premjera „Hamletas Vilniaus universitete“. Kadangi ir Shakespeare‘as, ir Hamletas yra mūsų universiteto amžininkai, o Vilniaus universiteto teatras kitais metais švenčia 440 metų sukaktį, mums pasirodė, jog tokia proga Hamletas galėtų „atvykti“ į mūsų universitetą, kad studentai galėtų su juo pabendrauti.

Taip pat kitų metų balandžio mėnesį mes planuojame teatrinę akciją „Alma Mater Theatralis“, skirtą tai pačiai Vilniaus universiteto teatro sukakčiai. Juk mes privalome didžiuotis faktu, kad Lietuvos teatro ištakos yra mūsų universitete! Abi teatro trupės – „Minimum“ ir Kinetinė trupė – visą savaitę rodys savo spektaklius. Norime į šį renginį pasikviesti teatrologų, kritikų. Taip pat būtų svarbu sukviesti kuo daugiau žmonių, kurie studijų metais vaidino Vilniaus universiteto teatre. Tarp jų yra aktoriai Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis, VU prorektorius Rimantas Vaitkus ir VU Žurnalistikos instituto direktorius Žygintas Pečiulis, istorikas Alfredas Bumblauskas, žurnalistės Rūta Grinevičiūtė ir Gabija Vitkevičiūtė, Marijus Žiedas bei daug kitų šiandien gerai žinomų žmonių – rašytojų, režisierių, politikų.