Gimiau ir užaugau Vilniuje. Išskyrus kelis studijų ar stažuočių metus visą laiką gyvenu šiame mieste. Ar aš vilnietis? Esu girdėjęs tvirtinimų, kad save vilniečiu gali laikyti tik trečios ar net ketvirtos kartos miestietis. Žinoma, aš tokios griežtos sąlygos neatitinku. Tėvai į Vilnių su banga naujakurių atvyko praėjusio amžiaus antroje pusėje didžiojo lietuvių kraustymosi iš kaimų į sostinę laikais.

Kita vertus, tokios sąlygos neatitinka ir tokie žmonės kaip XIV a. pabaigoje Vilniaus miestiečių lyderiu kronikose įvardinamas vokietis Hanulas, Vilniaus baroko poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Adomas Mickevičius, Czesławas Miłoszas ir Vladas Drėma. Ką jau bekalbėti apie tai, kad net pats Gediminas nebuvo vilnietis.

Todėl man vilnietis ne gimimo vieta, o santykis. Kaip ir daugeliu atveju žmogaus gyvenime, miestiečiu ne tiek gimstama, kiek tampama, ši tapatybė ne tiek atitenka, kiek pasirenkama. Anksčiau „tikru miestiečiu“ buvo galima tapti turint mieste nekilnojamo turto ir prisiekus miestui. Turtą dabar pakeitė gyvenamos vietos deklaracija, leidžianti – taip būta nuo pat savivaldos pradžios Viduramžiais – rinkti ir būti renkamam į miesto tarybą, o taip pat įpareigojanti bent jau dalimi sumokamų mokesčių prisidėti prie miesto gerovės. Formalios priesaikos nebeliko, bet kiekvienas galime atrasti būdą, kaip išreikšti savo vilnietiškumą.

Kiekvienas turi savo Vilnių ir kiekvienas savitai tampa vilniečiu. Man tai buvo erdvės užvaldymas, fiziškai rajonas po rajono ir virtualiai puslapis po puslapio. Iš pradžių Vilnius buvo labai aiški ir ribota erdvė, kurią sudarė žaidimo aikštelė, netoliese esantis ir žiemą slidininkų bei rogutininkų nusėtas kalnas, darželis ir mokykla. Aikštelė ilgainiui virto futbolo aikšte, kurioje natūraliai pasiskirstę į lietuvius ir rusus, taip kanalizuodavome savo tautines emocijas. Pradėjus lankyti futbolo treniruotes, Vilnius išsiplėtė keliomis troleibuso stotelėmis į priekį, kur legendinėje „Marakanoje“ dulkes rijo ištisos kartos apie karjerą už mūrinės tvoros esančiame stadione svajojančių vilniečių.

Tėvas statė teatrus ir po to reguliariai gaudavo bilietus, todėl man centras buvo Operos ir baleto, o kiek vėliau ir Dramos teatrai. Senamiestį, kuris buvo gal tik 15 minučių nutolęs autobusu, iš esmės atradau tik studijuodamas. Laiko tuomet turėjome daug, todėl tarp paskaitų ir bibliotekų per kelis metus išvaikščiojome jo gatves ir kampus. „Naują rajoną“ irgi pirmą kartą iš arti pamačiau studijų procese – kas savaitę lankydami profesoriaus Gudavičiaus paskaitas jo bute Viršuliškėse. Aišku, buvo momentinių apsilankymų įvairiose vietose, miesto žemėlapis buvo daugiau mažiau aiškus, jį kirsdavome vasarą važiuodami prie jūros, o kas savaitę – į sodą priemiestyje arba pas senelius kaime. Būtent kaime ir pasijusdavau vilniečiu, nes tik ten mus su broliu taip ir vadindavo.

Pirmą Vilniaus knygą perskaičiau irgi vėlai. Tai buvo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Romano miestas buvo nepažįstamas ir svetimas, bet Vilniaus mitu patikėjau. Jį įtvirtino Drėmos „Dingęs Vilnius“, Miłoszo ir Venclovos susirašinėjimas bei Konwickio romanai. Bet autentiškiau parašytos Vilniaus istorijos teko laukti labai ilgai, turbūt tik amerikiečio Davido Fricko knyga apie XVII a. vilniečius išpildė tokį lūkestį. Dabar tyrimų ar šiaip tekstų apie Vilnių labai pagausėjo – istorinių, architektūrinių, paveldosauginių. Dar niekad „Vilniaus diskursas“ nebuvo toks gyvas. Aišku, viduramžiška miesto istorija tapo natūralia profesine interesų sritimi.

Vilniaus nuo pat jo rašytinės istorijos pradžios yra ir miestas, ir sostinė. Savo laiške Gediminas jį iškart apibūdino kaip valdovo miestą – civitas regia. Niekas nežino kodėl Gediminas pasirinko būtent Vilnių (labiausiai tikiu estetiniu argumentu, kad čia gražiausias reljefas šimtais kilometrų aplinkui), bet tada įsitvirtino taisyklė, kad kas valdo Vilnių, tas pripažįstamas Lietuvos monarchu – didžiuoju kunigaikščiu. Todėl senovės laikais „Vilniaus miestas“ tiksliąją šio žodžio prasme apėmė tik dalį urbanistinės teritorijos – miesto teisė negaliojo Vilniaus pilyse, teisiškai ir fiziškai sienomis atribotose visų konfesijų bažnyčių ir didikų valdose.

Kita vertus, sostinės statusas ir politinio gyvenimo intensyvumas pritraukė žmones ir investicijas, todėl Vilnius augo greitai. Po Liublino unijos valdovai vis rečiau jame reziduodavo, tačiau juos pakeitė didikai – Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos, Pacai, rūmais ir bažnyčiomis palikę savo pėdsakus mieste.

Tai, kas nesikeitė, tai miesto gyventojų, tikėjimų, kalbų įvairovė. Vilnius istorijoje startavo ne tik kaip valdovo miestas, bet ir kaip atviras miestas, į kurį kviečiama ir kuriame laukiama, kur jau pagoniškais laikais stovėjo katalikų bažnyčios ir stačiatikių cerkvės. Valdovo dvaras visada buvo tarptautinė erdvė, kurioje šalia lenkų ir čekų riterių bei raštininkų galėjai sutikti vokiečių muziką ar pasiuntinį iš tolimo Sakartvelo. Daugiataučiai buvo ir amatininkų cechai, vyskupo kapitula, pagaliau miesto taryba. Nuo pat pradžių Vilnių formavo trys bendruomenės – lietuvių, rusėnų, vokiečių. Vėliau prisidėjo totoriai su karaimais, bet labiausiai – žydai. Vilniaus Gaonas – miesto pavadinimas išliko judaizmo rabino asmenvardyje.

Ir jau 444 metus Vilnius yra ir universitetinis miestas – ilgą laiką toliausia akademinė stotelė į rytus, padariusi didžiulę įtaką aplinkinėms tautoms. Universitetas į miestą pritraukė žymiausią Abiejų Tautų Respublikos pamokslininką ir kartu pirmą rektorių Petrą Skargą, pasaulinio garso mokslininką Georgą Forsterį ir daugelį kitų aktyvių bei kūrybingų žmonių. Per universitetą ar kitas iš jo kilusias mokyklas miestas brandino (ir brandino) save – Andriejus Rudamina Kinijoje, Ignotas Domeika Čilėje. Vilniuje piešimo mokęsis Žakas Lipšicas vilnietiškus motyvus atkurdavo Paryžiuje, o universiteto alumnas Czesławas Miłoszas Vilniuje praleistus metus prisiminė Nobelio premijos kalboje Stokholme.

Ir okupacijos laikotarpiais Vilnius liko dvasine sostine. Į būrelius susirinkę Universiteto studentai XIX a. mąstė kaip atgauti laisvę. XX a. pabaigoje Vingio parke susirinkusi daugiatūkstantinė minia deklaravo pasiryžimą tą laisvę pasiekti. Vasario 16 ir Kovo 11 aktai galėjo būti paskelbti tik Vilniuje. Atgavus nepriklausomybę, Vilnius vėl tapo politine vieta, Europos valstybės sostine.

Jubiliejus gera proga paklausti: kokio Vilniaus norime ateityje? Kokį galime jį įsivaizduoti kad ir nelabai tolimoje kelių dešimtmečių perspektyvoje? Kaip suderinti sostinės reprezentatyvumą ir urbanistinį gyvybingumą, paveldo saugojimą ir natūralią miesto plėtrą? Mieste turi tilpti nacionalinės ir tarptautinės įstaigos bei įmonės, bet miestas juk yra visų pirma yra žmogiškajai egzistencijai skirta buveinė – nesvarbu, kurioje vietoje gyveni, ryte pro atvertą langą norisi išgirsti paukščių garsus. Šia dilema Vilnius niekuo nesiskiria nuo kitų didžiųjų Vakarų miestų.

Miestas išsiplėtęs didelėje teritorijoje, todėl jam kartais nelengva būti patogiam. Bet jis turi ryškių privalumų, kaip antai parkus centre ar greitai įveikiamą atstumą nuo centro iki žaliųjų pakraščių. Balansas tarp nuolatinio miesto modernėjimo ir pažado puoselėti natūralų jo žalumą. Tai didieji Vilniaus išsidėstymo ir jo būties privalumai, kuriuos pabrėžia ir mieste apsilankantys užsieniečiai. Reikia patogaus viešojo transporto, gal net kai kur alternatyvių sprendimų, o taip pat ir racionalios miesto decentralizacijos, kad miestas taptų dar patogesnis ir gyvesnis.

Šalia gamtos ir istorijos dovanų turime ir nesuvaldytų ambicijų naštą. Nesubalansuotas centrinės miesto dalies tankinimas ir lengva ranka laiminami itin nevienodos vertės meniniai akcentai. Geros architektūros ir kokybiško meno unikaliame urbanistiniame kraštovaizdyje stoka. Jei jau pasiryžtame ką nors statyti Vilniuje, tai turi būti pati kokybiškiausia architektūra ir menas. Vilnius vertas gerų statinių ir paminklų – čia kaip ir kitur galioja bendra taisyklė – geriau mažiau, bet vertingų, geriau išsaugota perspektyva nei papildomi mūrai. Vis dar norime įamžinti save mieste, o nors labiau reikia atverti tai, kas išliko per amžius, bet vis dar paslėpta sienose ar grindinyje. Vilnių kuriame ne tik sau patiems, bet ir ateičiai.

Svarstant įvairius valstybės finansavimo projektus, dažnai tenka išgirsti apie principinę, tačiau dirbtinai kurstomą Vilniaus ir regionų priešstatą. Tokiais atvejais lėšos perskirstomos, Vilnius dirbtinai atkertamas nuo finansinių srautų, jam tenka susimokėti už savo dydį ir įtaką. Statistika rodo, kad Vilniuje sugeneruojama daugiausia pajamų ir čia telkiasi didžiausias kapitalas, didžiausias kūrybinis ir intelektualinis potencialas. Bet ar ši gerovė paradoksaliai neatsisuka bent jau prieš nemažą dalį vilniečių, kurie leidžia vaikus į perpildytas, vis dar deramai nesutvarkytas mokyklas, nesulaukia savo vizito pas gydytojus ir t.t.

Dirbtinė centro ir regiono priešstata dažnai užgožia paprasčiausius žmogiškųjų poreikių klausimus. Sutvarkytos mokyklos ir išgrįstos centrinės aikštės nesulaiko ar nesugrąžina asmenų. Regionais turi būti rūpinamasi strategiškai išnaudojant jų privalumus ir padedant susikurti savąją gerovę, kuri užtikrintų ekonominį ir socialinį pastovumą. Urbanizacijos proceso, atimdami dalį viešųjų finansų ir nukreipdami juos kitur, nesuvaldysime. Grąža ar savotiška duoklė nebus pakankama, kad kompensuotų natūralų gyventojų judėjimą. Vilnius turi padėti regionams savo investicijomis, idėjomis, kūryba, sugrįžti kaip patirtis ir motyvacija, palaikyti nuolatinį ryšį ir prisidėti prie regionų tapatybės paieškų. O kalbant apie nuosekliai augantį vilniečių skaičių, turime turėti galvoje, kad miestiečių kiekybė savaime nepavirsta miestietiškojo gyvenimo kokybe.

O grįžtant prie Vilniaus ir jo problemų, tai turbūt svarbiausia yra rasti būdus, kaip įtraukti suinteresuotą ir kompetenciją turinčią miestiečių bendruomenę į sprendimų priėmimo procesą, kuris galbūt jį kiek sulėtintų, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje (nes tik tokioje perspektyvoje galime kurti išskirtinį miestą) atneštų būtinos kokybės. Savivaldybė turėtų daug aktyviau bendradarbiauti su akademinėmis institucijomis ir visuomeninėmis organizacijomis, rengiant miesto plėtros projektus. Miesto vizija turėtų būti nuolatinių diskusijų tema ir nuolatinis kūrybos procesas. Miestas turi įgalinti savo intelektualinį potencialą ir išgirsti balsus tų, kurie turi ryžto prisidėti prie jo tapatybės kūrimo.

Vilnius užima labai neįprastą geopolitinę vietą. Po įvairių istorinių lūžių atsidūręs valstybės pakraštyje, jis yra ir dar vienoje, kur kas didesnėje periferijoje – nuo rytinės Europos Unijos sienos jį skiria vos kelios dešimtys kilometrų. Neretai tokia Vilniaus geografinė padėtis traktuojama kaip užprogramuota problema ar net grėsmė. Tačiau kur kas daugiau pagrindo manyti, kad tai yra natūrali paribio erdvė. Pasienis visais laikais buvo ne tik potencialių konfliktų, bet ir kontaktų teritorija. Vilnius turi potencialą tapti tokia intelektualia Europos metropolija, kurioje galėtume kalbėti ne tik apie istorinius pasiekimus ar istorinius naratyvus, bet čia gimtų ir svarbūs politiniai sprendimai, europiniai pasakojimai, būtų vystomos aukščiausio lygio technologijos ir universitetiniai mokslo tyrimai.

Tačiau tam reikia ne tik nuoseklaus darbo, bet ir mūsų pačių atvirumo ir pasitikėjimo savimi. Visoms šalims kyla ta pati dilema – kaip atrasti konstruktyvų santykį su žmonėmis ir teritorija, kaip suderinti natūralų norą išsaugoti tai, kas įprasta ir sava, su neišvengiamu atsinaujinimu ir atsivėrimu į išorę. Į Vilnių po pandemijos ir Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje dar nesugrįžo turistų srautai, bet čia vis sparčiau keliasi tarptautinių organizacijų biurai ir žinių kanalai. Pridėjus dar emigravusius verslus, gausėjančius studentus ir ieškančius saugesnio bei teisingesnio gyvenimo, Vilnius tampa toks tarptautinis, koks jau seniai nebuvo. Tai yra labai reali galimybė miestui ir šaliai vaidinti didesnį vaidmenį regiono ir Europos politikoje, ekonomikoje, kultūroje.

Vilnius šiemet ne tik minės jubiliejų, bet liepos mėnesį taps ir NATO viršūnių susitikimo miestu. Vieta, kurioje bus tariamasi dėl Vakarų pasaulio saugumo architektūros stiprinimo, Švedijos, Suomijos integracijos į aljansą, paramos ir būsimos narystės pažado Ukrainai. Pats laikas suvokti Vilniaus svarbą ne tik mums patiems, bet ir visam regionui, visai Europai. Bet svarbiausia – galbūt šie metai bus proga užgimti ar savo tapatybę atrasti dar didesniam būriui sąmoningų vilniečių.