Daktaras Algirdas Bartkus, reaguodamas į politikų iniciatyvas sparčiau didinti pensijas, labai sklandžiai išdėstė pensijų sistemos finansinio tvarumo veiksnius. Jis istoriniais duomenimis pagrindė, kad dar labiau jas didinti nėra iš ko, o besikaupiantis rezervas „Sodroje“ tėra tik kukli pagalvė vidutinio stiprumo recesijai amortizuoti.
Visa kolegos analizė preciziška, tačiau, kaip paprastai esti ekonomistų darbuose, ji grindžiama ir prielaida, kuri yra esminė. Tą prielaidą autorius nusakė savo straipsnio pradžioje – „paliekant tarifo klausimą nuošalyje, pagrindiniai veiksniai, nulemiantys pensijų dydį, yra dirbančių asmenų skaičius, jų darbo užmokestis ir indeksavimo taisyklė.“
Taigi tarifo klausimas paliekamas nuošalėje. Tarifas yra procentais išreikšta dirbančiųjų atlyginimo dalis, kuri skiriama pensijoms finansuoti. Kaip tik po juo šuo ir pakastas, nes kaip tik jį politikai gali sąmoningai ir gana greitai pakeisti. Tiesa, ne tik įmokos „Sodrai“ tarifą, bet tarifus ir mokesčių, kurie mokami į valstybės biudžetą, nes apie pusė pensijos finansuojama iš jo.
Mokesčiai ir įmokos, jų tarifai yra politikų rankose, kitaip nei kiti pensijų finansavimo veiksniai – tokie kaip dirbančiųjų skaičius ir jų algų dydžiai. Pajudinus dr. A. Bartkaus analizės prielaidą, nesunku įrodyti, kad pensijas ir galima, ir reikia didinti, nesvarbu, kiek yra dirbančiųjų ir kokios jų algos.
1 pav. parodyta, kad Lietuva socialinei apsaugai senatvėje išleidžia tik 6,6 proc. BVP, t. y. 58 proc. to, kiek išleidžiama ES vidutiniškai (11,4 proc. BVP). Taigi lietuviška pensijų sistema nepakankamai finansuojama ir jai neskiriant daugiau lėšų visi kiti svarstymai apie ją bei jos kaitaliojimai nėra prasmingi.
„Eurostat“ duomenys, 2021 m.
Antraeilis klausimas – iš kokių šaltinių, kokių mokesčių, įmokų ar sukauptų rezervų didinti pensijų finansavimą Lietuvoje. Aišku viena, kad tai bus ir turi būti dirbančios kartos sąskaita: ar tai bus papildomos įmokos „Sodrai“, ar didesni pajamų mokesčiai į valstybės biudžetą. Net jei ir iš rezervo, kuris anksčiau ar vėliau išseks, jei nebus papildomas tomis pačiomis dirbančiųjų įmokomis ar mokesčiais. Geriausia, kad tai būtų kiek įmanoma daugiau vadinamojo gyvulių ūkio sąskaita. Tačiau bet kuriuo atveju ta našta turėtų gulti ant pajėgios ją nešti darbingos kartos dalies.
Gerovės skirtumai tarp skirtingų kartų Lietuvoje dideli ir niekuo nepagrįsti. Pensinio amžiaus žmonių pajamų mediana nesiekia nė dviejų trečdalių ikipensinio amžiaus gyventojų pajamų medianos ir mes tuo požiūriu irgi esame gėdingi ES atsilikėliai (2 pav.).
„Eurostat“ duomenys, 2022 m.
Dar daugiau. Ne tik bendras gerovės lygio skirtumas tarp kartų Lietuvoje yra beveik didžiausias ES – didžiulis ir skurdo rizikos lygio skirtumas. ES skurdas vidutiniškai vienodai paplitęs tarp pensinio amžiaus asmenų ir jaunesnių. Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojai su vaikais skurdo paplitimo laipsniu nesiskiria nuo ES vidurkio, o štai tarp pensinio amžiaus asmenų skurdo rizika paplitusi daugiau kaip du kartus (3 pav.). Lietuvoje senatvė pagrįstai asocijuojama su skurdu. To negali būti kulturingoje ir racionalioje visuomenėje. Ir ne iš gailesčio pensininkams, bet todėl, kad neišmintinga bet kuriam žmogui dalį gyvenimo puotauti, o dalį badauti.
„Eurostat“ duomenys, 2021 m.
Taigi pensijas ir galima, ir būtina didinti. Didinti sparčiau, nei auga algos, nes tik taip didėtų straipsnyje aprašyta ir jau daugeliui žinoma pensijos pakeitimo norma, t. y. vidutinės pensijos ir vidutinės algos santykis. Beje, kolega doc. A. Bartkus realų pensijų didinimo rezervą mato tik didinant darbuotojų išsilavinimą, kuris leistų augti investicijoms, darbo našumui ir algoms. Tuomet būtų iš ko smarkiau didinti pensijas. Nors tai ir trokštamas scenarijus, bet jo nepakanka pensijų pakeitimo normai didinti. Ji yra trupmena, kurios skaitiklyje – pensija, o vardiklyje – alga. Augant abiem, santykio reikšmė nesikeis, t. y. nebus artėjama prie pakeitimo normos didinimo tikslo. Beje, tai vyksta nuolat ir nenormali padėtis – didžiulė nelygybė tarp kartų ir pensininkų skurdas – nesikeičia, nes nesikeičia ir ta menkutė BVP dalis, skiriama senatvės apsaugai. Kaip tik ta nuošalėje palikta įmokų / mokesčių tarifo prielaida ir yra esminis klausimas, kurį būtina ir galima spręsti.
Komentarų nėra. Būk pirmas!