Sunkiai įvardytume kitą valstybę, kurios vien paminėjimas sukeltų tokių prieštaravimų kaip Rusija. Kaimyninės šalies politika, režimas, įtaka tarptautiniams procesams, karingumas, nacionalistinės nuotaikos, ekonomika – itin dažnai viešai aptariamos temos. Neretai netgi susidaro įspūdis, kad tokiomis aplinkybėmis bet koks kultūrinis bendradarbiavimas, idėjų mainai ar sąlyčio tarp rusų ir lietuvių paieškos tampa sunkiai įmanomos.

„Tokių minčių girdime ir mes. Jos neretai sukelia šypsenas, tiesa, nebūtinai linksmas. Esu tikra, kad panašius stereotipus suformuoja paprasčiausias nežinojimas ir vis dar vyraujantis gana siauras požiūris į filologiją. Jos studijos jokiu būdu nėra kursai kalbai išmokti. Filologija – itin plati mokslo sritis, apimanti kalbotyrą, literatūros mokslą ir studijas, kultūrą apskritai, kalbų ir jų grupių tyrinėjimus. Savo studentams suteikiame ne tiek specialybę, kiek išsilavinimą, žinias, mąstyseną ir įgūdžius, kurie tampa nepamainomi, kad ir kokios veiklos vėliau imtųsi mūsų absolventai“, − teigia VU Filologijos fakulteto Rusų filologijos katedros dėstytoja Regina Čičinskaitė.

Viena kalba neapsiriboja

Daugelį metų studentams rusų kalbą, literatūrą ir retoriką dėstanti pašnekovė neabejoja, kad nors pastaruoju metu itin aukštinamos technologijos, jomis grindžiama ekonomika, puikiai kalbas, kultūrą išmanančių ir žodį valdančių specialistų poreikis ateityje tik didės.

„Filologijos studijos patrauklios ir tuo, kad jas pasirinkę studentai gali tobulinti ne vienos kalbos įgūdžius. Pavyzdžiui, studijuojant rusų ar kurią kitą filologiją galima pasirinkti gretutines skandinavų, anglų, vokiečių, kitų kalbų studijas ir baigti universitetą puikiai mokant kelias užsienio kalbas. Bet ir tai tėra gana supaprastintas argumentas bandant atsakyti į klausimą, kodėl apskritai verta studijuoti filologiją. Mano įsitikinimu, svarbiausia, kad šios studijos visokeriopai praturtina jas pasirinkusį žmogų. Jos padeda suvokti ne vien studijuojamas kalbas, bet ir jomis šnekančius žmones, jų pasaulėžiūrą, kultūrą bei aplinkybes, kuriomis ši kultūra susiformavo. Filologas sugeba pažinti, tirti ir interpretuoti reiškinius gilindamasis į kalbą, pačią svarbiausią žmonių bendravimo priemonę, o tai šios srities specialistą daro nepamainomą daugelyje visuomenės veiklos sričių. Juk kad ir ką darytume, viskas vienaip ar kitaip buvo, yra ir bus susiję su žmonių bendravimu“, – sako R. Čičinskaitė.

Pašnekovė teigia tik apgailestaujanti, kad dėl vyraujančios geopolitinės padėties rusų kalbos ir kultūros tyrinėjimams pastaruoju metu kyla nemažai iššūkių. Pasak dėstytojos, aplinkybės, kuriomis pastaruoju metu dažniausiai nuskamba Rusijos pavadinimas, turi įtakos ir rusų filologijos studijų populiarumui – jas besirenkančių jaunuolių mažėja. Lektorė šypteli, kad tai turi ir pranašumų, – kiekvienam studentui ir jo studijoms galima skirti kur kas daugiau dėmesio. Tačiau čia pat pabrėžia, kad būtent tokiomis aplinkybėmis gilintis į kaimyninės šalies kalbą ir kultūrą būtina labiau nei bet kada iki šiol.

„Be abejo, galima atsitverti ir atsiriboti nuo visko, kas susiję su Rusija. Bet aš esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus turėtų elgtis kiek kitaip: pirmiausia kritiškai mąstyti, stengtis įžvelgti įvairius visuomenės reiškinių atspalvius, o ne vien vadovautis stereotipais. Juk egzistuoja tokia šalis. Ten gyveno ir gyvena daugybė talentingų žmonių. Šios šalies visuomenė turi turtingą kultūros paveldą, kurį verta pažinti. Kita vertus, jei jau ši šalis yra svarbi tarptautinėje erdvėje, apie Rusijoje vykstančius reiškinius turėtume siekti sužinoti iš pačių įvairiausių, taip pat ir iš pirminių šaltinių. Suprasti, ką kalba šios šalies visuomenė, verta pirmiausia iš jos pačios. Tad mažų mažiausia būtina bent neblogai mokėti rusų kalbą“, − sako R. Čičinskaitė.

Anot jos, dėl to dalis rusų filologijos studijas baigusių specialistų pasuka į žiniasklaidą. Dėstytoja mato, kad pastaruoju metu juntamas ir pačių žurnalistų susidomėjimas rusų kalba, jos kursais: žiniasklaidos atstovai siekia suprasti Rusijos realijas ir susidaryti kuo platesnį jų vaizdą, o tam būtina mokėti kalbą.

Tiltus kurti padeda suvokimas

Tačiau nors rusų kalbai mokyti skiriamas ypatingas dėmesys, ypač jei studentai į universitetą ateina mokėdami šią kalbą paviršutiniškai ar vidutiniškai, rusų filologijos bakalauro studijos tuo toli gražu neapsiriboja. Jos suteikia galimybę įvairiais lygmenimis susipažinti ir su rusų kultūra, retorika, literatūra – tiek klasikine, tapusia pasaulio kultūros paveldo dalimi, tiek ir šiuolaikine.

Anot R. Čičinskaitės, būtent žavėjimasis tokių autorių kaip Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus, Vladimiras Nabokovas, Josifas Brodskis ir daugybės kitų kūriniais daugelį ir atveda studijuoti rusų filologijos. Studentai čia mokosi ir bendrųjų universitetinių dalykų, pavyzdžiui, filosofijos, taip įgyja ne siaurą specialybę, bet platų išsilavinimą. Dėstytoja teigia, kad talentingas filologas gali dirbti visur, kur tik reikia bendrauti, mąstyti, o ypač kurti, analizuoti ir versti tekstus.

„Politika gyvenime labai svarbi. Bet politikai keičiasi, o kultūra išlieka. Drįstu teigti, kad intelektualai, mokslininkai, kūrėjai yra tie žmonės, kurie mezga ryšius, stato tiltus ten, kur, atrodo, nėra jokių galimybių tą daryti. Mokslininkai sugeba objektyviai vertinti aplinkybes, matyti jų visumą, o ne tik ryškesnes detales. Štai aš dėstau XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės rusų literatūrą, paskaitų bei seminarų metu su studentais gilinamės ne tik į kūrybą, bet ir į aplinkybes, kuriomis ji atsirado. Nemažai šio laikotarpio autorių – tragiško likimo, patyrę represijas, sušaudyti“, – pasakoja pašnekovė.

Studentai per kultūros istoriją susipažįsta ir su šalies, jos visuomenės istorija: ne tik tuo, kas vyko, bet ir kodėl vyko, iš kur tas paveldas, su kuriuo iš dalies susiduriame ir šiandien. „Puikiai suprantu, kad bendra lietuvių ir rusų tautų istorija labai skausminga, mums šis sąlytis paliko gilių traumų. Bet kai pagalvoju, kas vyko su rusų tauta po 1917-ųjų, darosi apskritai sunku įsivaizduoti, kaip ši tauta išliko. Didelės kančios paženklinta ir pačios Rusijos bei šios šalies kultūros istorija. Visa tai taip pat turime žinoti, suprasti, įvertinti. Tuomet tampa gerokai paprasčiau įžvelgti sąlyčio taškų“, − pažymi R. Čičinskaitė.

Ji teigia, kad tokių sąlyčio taškų esama nemažai. Nors girdime, jog Rusijos visuomenėje pastaruoju metu vyrauja itin neigiamas ar net priešiškas požiūris į Baltijos šalis ir Lietuvą, dėstytoja pabrėžia, kad taip mano toli gražu ne visi kaimyninės šalies gyventojai.

„Nemažai bendraujame su rusų akademinės bendruomenės atstovais. Iš daugelio jų juntame tik pagarbą Lietuvai ir jos kultūrai, kūrėjams. Sutinku, kad yra „statistinių“ gyventojų, kurie lietuvius gali laikyti didžiausiais priešais, kaip yra ir Staliną šlovinančių žmonių. Bet visko absoliutinti jokiu būdu nepavyksta. Rusijos kultūra, tiek klasikinė, tiek šiuolaikinė, yra nepaprastai turtinga ir įdomi. Ten kuriami ne tik menkaverčiai ar propagandiniai filmai bei laidos, bet ir daug išties kokybiškos intelektualios produkcijos. Tik ji mažai kam čia prieinama, didele dalimi – ir dėl vis stiprėjančio kalbos barjero“, − sako Vilniaus universiteto dėstytoja.

Vertėjų laukia daug darbo 

Visuomenės poreikį pažinti rusų autorius ir jų kūrybą R. Čičinskaitė teigia jaučianti nuolat. Vakarų pasaulis domisi klasikine rusų literatūra, tačiau nemaža dalis šiuolaikinės kūrybos tebėra neatrasta tiek Lietuvos, tiek kitų šalių skaitytojams. Todėl kelias kalbas studijų metais įvaldę rusų filologai ir vertėjai veiklos nepristigs ilgai.

„Kalbėdama su mūsų šalies kūrėjais nuolat jaučiu kokybiškai išverstos rusų literatūros poreikį. Štai būsimuosius aktorius rengianti dėstytoja Rita Juodelienė tvirtina, kad iš naujo reikėtų išversti apskritai visą rusų klasiką. Studentai kalbos nebemokantys, originalo kalba skaityti negali, o dabartiniai vertimai turi daug trūkumų. Tad vien čia laukia marios darbo“, – šypsosi R. Čičinskaitė.

Dar daugiau veiklos matyti neriant į XX amžiaus autorių darbus. „Vienu iškiliausių šiuolaikinių rusų poetų laikome J. Brodskį, o jis pats visų laikų geriausia poete vadino Mariną Cvetajevą. Kažkada į rusų filologijos studijas mane patraukė F. Dostojevskio kūryba, bet dabar jas rinkčiausi vien dėl M. Cvetajevos. Tik štai brandžiajai jos poezijai išversti reikėtų tikro genijaus. Su proza gal kiek paprasčiau – kai kurie šiuolaikiniai autoriai, sakykime, Viktoras Pelevinas, Lietuvoje gana populiarūs, bet nemažai talentingų kūrinių mūsų skaitytojams vis dar neprieinami ar išversti neseniai ir dar neįtraukti į literatūros reiškinių apmąstymų lauką. Pavyzdžiui, Jevgenijaus Zamiatino 1921 m. sukurta antiutopija „Mes“, turėjusi įtakos žymiausiems praėjusio amžiaus kūriniams, tokiems kaip Džordžo Orvelo „1984”. Be J. Zamiatino negalime įsivaizduoti antiutopijos žanro, bet daugeliui jo pavardė net nėra žinoma“, – pasakoja R. Čičinskaitė.

Todėl jaunuoliams, svarstantiems apie galimybę studijuoti rusų filologiją, dėstytoja linki nedvejoti ir pasiruošti maloniai nustebti. „Viena mano studentė pasakojo gana greitai pajutusi, kad, prieš pradėdama studijas Filologijos fakultete, apie rusų literatūrą ir kultūrą nežinojusi absoliučiai nieko.

Sakė, kad buvo daug dalykų, kurių studentai net nežino, kad nežino. Tai ta pati retorika – jos tradicijos Rusijoje labai gilios, iškalbos menas puikiai išlavintas. Tai nepaprastai įdomi tyrimų sritis, įskaitant šiuolaikinę retoriką, propagandos, poveikio būdų studijas. Šiuolaikiniam žmogui ne tik įdomu, bet ir naudinga juos žinoti bei perprasti. Tada ir mąstyti savo galva tampa gerokai lengviau“, – teigia pašnekovė.