Ar pastebėjote, kad žmonių svajonės pastaruoju metu nebe tokios kaip anksčiau? Iki 2003 metų svajonių skrydį mūsų akyse įkūnijo grakštus ir galingas ir dukart už garsą greičiau skriejantis „Concorde`as“, jis Atlantą įveikdavo per keturias valandas. Dabar viskas, ką turime, tai lėtas ir nerangus „Boeing`as“ ar „Airbus`as“, kaip silkių prikimštas keleivių. Iš Niujorko į Paryžių jis skrenda dukart ilgiau, nors ir pigiau. „Apollo“ programos astronautai vairuodavo „Corvette“ su V-8 varikliais, o dabartiniai kosmoso užkariautojai turbūt važinėja elektriniais paspirtukais.

Kas čia keisto, kad jie jau 50 metų net iki Mėnulio nebenuskrenda? Dabartiniai politikai svajoja ne apie naujus kelius, nutiestus ten, kur anksčiau niekas nenuvažiuodavo, o apie siauresnes gatves ir brangesnį parkavimą mieste, kad vairuotojams būtų blogiau. Roko muzikantai, kurių koncertai prieš kelis dešimtmečius surinkdavo šimtatūkstantines ir milijonines minias stadionuose, dabar transformavosi į „Youtube`o“ žvaigždes, kurios namų studijoje murkia savo dainas į nešiojamąjį kompiuterį. Net tie ambicingiausi jaunuoliai, kurie dar prieš 30–40 metų degė noru uždirbti daug pinigų ir valdyti pasaulį, šiais laikais pernelyg dažnai apsistoja prie tarnybos įmonėje, kur ribotos darbo valandos, daug sėdmaišių ir sojos latės kavos aparatų, o alga tokia, kad, sumokėjus sąskaitas, kas mėnesį atlieka kokie 500 eurų. Jie vadina tai „pusiausvyra tarp darbo ir gyvenimo“.

Kaip maloni išimtis šiame fone atrodo Elonas Muskas, jis vis dar kartais užsitraukia žolės suktinukę ir išranda arba ką nors visiškai kvailo (pavyzdžiui, tunelių po miestais sistemą, tolimojo susisiekimo viešąjį transportą vakuuminiais vamzdžiais), arba ką nors nuostabaus, tokio kaip visuotinai prieinami elektriniai automobiliai, veikiantys geriau už įprastinius, arba ant laivų nusileidžiančios daugkartinio naudojimo raketos, arba „Twitter`is“ be cenzūros. Nenustebsiu, jei jis ir į Marsą nuskris. Aš dėkingas jam už tai, kad jis drįsta svajoti.

Bet apie E. Muską ir taip rašoma daug. Šis straipsnis apie besipildančias kitų žmonių svajones. Apie naujus lazerius, šviesos šaltinius, kurie šviečia taip, kaip nešviečia net žvaigždės. Apie naują fiziką, kurią naudodami šiuos lazerius atrasime. Apie tai, kad viskas, kas šiandien įprasta, kažkada buvo tik svajonės.

Lazerių patriarchai ir jų svajonės

2018 metų fizikos Nobelio premiją laimėjo prancūzas Gérardas Mourou už išradimą, leidusį sukurti lazerines sistemas, kurių spinduliuotės galia viršijo visus iki tol buvusius rekordus. Geniali lazerinių impulsų stiprinimo technologija, trumpinama CPA, apėjo, regis, neįveikiamą, fizikos dėsnių padiktuotą ribą, neleidusią be galo stiprinti šviesos lazeryje. Pasiekus šią ribą, viršijus kritinį šviesos intensyvumą lazeriniame stiprintuve, pažeidžiama pati stiprintuvo medžiaga.

G. Mourou idėja, kaip ir visi genialūs išradimai, post factum atrodo labai paprasta. Štai ji keliais sakiniais. Trumpą lazerio impulsą be galo stiprinti lazeryje trukdo tai, kad sustiprinto impulso šviesos intensyvumas pažeidžia (techninis fizikų vartojamas terminas – „prabubina“ arba „ištaško“) stiprinimo medžiagą. Intensyvumas – tai šviesos energijos kiekis, atkeliaujantis į lazerinės medžiagos plotą per laiko vienetą. Taigi žybsnio intensyvumas tuo didesnis, kuo daugiau jame energijos ir kuo trumpesnis laikas, per kurį ji išspinduliuojama. Jei didinsime lazerio energiją, nekeisdami trukmės, intensyvumas, žinia, viršys pažeidimo ribą, ir mūsų lazeriui šakės. O jei prieš didindami energiją ištempsime šviesos impulsą laike, sustiprinto impulso intensyvumą galėsime išlaikyti žemiau medžiagos pažeidimo ribos. G. Mourou ir pasiūlė būdą, kaip tą impulsą prieš stiprinant pailginti, pastiprinti, o paskui vėl sutrumpinti. Genialumas čia tas, kad paskutiniam etapui – žybsniui sutrumpinti – medžiaga nebūtina, jos reikia tik jam stiprinti. Taigi, manipuliuojant impulsų trukme, galima ir neviršyti medžiagos pažeidimo slenksčio stiprintuve, ir galiausiai gauti labai trumpus didelės energijos impulsus.

Gerard`o Mourou pasiūlytas moduliuoto dažnio impulsų stiprinimas: kaip užauginti šviesos žybsnio energiją, neviršijant lazerinės medžiagos pažeidimo ribos

Mourou 1985-ųjų straipsnis, už kurį ši premija paskirta, dabartiniais standartais visai neatrodo įspūdingai: viso labo trys puslapiai ir keturi paveikslėliai gerame, bet anaiptol ne superprestižiniame žurnale „Optics Communications“. Šitai, beje, reikėtų gerai įsisąmoninti universitetų administracijoms ir mokslo biurokratams, kurių vienintelis rūpestis šiais laikais yra ne mokslinių tyrimų turinys, o žurnalų, kuriuose jie paskelbti, prestižas. Nepaisant išorinio kuklumo, G. Mourou straipsnis buvo didelės svajonės pradžia: straipsnio pabaigoje jau svajojama apie teravatų galios lazerines sistemas.

Įdomu, kad Nobelio komiteto pranešime mokslo bendruomenei apie 2018-ųjų fizikos Nobelio premiją pagrindžiant, kodėl G. Mourou darbas toks svarbus lazerių plėtrai, minimas ir „svarbus šio darbo tęsinys“, sutrumpintai vadinamas OPCPA. Galvoje turimas Vilniaus universiteto mokslininkų Algio Piskarsko, Audriaus Dubiečio ir Gedimino Jonušausko 1992 metų darbas, kuriame G. Mourou sugalvotai CPA technologijai pasiūlytas visiškai naujo tipo stiprintuvas. Jis leidžia generuojamų šviesos žybsnių intensyvumus padidinti dar keliomis eilėmis, lyginant su įprastinių lazerinių stiprintuvų galimybėmis.

Nuo kastuvo iki branduolinio reaktoriaus

Lietuvos lazerių patriarchas prof. Algis Piskarskas, iškeliavęs Anapilin 2022-ųjų birželį, irgi buvo svajotojas. Jis visą gyvenimą svajojo apie dar galingesnius lazerius, apie dar įdomesnę jų atveriamą fiziką ir apie lazerininkų organizacijas, jungiančias žmones, siekiančius tuos lazerius gaminti ir tą fiziką atrasti.

Universitete vis dar sklando legendos apie tai, kaip iš aspirantūros Maskvoje grįžęs A. Piskarskas kasėsi po prof. Henriku Jonaičiu. Kasėsi jis tikrąja, o ne perkeltine šio žodžio prasme. Jam su jo jauna komanda Vilniuje reikėjo patalpų iš Maskvos atsivežtiems lazerių maitinimo blokų kondensatoriams. Tie kondensatoriai – tai lagamino dydžio dėžės, skirtos elektros krūviui sukaupti. Kai toks kondensatorius išsikrauna, girdėti visai neblogas „pokšt!“, o to „pokšt“ energiją galima panaudoti lazerio žybsniui įžiebti. Kadangi nedidukėse Fizikos ir matematikos fakulteto patalpose Partizanų (dabar Naugarduko) gatvėje vietos laboratorijoms visą laiką trūko, A. Piskarsko vaikinai iškasė rūsį po prof. H. Jonaičio laboratorija. Beje, tai nebuvo paskutiniai lazerininkų atlikti žemės darbai: kiek vėliau, Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centrui okupavus buvusias valgyklos ir pašto patalpas Saulėtekyje, mokslo darbuotojai ir docentai vėl kasė rūsius. Mano draugas Gintaras (jis yra teoretikas ir tokiais niekingais darbais jam užsiimti nereikėjo) juokauja, kad jei egzistuotų lazerininkų herbas, jame būtinai turėtų būti pavaizduotas kastuvas…

Bet rūsiai – tai tik priemonė. Iš tikrųjų A. Piskarskas svajojo apie naujo tipo lazerius. Jis ir jo mokiniai išplėtojo naują lazerinių impulsų stiprinimo metodiką – optinius parametrinius stiprintuvus. Tai prietaisai, kur šviesa stiprinama skaidrioje kristalinėje medžiagoje. Kad tokie prietaisai galėtų būti konkurencingi, 1970-aisiais ir 1980-aisiais, be A. Piskarsko bendražygių, netikėjo beveik niekas. Trumpiems šviesos žybsniams generuoti visi mėgino naudoti molekulinių dažiklių lazerius, nors jie buvo kaprizingi ir nepatikimi. O A. Piskarskas tikėjo parametriniais stiprintuvais. Tą nedviprasmiškai mums sako jo 1992 straipsnio, to paties, kuris yra „svarbus G. Mourou darbų tęsinys“, paskutinis sakinys, kuriame kalbama apie „femtosekundinių impulsų galias, siekiančias teravatus“. O teravatas, brolyčiai, tai maždaug tūkstančio branduolinių reaktorių galia.

Visiškai nauja fizika

Jei jums kyla natūralus klausimas, o kokia elektrinė ar kitas energijos šaltinis gali pamaitinti teravatų galios lazerį, skubu nuraminti: užtenka ir kištukinio lizdo. Mat tokią galią lazeriai generuoja labai trumpai, mažiau nei vieną trilijoninę sekundės dalį. Paskui ilgokai kaupiasi, o tuomet vėl žybteli. Taigi, vidutiniškai skaičiuojant, tos galios reikia nedaug. G. Mourou savo išrastų lazerių impulsus lygina su karatisto smūgiais: trumpi, bet galingi.

Prof. Mikas Vengris

Tuo neįsivaizduojamai trumpu momentu, kai tas galingas žybsnis šviečia ir jo šviesa pataiko į kokią nors medžiagą, ima vykti keisti ir nuostabūs fizikos reiškiniai, apibendrintai vadinami netiesine optika. Skaidrios medžiagos, tokios kaip stiklai, kristalai ar net dujos, apšviestos vienspalve lazerio šviesa, pakeičia savo savybes ir sušvinta visomis vaivorykštės spalvomis. Medžiagoje ima formuotis keisti ir įdomūs šviesos dariniai. Kai kurie jų net šiek tiek panašūs į gyvus organizmus: juose iš chaoso formuojasi tvarka. Kiti primena nenutrūkstančias šviesos gijas ar medžiaga skriejančias šviesos kulkas. Parafrazuojant Johno Wheelerio frazę apie bendrąją reliatyvumo teoriją, šį medžiagos ir intensyvios lazerinės spinduliuotės šokį galima apibendrinti taip: šviesa nurodo medžiagai, kaip pasikeisti; medžiaga nurodo šviesai, kaip per ją sklisti.

Negana to, trumpų žybsnių lazeriai leidžia filmuoti neįtikėtinus filmus – stebėti medžiagos vyksmus, įvystančius greičiau nei per trilijoninę sekundės dalį. Pavyzdžiui, galima realiu laiku stebėti, kaip į fotono (šviesos dalelės) sugertį sureaguoja akies tinklainės pigmentas retinalis, signalizuodamas smegenims apie vaizdą, kuris šiuo metu sufokusuotas jūsų akies dugne. Galima ne tik pamatyti, bet ir suprasti, kaip augalo lape sugertas fotonas keliauja fotosintezės pigmentais ir kaip jo energija virsta į atskirus krūvius, įkraudama biologinę bateriją, kurios energija vėliau panaudojama cukrui gaminti. Galima sekti, kaip puslaidininkiuose keliauja ir ką veikia elektronai ir skylutės, lemiančios visų mūsų naudojamų elektronikos prietaisų veikimą. Galima netgi pasitelkus šviesą valdyti visus šiuos vyksmus, nukreipiant juos sau palankia kryptimi.

Lietuviai – tarp lazerių fizikos olimpo dievų

Netiesinės optikos reiškinius vieni iš pirmųjų ir įvaldė lietuviai, lazeriai jiems kažkaip genetiškai pritiko. Iki 2000-ųjų vidurio Lietuvoje susiformavo ne tik lazerių mokslo, bet lazerių verslo ekosistemos branduolys, kur nedidelėse, bet didelę pridėtinę vertę kuriančiose įmonėse buvo kuriami nors ir nišinio taikymo, bet aukščiausios klasės lazeriniai įrenginiai. Smalsūs fizikos ir inžinerijos studentai netrukus pajuto, kad tai įdomi ir neblogai apmokama veikla. Įmonių keliami lazerių fizikos ir inžinerijos klausimai padiktavo ir naujų įdomių tyrimo temų Vilniaus universiteto Fizikos ir Puslaidininkių fizikos institutų laboratorijoms. Šalyje prasidėjo uždaras mokslo ir technologijų verslo ciklas.

Peržiūrėję kiekvienos klasės mokinių kišenes, keliose būtinai rasite „Apple“ telefoną. Bet kurioje parkavimo aikštelėje tikrai bus daugiau negu vienas „Toyota“ automobilis. Kiekviename tarptautiniame oro uoste būtinai bus bent keli „Boeing“ lėktuvai. Šie prekės ženklai apibrėžia ištisas daiktų kategorijas. Lazerių fizika užsiimančiose mokslinėse laboratorijose tokio pat kalibro instrumentai yra lietuvių sukurti lazeriai. Aišku, būtų nesąžininga teigti, kad jie pasauliui daro tokį pat poveikį kaip „Apple“, „Toyota“ ar „Boeing“, bet ši analogija teisinga ta prasme, kad savo srityje šie lazeriai tiesiog yra geriausi. Svarbu ir tai, kad per pastaruosius dešimtmečius lietuviški lazeriai iš mokslinių laboratorijų išplito ir į pramonės įmones. Jei skaitote šį tekstą ne popieriuje, o mobiliojo įrenginio ekrane, labai gali būti, kad gaminant šį ekraną panaudoti būtent lietuviški lazeriai.

Fizikams niekada nieko negana

„Fizikams niekada nieko negana“ – šią frazę universitetų administratoriai ištaria su neslepiamu irzuliu, o fizikai ir inžinieriai – su pasididžiavimu. Negana patalpų, pinigų moksliniams eksperimentams, lazerinės spinduliuotės galios. „O jei išgautume dar šiek tiek, – galvoja jie, – įdomu, kas tada?“

G. Mourou, A. Piskarskas ir jaunesni jų bendražygiai svajojo toliau – apie dar didesnes lazerinės spinduliuotės energijas, apie petavatų galios lazerius (petavatas – tai milijono branduolinių reaktorių galia). Per pastaruosius dvidešimt metų ištobulinus lazerines technologijas, tokias galias, regis, tapo įmanoma pasiekti. Bet kam jiems dar daugiau? Pasirodo, reikia.

Pasiekus teravatines, o dar geriau – petavatines šviesos galias, atsiveria nauji fizikos reiškiniai. Apšvietus medžiagą tokio intensyvumo šviesa, gaunama antrinė spinduliuotė, kurios dažniai siekia tolimąjį ultravioletinį ir netgi rentgeno spektro ruožą. Lazerinio žybsnių trukmės matuojamos jau ne pikosekundėmis ar femtosekundėmis, o atosekundėmis. Atosekundė – tai laiko tarpas, per kurį šviesa vos spėja praskrieti pro atomą. O rentgeno spindulių bangos ilgis kaip tik toks, kuris leidžia pamatyti atomo dydžio objektus. Taigi, su šitokiais lazerio impulsais jau galima kurti filmą, kurio kiekviename kadre ryškiai matyti kiekvieno atomo padėtis. Visi žinome, kaip įspūdingai atrodo sulėtintai nufilmuotas futbolininko šuolis, mušant įvartį. O dabar įsivaizduokite, kad šiame filme dar ir tiksliai matyti, kur yra kiekvienas atleto kūno atomas kiekvieną akimirksnį atosekundės tikslumu.

Teravatiniai ir petavatiniai lazeriai ne tik geba priversti medžiagą skambėti naujais dažniais. Juose sugeneruoti šviesos elektriniai laukai tampa panašaus dydžio kaip laukai, egzistuojantys žvaigždžių viduje ar dar karštoje visatoje iš karto po Didžiojo sprogimo. Taigi, atsiveria galimybės laboratorijoje atlikti eksperimentus, atsakančius į sudėtingus kosmologijos ir astrofizikos klausimus.

Medžiagos dalelės, vaikomos petavatinių šviesos elektrinių ir magnetinio laukų, pagreitėja iki reliatyvistinių energijų. Lazeris tampa dalelių greitintuvu. Lazeriais pagreitintas daleles siekiama pritaikyti dalelių fizikos tyrimams, medicinoje ir diagnostikoje, net perdirbant radioaktyvias branduolinių jėgainių atliekas. Ir šios svajonės tokios žemiškos, regis, jau pasiekiamos ranka.

Bet fizikai nesiliauja. „Jeigu dar šiek tiek, – galvoja jie, – pasiektume ribą, kai lazerinės spinduliuotės intensyvumas leistų išplėšti materiją iš vakuumo“. Čia ne pokštas: kvantinė elektrodinamika iš tikrųjų teigia, kad, pasiekus eksavatų (milijono teravatų) galią ir peržengus vadinamąją Schwingerio intensyvumo ribą, šviesa iš nieko (tiksliau, iš vakuumo) ima generuoti naujas daleles. Mano kolega Arūnas, užsiimantis didelių intensyvumų lazerių fizika, sako, kad laukia nesulaukia, kol bus galima su lazeriu iš vakuumo išskelti saldainį.

Europos lazerių meka, kurią įkūrė lietuviai

Kurgi yra tų stebuklingų lazerių? Jų yra įvairiose pasaulio laboratorijose, bet mums artimiausi jau veikia arba dar tebekonstruojami Ekstremalios šviesos infrastruktūroje, vadinamoje ELI (angl. Extreme Light Infrastructure). Tai trys didžiulės laboratorijos, įkurtos Vengrijoje, Rumunijoje ir Čekijoje, kiekviena jų užsiima skirtingais ekstremalios galios lazerių fizikos aspektais ir po truputį fizikų svajones verčia realybe. Jos – tai naujausias šių svajonių išsipildymo etapas, kurį dar 2005 sugalvojo mums jau pažįstamas G. Mourou su bendražygiais, tokiais kaip A. Piskarskas.

Kartu šios laboratorijos sudaro Europos tyrimų infrastruktūrą, ją valdo konsorciumas, vadinamas ELI ERIC. Šią organizaciją, koordinuojančią ambicingiausius lazerių fizikos tyrimus Europos mastu, įkūrė keturios valstybės, iš kurių viena – dėmesio! – yra Lietuva.

Lazerinės technologijos

Jau senokai nesistebime, kad Lietuva yra įvairių Europos tyrimų organizacijų narė, įstojus į ES tai mums atrodo natūralu. Bet ar žinote nors vieną sritį – ypač mokslo ar aukštųjų technologijų, kur Lietuva ne tik dalyvauja, bet ir yra Europinių mokslo organizacijų steigėja? Nenuostabu, jei nežinote, nes šis atvejis – pirmasis toks Lietuvos istorijoje. Ir tikrai ne todėl, kad Lietuvos Vyriausybė skyrė ELI milžiniškas pinigų sumas. O kodėl tada? O čia – dar viena, gal jau paskutinė, šio straipsnio istorija.

Kas, jeigu ne mes?

Prasidėjo viskas (ir vėl) Vilniaus universitete, Lazerinių tyrimų centre. Jo mokslininkams rūpėjo, kaip būtų galima pagaminti kuo didesnio intensyvumo lazerių, ir šie tyrimai niekada nebuvo nutrūkę nuo pat lazerių fizikos pradžios Lietuvoje. Žinoma, įgyvendinti pačias didžiausias fizikų svajones finansinių galimybių nebuvo, bet niekas netrukdė testuoti ir tyrinėti įvairias lazerių fizikos idėjas, kurios, įgyvendintos dideliu mastu, atvestų prie teravatinių, petavatinių ir eksavatinių galingumų.

Apie 2008 Vilniuje vis garsiau ėmė girdėtis kalbos, kad ES ketina steigti lazerių infrastruktūrą. Čia vėl neapsieita be A. Piskarsko, jis kartu su G.Mourou buvo vieni didžiausių ELI iniciatorių, stūmusių šį projektą kaip vieną iš pagrindinių Europos mokslo krypčių 21 amžiuje. Ir atsitik tu man taip, kad tuo metu VU jau buvo žmonių, bent apytiksliai numanančių, nuo ko tokius lazerius reikėtų pradėti konstruoti. Veikė ir sumažinti tų pačių lazerių prototipai, generuojantys gal ne supergalingus, bet visgi nevaikiškus šviesos impulsus, kuriuos Arūnas, tas, kur svajoja apie saldainius iš vakuumo, vadindavo antausiais (mat kai toks impulsas krinta į metalą, girdėti į antausį panašus garsas). Beje, pamatęs vieną iš tokių prototipų tas pats A. Piskarskas kažkada nustebęs sakė: „Pasikviečiau kolegas, kažką ant popieriuko pabraižiau, o jie, žiūrėk, – ėmė ir padarė.“

Bet VU mokslininkai šįkart buvo pernelyg atsargūs, kad nedviprasmiškai pareikštų pretenziją, jog ELI lazerius konstruos jie. Šį kartą drąsesni buvo verslininkai iš didžiausių Lietuvos lazerių įmonių, „Eksplos“ ir „Šviesos konversijos.“ Jie, atėję pas VU mokslininkus, nedviprasmiškai paklausė: „Gal pagaminam lazerius, kurių reikia ELI? Kas, jeigu ne mes? Jūs suprantate fiziką, kuria jie pagrįsti, mes mokame daryti techniką. Kur ELI daugiau ras tokią sėkmingą kombinaciją?“

Iš tikrųjų, nelengva rasti, kas pagamintų unikalius lazerius, kurių pasaulyje dar niekada nėra buvę. Pažadėti, paimti pinigus ir dingti neįvykdęs užsakymo gali daug kas, bet kas gali šį pažadą ištesėti? Pasirodo, lietuviai gali. Tuo jiems pavyko įtikinti ir ELI vadovybę, ji turėjo išsirinkti, kas padės jai aprūpinti naujai kuriamas laboratorijas dar pasaulyje neregėta lazerine technika.

„Šviesos konversijos“, „Eksplos“ ir Vilniaus universiteto mokslininkų sukurta lazerinė sistema ‚„SYLOS“ darbą Vengrijos ELI ALPS laboratorijoje Szegede pradėjo 2019 metais. Jos veikimo principas – ta pati lietuvių dar 1992 metais išrasta OPCPA technologija. Unikali ši sistema ne vien savo spinduliuotės parametrais. Neįtikėtina buvo ir tai, kad lietuviams šį lazerį suprojektuoti, įdiegti laboratorijoje ir išmokyti mokslininkus juo naudotis pavyko laiku. Ir mokslinius rezultatus jis ėmė generuoti nuo pirmųjų paleidimo Szegede dienų. Ne visi tiekėjai, laimėję konkursus ELI lazeriams pagaminti, gali tuo pasigirti.

„SYLOS“ lazerį įvertino ir ELI laboratorijų mokslininkai, juos ištiko „Pringles“ bulvių traškučių efektas: kartą paragavęs, negali sustoti. Atlikę su „SYLOS“ lazeriu pradinius eksperimentus, jie lyg tarp kitko užklausė lietuvių: „O… šita… ar negalima dar truputį daugiau ir geriau?..“ Kodėl ne? Ir šiuo metu lietuviai konstruoja jau trečiąją lazerinę sistemą „SYLOS-3“ tai pačiai ELI laboratorijai, kuri bus trigubai galingesnė už pirmąją. Tuo pat metu Čekijos ELI-Beamlines laboratorijoje pradedamas testuoti „Eksplos“ ir „National Energetics“ (JAV) kartu sukurtas petavatų galios lazeris L4-ATON.

Gal kiek paradoksalu, kad didžiausi ir geriausi lietuvių pagaminti lazeriai yra ne Lietuvoje, tačiau Lietuva tikrai neliko nuskriausta. Projektuodami ir gamindami šiuos lazerius, gabiausi mokslininkai, studentai ir jauni inžinieriai gavo tai, ko labiausiai trūksta jaunam žmogui, – iššūkį ir galimybę pademonstruoti savo gebėjimus. Įmonės uždirbo pinigų ir sumokėjo mokesčius į Lietuvos biudžetą. Ir kažkaip nepastebimai Lietuva nustojo būti valstybe, į kurią ES struktūrinių fondų pinigai tik trumpam užsuka prieš vėl juos išleidžiant turtingose Vakarų Europos šalyse. Šiuo atveju mes – vieni iš tų turtingųjų. ES pinigai trumpam užsuko į Vengriją ir Čekiją, o vėl tada grįžo į Lietuvą.

Į priekį šviesos greičiu

Ekstremaliosios šviesos infrastruktūra didelę dalį įrangos naudojimo laiko skiria atvirajai prieigai: čia savo tyrimus gali atlikti visi Europos Sąjungos mokslininkai, pateikę įdomų pasiūlymą eksperimentui. Nesvarbu, ar eksperimentas iš lazerių fizikos, plazmos tyrimų, astrofizikos, ar iš medicininių antrinės spinduliuotės taikymų, kad tik sumanymas būtų įdomus. Nors ELI lazeriai pradėjo veikti dar visai neseniai, prie „SYLOS“ ir kitų lazerinių sistemų ir jas apraizgiusios matavimų aparatūros jau rikiuojasi mokslininkų eilė. Laikas prie lazerio brangus, taigi darbai neretai vyksta kiaurą parą. Mokslinėse laboratorijose visada taip: kai leidiesi vytis svajonės, darbo valandų neskaičiuoji.

ELI laboratorijos – tai geriausia, ką iš lazerių fizikos šiuo metu gali žmonija. Čia mokslininkai sprendžia įvairaus lygio problemas – nuo paprastų techninių galvosūkių iki fundamentalių fizikos klausimų. Aišku, jie nebūtų tikri mokslininkai, jei spręsdami kiekvieną problemą nesukurtų dešimt naujų. Tačiau būtent jų sprendiniai ir veda mokslą į priekį.

Kaip ir kiekviena didelė organizacija, ELI neapsieina be problemų. ES struktūrinių fondų biurokratiniai voratinkliai, vėluojantys tiekimai, gabių žmonių trūkumas, vietinių vyriausybių nenoras ar negalėjimas deramai išlaikyti brangiai kainuojančius mokslo centrus. Dėl ES konjunktūros visos trys ELI laboratorijos įkurtos Rytų Europos šalyse – tik taip buvo galima joms panaudoti Europos regioninės plėtros fondo lėšas. Nebūdamos ekonomiškai itin galingos, Čekija, Vengrija ir Rumunija turės smarkiai finansiškai įsitempti, kad šie mokslo centrai išliktų gyvybingi. Ir čia labai svarbu jų nepalikti vienų.

Ekstremalios šviesos infrastruktūra ELI – tai pasaulinės svarbos fizikos projektas ir dėl tolimesnės ES paramos jam tikrai verta pakovoti Briuselyje. Ten visada dominuoja tie, kuriems atrodo, kad, užuot dėjus pinigus ir viltis į nurautas mokslininkų fantazijas, verčiau išgrįsti trinkelėmis kokio miestelio aikštę. Be kovos pasidavę tokiai mąstysenai, atsidursime pasaulyje, kuriame viskas tvarkingai išbetonuota, bet nėra nieko įdomaus ar nuostabaus, kuo verta didžiuotis. O ką tik papasakota istorija apie tai, kaip gimė, brendo ir pildėsi lazerininkų svajonės, perša mintį, kad dėl nuostabių dalykų kovoti reikia. Kad lazerininkų kovos vėliavnešiai turėtume būti mes, lietuviai. Juk būtent mes esame tie, kuriems visada rūpėjo ir teberūpi nauji šviesos greičiu skriejantys fizikos atradimai ir technikos stebuklai. Būtent mes iš tikro žinome, kaip svarbu nenustoti svajoti. Velniop torpedas, šviesos greičiu pirmyn!