„Savanorystė – tai pati geriausia galimybė padėti kitiems, kartu realizuojant savo gebėjimus, talentus ir įgyjant naujos patirties bei įgūdžių“, – teigia dr. Donatas Austys, Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto darbuotojas. Jis nuo pat studijų pradžios jau daugiau nei dešimtmetį tęsia ir puoselėja savanorystės idėją. Gražiu jo pavyzdžiu „užsikrečia“ kolegos ir studentai.

Prieš daugiau nei 10 metų Donatas atvyko studijuoti į VU ir suprato, kad nori čia pasilikti. Jo savanoriavimo patirtis įspūdinga. Šią vasarą kartu su dviem būsimomis medicinos specialybės šeštakursėmis Kamile Ramanauskaite (Klaipėda) bei Rugile Rimšaite (Šiauliai) ir ką tik į visuomenės sveikatą įstojusia Aleksandra Livšic (Vilnius) jis dirbo Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ stovykloje „Pasaka“ (Giruliai, Klaipėdos r.). Šiemet buvo 30-oji šios bendrijos vasara. O Donatui „Pasaka“ buvo jau 9-oji (kelerius metų jis dirbo ir „Lietuvos atgajos“ stovyklose). Būsimoms medikėms Rugilei ir Kamilei tai pirmoji savanorystės čia patirtis. O Aleksandra šioje stovykloje jau dirba daug metų – buvo savanorės padėjėja, vėliau savanore.

Bendrija „Viltis“ savo vasaros stovyklavietę apibūdina kaip savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo vietą. Jie reikalingi šeimų socialinei reabilitacijai, esamiems ir naujiems tvariems tarpusavio santykiams kurti. Bendrijos vadovė Dana Migaliova, dėkodama visiems, savo brangų vasaros laiką skyrusiems kilniam savanorio darbui, pabrėžia: „Kiekvieno žmogus būtiniausia ir privaloma užduotis – pragyventi savo paprastą kasdienę šiandieną taip, kad įneštų į savo ir kitų būtį lašelį meilės, tikėjimo ir vilties.“

Donatas džiaugiasi, kad kasmet bendrijos „Viltis“ stovykloje sutinka VU bendruomenės narių. Nuo pačios pirmosios stovyklos jos medicinos punktui vadovauja gydytoja, VU Medicinos fakulteto lektorė Laima Mikulėnaitė. Labai dažnai šią stovyklą renkasi medicinos studijų programos studentai, atvyksta ir studijuojančių visuomenės sveikatos mokslus. Kitų VU fakultetų studentai irgi aktyviai įsitraukia. „Sunku atsakyti, ką man reiškia buvimas savanoriu, nes tai apima labai daug ir įvairių patirčių. Bet, manau, labiausiai mane džiugina matyti neįgaliųjų ir jų artimųjų džiaugsmą bei dėkingumą. Tada tiesiog pasidaro sunku kitais metais nebegrįžti į šią stovyklą“, – sako Medicinos fakulteto dėstytojas.

Šią vasarą Kamilė pirmą kartą savanoriavo „Vilties“ stovykloje: „Iš pradžių šiek tiek jaudinausi, nes per savanorių mokymus papasakojo apie turbūt blogiausius nutikimus ankstesnėse stovyklose. Nuteikė, kad bus baisu, pavargsim, bus ašarų. Tačiau ten nuvykus pasirodė, kad viskas yra visai kitaip. Žmonės nusiteikę puikiai, savanoriai nuostabūs, atsidavę. Ir nors darbas gana fiziškai ir emociškai varginantis, tačiau ta nuostabi atmosfera atpirkdavo visą nuovargį.“ Ji teigia, kad tapti savanore buvo vienas geriausių jos gyvenimo sprendimų. „Aš maniau, kad jausiuosi gerai padariusi kažką naudingo, bet tikrai nesitikėjau, kad šita patirtis bus TOKIA stipri. Per porą savaičių gavau begalę teigiamų emocijų, buvau priversta paprasčiau pažiūrėti į savo problemas, prisiminti tikrąsias vertybes ir dar sutikau daug labai įdomių, protingų, skirtingų žmonių, net susiradau draugų“, – įspūdžiais dalijasi būsimoji gydytoja.

Į stovyklą Kamilė vyko su savo grupės drauge Rugile (ji taip pat pirmą kartą čia savanoriavo), tačiau Giruliuose merginos sutiko ir daugiau tiek VU studijuojančių, tiek dirbančių žmonių.

„Savanoriauti pradėjau labai seniai nuo nedidelių projektų gimnazijoje. Tad ir toliau, turėdama bet kokią galimybę tęsti šią kilnią veiklą, stengdavausi ją išnaudoti, nes gauni tikrai daugiau, nei tikiesi – išmoksti bendravimo vingrybių, turi progą kūrybiškai pažvelgti į tam tikras situacijas“, – pasakoja Rugilė. Pasak jos, „Vilties“ bendrijos dalyviai yra be galo pozityvūs žmonės, praskaidrina net ir lietingos dienos niūrumą. „Stovykloje būname kaip viena nedidelė bendruomenė, kurioje visi visus pažįsta. Atvykau kartu su savo studijų drauge, ir kadangi abi esame medikės, galėjome pasijusti tikromis gydytojomis, turėjome savų pareigų medicinos punkte. Tad gavau patirties ir savo pasirinktai profesijai“, – papildo ji.

Aleksandrai savanoriavimas kas vasarą „Pasakos“ stovykloje tapo gyvenimo dalimi. Čia ji pradėjo važiuoti dar 2007 m. su šeima ir su raidos sutrikimų turinčia vyresne seserimi. „Galiu pasakyti, kad tai tikrai tapo tradicija. Kiekvienais metais labai smagu ten sugrįžti ir sutikti naujus ir jau pažįstamus veidus. Stovykloje jaučiuosi laiminga, suteikdama džiaugsmo tiems, kuriems to labai trūksta, be to, ši stovykla suteikia įkvėpimo ir po jos ilgą laiką jaučiuosi dvasiškai pailsėjusi“, – teigia aktyvi ir patyrusi savanorė Aleksandra.

Donatas neslepia džiaugsmo, kad savanoriauti jam pasiūlė viena iš fakulteto, kuriame jis studijavo, kuratorių. Tada, būdamas antrame kurse, jis dar neturėjo darbo su neįgaliaisiais patirties: „Sprendimas išbandyti kažką naujo ir neįprasto – savanoriškas darbas su protinę negalią turinčiais asmenimis – nulėmė dar ir tai, kad jau kelerius metus VU vykdome šios Lietuvos gyventojų grupės gerovės tyrimus.“ Pasak jo, šie tyrimai turėtų padėti atskleisti, kaip neįgaliųjų ir jų artimųjų bendruomenę veikia perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų procesas, kokie šio proceso įvykiai atneša teigiamų, o kokie – neigiamų pokyčių. „O juk ši Lietuvos patirtis yra labai aktuali ir kai kurioms užsienio valstybėms“, – yra įsitikinęs visuomenės sveikatos mokslų daktaras.

Šiemet 440 metų jubiliejų švenčiančio VU studentams, dėstytojams, neakademiniam personalui ir visiems šios ALMA MATER draugams, svarstantiems, ar tapti savanoriais, dr. Donatas Austys linki „ne svarstyti, o tiesiog imti ir pabandyti“. Pritardama jam klaipėdietė Kamilė Ramanauskaitė priduria: „Tik atrodo, kad savanorystės metu duodi kitiems, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad gauni turbūt 100 kartų daugiau, ir tai yra taip tikra, taip tyra, kad po to dar kurį laiką jautiesi pakylėtas.“ Jos kurso draugė Rugilė Rimšaitė, savanorystės idėjų nuolat ieškanti internete arba pasisemianti iš draugų, visus kviečia „nedvejoti, nebijoti ir bandyti“. Aleksandra Livšic siūlo kiekvienam bent kartą tapti savanoriu būtent tokioje stovykloje kaip bendruomenės „Viltis“: „Tai vieta, kuri suteikia nepamirštamų, nuostabių ir šiltų prisiminimų.“

Savanoriai tikrai keičia pasaulį! VU darbuotojų ir studentų iniciatyva kasmet naujai atranda savanorystės svarbą. Medicinos fakultetas ypač remia ir palaiko savanoriaujančius bendruomenės narius ir kviečia visus aktyviai prisidėti prie šios kilnios veiklos. Savanorystės iniciatyvos – tai stiprūs saitai, siejantys mūsų garbingą ALMA MATER su šalies visuomene ir suteikiantys socialinio reikšmingumo.