Graikų mąstytojas Aristotelis yra pasakęs, kad žmogus yra visuomeniškas gyvūnas, o poreikis bendrauti yra vienas būdingiausių žmonijos bruožų. Bendraudami žmonės tenkina daugelį savo socialinių poreikių, tad ir noras būti įvertintiems teigiamai yra natūralus.
Vis dėlto gana dažnai pasitaiko situacijų, kai šis noras lipa per kraštutinumų ribas – žmonės nemoka priimti kritikos, negeba priimti savarankiškų sprendimų, gyvena remdamiesi kitų nuomonėmis ir praranda autentiškumą. Kur yra riba tarp natūralaus ir perdėto kitų nuomonės apie save vertinimo? Kokios yra šių problemų ištakos ir ką galime padaryti, kad kitų vertinimas mums nebebūtų toks gyvybiškai svarbus? Apie tai Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ kalba VU Filosofijos fakulteto lektorė, psichologijos mokslų daktarė Marija Vaštakė.
Noras būti įvertintiems teigiamai – natūralus
„Daugelis filosofų mini, kad mes sąveikaujame dialoge. Ir, ko gero, niekas nepaneigs dialogo reikšmės mūsų gyvenime, – įsitikinusi dr. M. Vaštakė. – Mes bendravimu tenkiname daugelį socialinių poreikių, pavyzdžiui, bendrumo, saugumo, laimėjimo, savęs įtvirtinimo, prieraišumo, meilės poreikį ir daugelį kitų. Taigi tai, kad mes norime būti teigiamai įvertinti, yra tikrai natūralu.“
Tačiau, psichologės teigimu, būna situacijų, kai žmonės yra pernelyg susirūpinę, ką apie juos galvoja kiti. Tai labai apriboja žmones priimant svarbius sprendimus, jie praranda autentiškumą, laisvę, tų žmonių idėjos miršta taip ir neįgyvendintos.
„Neretai tokiems žmonėms užduodu klausimą, kas pasikeistų jų gyvenime, jeigu jie nustotų permąstyti, ką apie juos galvoja kiti. Ir labai įdomu, kad daugeliui visų pirma tai atrodo neįgyvendinama užduotis“, – stebisi ji.
Pasak pašnekovės, žmonės vis dėlto pripažįsta, kad gyvenimas be šios minties iš tiesų išlaisvėtų ir skirtųsi nuo esamo. Taigi nors ir rūpintis tuo, ką apie mus galvoja kiti, natūralu, labai svarbu yra saikas. Psichologė pabrėžia, kad taip pat svarbu atsirinkti autoritetus, tiek profesinius, tiek asmeninius, ir tam tikra prasme išfiltruoti, kieno nuomonė mums yra svarbi, o kieno nuomonę mes galime ir atmesti.
„Įdomus aspektas, kad žmonės, kurie yra priklausomi nuo kitų nuomonės, tampa pernelyg kritiški tiems žmonėms, kurie gyvenime laisvai daro įvairius pasirinkimus, – sako dr. M. Vaštakė. – Jie ieško neigiamų pusių kito žmogaus sprendimuose ir, atrasdami jas, kartu atranda ir pasiteisinimą – štai kodėl jie nepriėmė vieno ar kito sprendimo ir teisingai padarė. Tai yra atsakomybės nusimetimas. Tačiau mes esame laisvi rinktis – tai yra fundamentali mūsų duotybė. Jeigu mes įsisaviname tą laisvę rinktis, galbūt galime pažiūrėti į viską kitu kampu.“
Vaikystė, santykis su tėvais ir prieraišumas
Reikia pripažinti, kad kiekvienas žmogus skirtingai priima kitų išsakomą nuomonę. Dr. M. Vaštakė tai sieja su ankstyvomis žmonių patirtimis, o tiksliau – su žmonių turimu prieraišumo stiliumi.
Psichologė įsitikinusi, kad prieraišumo stilius formuojasi ankstyvoje vaikystėje, dažniausiai jį lemia vaiko santykis su mama. Pasak jos, kiekvienam vaikui labai svarbu būti pamatytam mamos akyse. Tai yra kad mama į vaiką žiūrėtų laimės kupinomis akimis, jį priimtų ne už jo pasiekimus, o dėl to, kad jis toks yra. Vaikai, kurie mato, kad jie yra svarbūs, saugiai prisiriša prie mamos ir būdami suaugę jau neieško išorinio patvirtinimo.
„Tuo tarpu tie vaikai, kurie nesaugiai prisiriša prie mamos, kuriuos mama ignoruoja, atstumia, vėliau suaugę nuolatos ieško išorinio patvirtinimo. Jie tampa priklausomi nuo kitų žmonių nuomonių“, – teigia pašnekovė.
Svarbus patarimas tėvams – nebijoti vaiko savarankiškumo, nežiūrėti į jį kaip į grėsmę. Užaugę tokioje aplinkoje vaikai vengia savarankiškumo ir todėl gyvenime ieško išorinių patvirtinimų.
„Tėvus kviesčiau užduoti klausimą – ar tikrai mano vaikui šiuo metu aš esu reikalingas kaip ramstis? Jam svarbu yra žinoti, kad aš esu šalia, kad aš visada atliepsiu jo poreikius ir padėsiu, kai jam reikės, bet galbūt galima leisti žengti žingsnius savarankiškai?“ – pataria dr. M. Vaštakė.
Didelę reikšmę turi ir tėvų vertinimas už pasiekimus vaikystėje – per didelė kritika už nepasiektus dalykus ar pernelyg išaukštinami pasiekimai. Tačiau psichologė pabrėžia, kad, kalbant apie ankstyvąsias patirtis, nereikėtų žiūrėti į tai kaip į statišką bruožą.
„Mes esame dinamiški ir galime keistis. Neretai suaugę žmonės linkę kaltinti tėvus, kad jie buvo pernelyg paskatinti ar pernelyg kritikuojami ir dabar jiems sunku priimti teigiamą grįžtamąjį ryšį arba jie pernelyg jautriai reaguoja į neigiamą. Mes esame laisvi rinktis, kaip reaguoti, tik reikėtų būti atviresniems įvairioms patirtims. Tiek teigiamą, tiek neigiamą grįžtamąjį ryšį mums reikėtų pergalvoti: kokią reikšmę jis turi mums, ar mes galime iš jo pasisemti, kaip augti ir tobulėti, ar ne.“
Ar tikrai kiti apie mus galvoja tiek, kiek galvojame mes?
„Mums dažnai atrodo, kad kiti žmonės apie mus galvoja vieną ar kitą dalyką, bet neretai mes per daug susireikšminame galvodami, kad jie apie mus galvoja. Kiekvienam žmogui labiausiai rūpi jis pats ir kartais mes klaidingai interpretuojame kito žmogaus pasakytą žodį ar žvilgsnį, manydami, kad tai yra apie mus. Toli gražu taip nėra“, – ramina pašnekovė.
Anot jos, norint išsilaisvinti iš per didelio kito nuomonės sureikšminimo, visų pirma reikėtų apmąstyti, ar tikrai tas žmogus apie mus galvoja, ar mes tikrai esame vienoje iš jo tūkstančio minčių šiuo metu.
Jeigu atsakymas teigiamas, psichologė siūlo pagalvoti, ką konkrečiai ši nuomonė mums reiškia ir ką mes patys apie tai manome. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas mums tai sako – kiek tas žmogus yra reikšmingas ir kodėl būtent šio žmogaus nuomonė tam tikru klausimu man yra svarbi. Šie klausimai, nukreipti į savirefleksiją, gali būti išsivadavimo iš priklausomybės nuo kitų nuomonės kelias.
„O toliau? Toliau jau laukia tobulėjimo kelias, – sako ji. – Taip vystosi kritinis mąstymas, mes suformuojame tvirtesnę nuomonę tiek apie save, tiek apie savo pasirinkimus, tiek apie savo idėjas ir, kai kreipiamės į žmogų norėdami sužinoti jo nuomonę, galime atsirinkti, kas mums svarbu, o kas mažiau svarbu. Ką mes galime priimti, ką mes galime atmesti.“
Priklausomybė nuo kitų nuomonės ir gyvenimas ne autentišką, ne savo, o kitų gyvenimą, pasak psichologės, yra vienas iš penkių pagrindinių dalykų, kurių žmonės labiausiai gailisi prieš mirtį.
Komentarų nėra. Būk pirmas!