Lapkričio 27 d. vyko penktoji Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Suicidologijos tyrimų centro kartu su Lietuvos psichologų sąjunga organizuojama Vilniaus savižudybių intervencijos metodų konferencija. Renginio organizatoriai ir pranešėjai daugiausia dėmesio skyrė COVID-19 pandemijos poveikiui savižudiškam elgesiui, psichologinių traumų ir savižudybių sąsajoms, savižudybių postvencijai, atskirai išskirdami pagalbą klinicistams po paciento ar kliento savižudybės. Kaip rūpintis savo psichine sveikata, kokios pagalbos trūksta nuo artimųjų netekties nukentėjusiesiems ir jiems padedantiems specialistams, pasakoja viena iš konferencijos organizatorių dr. Jurgita Rimkevičienė.

Savižudybių prevencija – vis svarbesnė tema

Kaip pastebi konferencijos organizatoriai, tiek visuomeniniame, tiek politiniame gyvenime savižudybių prevencijos tema tampa vis aktualesnė.

„Parama šiai konferencijai yra viena iš Vilniaus miesto savivaldybės savižudybių prevencijos plano priemonių. Apskritai Vilniaus miesto savižudybių prevencijos strategija savo sistemiškumu, nuolatiniu stebėjimu ir strategijos koregavimu atsižvelgiant į realius duomenis, man atrodo, tikrai smarkiai išsiskiria Lietuvoje pozityviąja prasme. Net ir neseniai vykę rinkimai, mano nuomone, parodė svarbų pokytį, kad realia politinės programos dalimi pradeda tapti psichikos sveikata ir savižudybių prevencija“, – savo mintimis dalijosi viena iš konferencijos organizatorių dr. J. Rimkevičienė.

Dr. J. Rimkevičienės teigimu, besikeičianti situacija rodo, kad pradedama vaduotis nuo visuomenėje ir politikoje vyravusios bejėgiškumo nuostatos, jog aukštų savižudybių rodiklių pakeisti negalima. Nors šie pokyčiai vyksta lėtai, per ketverius konferencijos organizavimo metus pasiekta daug svarbių tikslų – daugiau kalbama ne tik apie savižudybę, bet ir apie realius veiksmus mažinant jų skaičių Lietuvoje.

„Dar prieš maždaug penkerius metus viešai išgirsti kalbant apie netektį po savižudybės, kaip tada būna, kaip tą išgyventi, buvo beveik neįmanoma, o dabar turime bent keletą žinomų žmonių, kalbančių apie tai, turime knygą apie artimųjų istorijas, tai rodo laipsnišką nuostatos, jog savo sunkumus reikia išspręsti pačiam, mažėjimą“, – sako konferencijos organizatorė.

Vienas iš pavyzdžių, kaip siekiama ieškoti problemos sprendimo – tam tikrų metodų, pristatytų konferencijoje, taikymas. Tai CAMS (savižudybės rizikos vertinimas ir valdymas bendradarbiaujant, angl. Collaborative assessment and management of suicidality), ASSIP (trumpalaikė terapija po mėginimo nusižudyti, angl. Attempted suicide short intervention program), mentalizacija grįsta terapija, dialektinė elgesio terapija.

„Čia aš matau didžiausią konferencijos prasmę, tai nėra vienkartinis renginys. Joje siekiame supažindinti specialistus su šiuolaikiniais, mokslu grįstais savižudybių prevencijos būdais, kurie pamažu toliau „prigyja“ savižudybių prevencijoje Lietuvoje“, – pasakojo dr. J. Rimkevičienė.

COVID pandemijos poveikis psichikos sveikatai

Mokslininkų teigimu, vienareikšmiškai pandemijos poveikio sveikatai įvertinti dar negalime, nes praėjo per mažai laiko, nesibaigė ir pandemija. Tačiau tam tikras įžvalgas ir rekomendacijas mokslininkai jau pateikia. Konferencijoje šia tema savo pranešimus skaitė Glazgo universiteto Savižudybių tyrimų laboratorijos vadovas ir Tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos (IASP) prezidentas prof. Rory O’Connoras ir VU Psichotraumotologijos centro tyrėja dr. Odeta Geležėlytė.

Mokslininkai sutinka, kad pandemija neabejotinai turėjo neigiamą poveikį psichikos sveikatai, tačiau ne visiems vienodą. Labiau paveikti jauni žmonės, moterys, mažus vaikus auginantys tėvai, žmonės, anksčiau turėję psichikos sveikatos sunkumų, finansinius sunkumus patiriantys asmenys. Nors pavasarį Lietuvoje nebuvo fiksuojamas padidėjęs savižudybių skaičiaus, situacija keitėsi vasarą ir rudenį – Japonijoje savižudybių padaugėjo, ypač moterų, panaši tendencija pastebima ir Lietuvoje. Čia savižudybių skaičius, mažėjęs nuo 2013 m., šių metų vasarą ir rudenį pasikeitė dėl padidėjusio moterų savižudybių skaičiaus.

Mokslininkų įžvalgos ir atlikti tyrimai rodo, kad, norėdami kuo sklandžiau išgyventi pandemijos laikotarpį, turėtume siekti didesnės empatijos jauniems žmonėms, valstybės institucijos turėtų operatyviai ir tinkamai reaguoti į smurto artimoje aplinkoje didėjimą, teikti pagalbą labiausiai ekonomiškai nukentėjusiems sektoriams ir asmenims, padėti labiausiai pandemijos paveiktoms žmonių grupėms, be to, tiek valstybės institucijos, tiek mes patys turėtume skirti deramą dėmesį psichikos sveikatai.

Pagalba reikalinga didesnei auditorijai

Šių metų konferencijoje daug dėmesio skirta asmenims, išgyvenusiems artimųjų netektį dėl savižudybės. Dr. J. Rimkevičienės teigimu, pagalba galvojantiems ar mėginantiems pakelti prieš save ranką yra prieinama ir siekiama, kad ji būtų kuo aktyviau siūloma, tačiau artimųjų netektį išgyvenusieji neretai paliekami nuošalyje.

„Patyrus netektį dėl savižudybės vis dar tikimės, kad žmonės patys tokios pagalbos ieškosis ir susiras savarankiškai. Vis dėlto pernai atliktas nusižudžiusiųjų artimųjų tyrimas parodė, kad 9 iš 10 svarbu, jog tokia pagalba būtų aktyviai pasiūloma“, – teigia mokslininkė.

Dr. J. Rimkevičienė kaip pavyzdį pateikia konferencijos dalyvių Susan Vaughan ir Karen Phillips pristatytą Australijoje gyvuojančios nevyriausybinės asociacijos „Standby“ atvejį. Ši asociacija, turėdama gan platų valstybinį finansavimą, dabar gali proaktyviai pasiūlyti psichologinę ir socialinę pagalbą asmenims, kurių artimieji nusižudė. Artimiesiems sutinkant, policijos, greitosios pagalbos pareigūnai gali tiesiogiai perduoti kontaktus organizacijai, kurios specialistai susisiekia ir pasiūlo pagalbą. Pranešėjos pabrėžė, kad pagalba siūloma ne vieną, bet keletą kartų.

„Tai svarbu, nes žmogui, kuris pradžioje dar gerai tvarkėsi, sunkumų gali iškilti praėjus kažkiek laiko, gal iš pradžių nesinorės pagalbos, bet jos itin reikės vėliau“, – prisimena VU mokslininkė.

Kita labai svarbi tema, kuria buvo kalbėta konferencijoje – pagalba specialistams. „Man turbūt vienas svarbiausių žingsnių šiemet yra ne vien kalbėjimas apie pagalbą kitiems, bet ir atsigręžimas į save pačius, kaip į specialistus. Iš tiesų tai tema, ateinanti iš konferencijos dalyvių – tai buvo numeris vienas pageidaujama tema konferencijų atsiliepimuose: o ką daryti, jei bandai padėti, bet žmogus vis tiek nusižudo?“ – pasakoja dr. J. Rimkevičienė.

Praėjusiais metais VU Filosofijos fakulteto Suicidologijos tyrimų centro atliktas tyrimas parodė, kad maždaug trečdalis specialistų žino, jog vienas ar keli jų pacientai yra nusižudę. Tačiau specialistai mažiausiai žino, kaip padėti sau po kliento ar paciento savižudybės, ir tokius mokymus įvardijo kaip reikalingiausius. „Patyrę kliento savižudybę specialistai kalba, kad jiems buvo reikalinga skubi išorinė pagalba ir kitų specialistų palaikymas, reikėjo pasidalyti jausmais“, – teigia dr. J. Rimkevičienė.