Vasario 26 d. į tradicinį seminarą, skirtą VU administracijai, susirinko kiek daugiau žmonių nei įprasta. Visų dėmesį patraukė sunkmečiu ypač opi seminaro tema – „Darbo teisės aktualijos“. Su šia tema administracijos darbuotojus supažindino VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docentė Daiva Petrylaitė ir VU Filosofijos fakulteto Socialinės darbo katedros profesorius Romas Lazutka.

Lietuvoje dominuoja individualizmas

Pirmojoje seminaro dalyje buvo kalbama apie darbo santykių rūšis. D. Petrylaitė pažymėjo, kad Lietuva darbo santykių organizavimo srityje pasuko kiek kitokiu keliu negu dauguma Vakarų valstybių. Pasak jos, mūsų šalyje per pastaruosius dvidešimt metų vyko aktyvus darbo santykių individualizavimas, tuo tarpu užsienyje darbo politika formuojama kolektyvinių santykių būdu per atitinkamas kolektyvines darbo sutartis. „Jeigu ateinu į įstaigą, kurioje veikia kolektyvinė darbo sutartis, tai žinau, kad mano alga bus ne mažesnė negu kitų čia dirbančių žmonių. Darbdavys manęs negali nuskriausti“, – aiškino tokio tipo sutarties pranašumą D. Petrylaitė.

Ji taip pat kalbėjo ir apie profesinių sąjungų steigimąsi ir gyvavimą. „Reikia suprasti, kad darbdavys negali kalbėtis su minia. Darbdavys turi turėti subjektą, kuris atstovautų kolektyvui ir su kuriuo galėtų bendrauti, plėtoti teisinį dialogą“, – teigė D. Petrylaitė. Tačiau Lietuvoje kaip tik šioje srityje yra nemažai neišspręstų problemų. D. Petrylaitė pažymi, kad nors atitinkami įstatymai yra gana liberalūs, patys darbuotojai dažnai pasižymi pasyvumu. Be to, respublikinių profesinių sąjungų elgesys Lietuvoje retai kada atrodo įkvepiantis, nekalbant apie tam tikrą iškreiptą, dar sovietmečiu susiformavusį profesinių sąjungų „įvaizdį“.

Doktorantai norėtų socialinių garantijų

Dažną nepagrįstai neigiamą požiūrį į profesines sąjungas konstatavo ir R. Lazutka. Pasak jo, galima pastebėti, kad dauguma Lietuvos intelektualų noriai kalba apie pilietiškumą, tačiau vengia kalbėti apie žmonių darbą ir darbo sąlygas, apie tokių žmonių interesų gynimą. „Jaučiama tam tikra intelektualų baimė nagrinėti panašias temas, nes sovietmečiu profsąjungos buvo „partijos pagalbininkės“, – sakė R. Lazutka.

Profesorius taip pat daug dėmesio skyrė mokslininkų padėties darbinių santykių kontekste apžvalgai. Jis pažymėjo, kad ta padėtis tikrai nėra tragiškai bloga. Nors atlyginimai nedideli, dažnas dėstytojas ar mokslininkas užsidirba papildomai dalyvaudamas projektuose ir vykdydamas kitokią panašią veiklą. Blogesnėje situacijoje atsiduria doktorantai, kurie turi studentų statusą. „Jiems labiausiai rūpi socialinės garantijos“, – pabrėžia R. Lazutka. Pasak jo, apklausos rodo, kad apie 40 proc. doktorantų norėtų priklausyti profesinei sąjungai ir taip kovoti už tiksliau apibrėžtas socialines garantijas.