Rytoj, rugsėjo 9 d., vyks pirmasis naujojo Senato posėdis šiais mokslo ir studijų metais, bus tvirtinamas Senato veiklos reglamentas, darbo planas, renkami ir tvirtinami Senato pirmininkės pavaduotojai (pavaduotojas). Naujos kadencijos Senato pirmininkė prof. dr. D. Pociūtė-Abukevičienė dalijasi mintimis apie naująjį Senatą, būsimus Tarybos ir rektoriaus rinkimus ir Senato darbo planus.

Šiam Senatui teks istorinė misija – suformuoti Tarybą, kuri rinks rektorių. Naujos Tarybos sudarymo inicijavimas – Jūsų rankose. Tai nauja patirtis visam Senatui. Kokie reikalavimai, kriterijai bus keliami Tarybos nariams? Kas jais galės tapti?

Reikalavimai ir kriterijai Tarybos nariams iš dalies yra apibrėžti jau naujajame VU statute. Senatas turės detalizuoti ir patvirtinti rinkimų tvarką ir įpareigoti Rinkimų komisiją pradėti juos vykdyti. Dėl to jau pirmajame Senato posėdyje diskutuosime apie Tarybos rinkimų tvarką, kurią apibrėžiantis dokumentas netrukus bus išsiųstas visiems Senato nariams. Yra daug rinkimo būdų, todėl Senatas turės juos aptarti ir daugumos valia pritarti geriausiems. Tarybos rinkimams turime ne tiek jau daug, bet užtenkamai laiko. Vienas iš principinių mano siūlymų bus suteikti pakankamai ilgą, maždaug mėnesio, laikotarpį kandidatų į Tarybą viešiems pasisakymams, forumams ir bendroms diskusijoms. Rugsėjo mėnesį Tarybos rinkimų tvarka turi būti patvirtinta, kad maždaug iki gruodžio mėnesio galėtume turėti naują Tarybą.

Kaip žinoma, bus renkama 11 Tarybos narių, iš kurių du bus studentijos atstovai. Likę devyni nariai bus renkami universiteto mokslo bendruomenės: penki iš universiteto mokslininkų, keturi nariai iš šalies. Universiteto mokslininkai nebus renkami pagal atstovaujamas mokslo sritis ar kryptis, nes visoms joms atstovauti neįmanoma. Tarybos narys turi būti asmenybė, kuria pasitiki visa mokslo bendruomenė ir kuri yra atsakinga už bendrą universiteto gerovę. Todėl universiteto bendruomenės labui turime siekti vykdyti aktyvią, įdomią ir prasmingą rinkimų kampaniją ir kandidatams į Tarybos narius suteikti laiko ir galimybių išsakyti savo pozicijas ir akademinio pasaulio ateities vizijas. Išorės kandidatai turi būti visuomenės pasitikėjimą pelniusios, universitetui lojalios, jo klestėjimu suinteresuotos ir tam tikslui galinčios patarnauti asmenybės.

Kokius kitus pagrindinius Senato darbus numatote šiais mokslo ir studijų metais?

Manau, kad šį pusmetį iki 2015 m. Senato veikla bus daug aktyvesnė dėl naujojo statuto įsigaliojimo, būsimų Tarybos ir rektoriaus rinkimų. Be abejo, Senatui, kaip numato statutas, bus svarbiausi visi mokslo ir studijų reikalai, o kiti klausimai iki Naujųjų metų bus susiję su Tarybos ir rektoriaus rinkimais. Išrinkus Tarybą ir įvykus rektoriaus rinkimams, nuo pavasario semestro turės darnų pagreitį įgauti trijų universiteto valdymo organų: Senato, Tarybos ir rektoriaus – kolegialūs sprendimai ir veiksmai.

Pirmajame Senato posėdyje tvirtinsime Senato darbo reglamentą, kuris numato svarbų nuolatos veikiančių trijų Senato komitetų, sudarytų iš Senato narių, vaidmenį. Vėliau formuosime ir kitus komitetus ar darbo grupes pasitelkdami visus universiteto bendruomenės narius, ne tik dėl to, kad naujasis Senatas yra gana nedidelis, bet ir todėl, kad universiteto valdymas turi būti kuo atviresnis, įtraukiantis visus aktyvius mokslininkus.

Teigėte, kad Senato daugumą sudaro tik rinkti asmenys, kurie turi didžiausią Vilniaus universiteto bendruomenės pasitikėjimą. Kaip manote, kokios savybės reikalingos, kad pelnytum kolegų pasitikėjimą?

Senatas yra vienas iš valdymo organų, šalia rektoriaus ir Tarybos. Taip nustato mūsų naujasis statutas. Įsivaizduoju, kad universiteto gerovė visų pirma priklausys nuo sėkmingo tų trijų valdymo organų bendradarbiavimo, sutarimo, bendrų sprendimų priėmimo, dėl to bus labai svarbu naujajam Senatui išreikšti savo nuomonę, kokia turi būti Taryba, kaip turi vykti jos rinkimai, ko tikimasi iš Tarybos narių, kurie turės didelę reikšmę naujajame universiteto valdyme. Be to, Senato nariai turėtų formuoti ir skleisti savo nuomonę apie būsimus rektoriaus rinkimus. Kandidatai į rektoriaus postą turės pateikti konkrečią ir detalizuotą viziją, kokia yra mūsų, istorinio ir svarbiausio Lietuvos universiteto, misija šiuo laikotarpiu, inspiruoti idėjas, kurios įkvėptų pasididžiavimą ir pasitikėjimą darnia ir į ateitį orientuota universiteto plėtra.

Tikiu, kad į Senatą yra išrinkti garbingiausi, pasitikėjimą keliantys kiekvieno fakulteto atstovai. Visų pirma tai yra susiję su moksliniais ir tiriamaisiais kiekvieno buvusio kandidato pasiekimais. Asmenybes, pasižymėjusias darbštumu ir talentais savo mokslo srityje, realizavusias galimybes mokslinėje, pedagoginėje veikloje, visi akademinių padalinių atstovai pažįsta ir vertina. Jie ir buvo iškelti kandidatais į Senato narius. Iššūkis yra tai, kad dabartinis Senatas yra sudarytas iš visiškai naujų narių, Senato senbuvių nėra daug – mums visiems reikės išmokti naujai dirbti ir suformuoti naujas tradicijas. Tad kalbant apie savybes, reikalingas Senato nariui, aš pirmiausia vertinu kompetencijas. Žmonės yra labai skirtingi, tai puiku, tačiau žmogiškosios savybės turi likti šešėlyje, kai sprendžiame bendrus akademinius mokslo ir studijų reikalus. Manau, kad visas žmogiškąsias savybes galima toleruoti. Dar daugiau – akademinį pasaulį asmenybių įvairovė puošia, tai savotiška intelektinės erdvės privilegija ir laisvė, tad esu pasirengusi dirbti su įvairaus charakterio ir būdo žmonėmis, kurie turi idėjų. Vertinu ir žmonių atvirumą naujovėms. Taigi labiausiai išskirčiau kompetenciją, atvirumą iššūkiams ir sugebėjimą padaryti pradėtą darbą iki galo. Sykiu manau, kad mums visiems tas kompetencijas nuolat reikia ugdyti. Man pačiai, kaip Senato pirmininkei, taip pat reikės įgyti daug naujų kompetencijų, man tai savaime suprantama.

Kokios žmogiškosios savybės imponuoja Jums asmeniškai? Ko netoleruojate?

Kiekvienas žmogiškąsias savybes vertina savo masteliu. Nelabai mėgstu vadinamųjų „diplomatų“, labiau prisitaikančių nei ieškančių sprendimų. Man patinka atviri žmonės, kurie visada išreiškia savo nuomonę vienokiu ar kitokiu klausimu, nesvarbu, ar tai būtų pritarimas, ar nepritarimas. Pernelyg didelis diplomatiškumas ar pernelyg dideli nutylėjimai, manau, nėra naudingi visuotinei gerovei. Aš esu linkusi spręsti klausimus atvirai, kolegialiai, negalėčiau būti rami priimdama privačius, neviešus sprendimus. Toks yra mano gyvenimo būdas ir manau, kad ir Senate mes taip elgsimės. Kita vertus, labai vertinu ir tradicinę etiketo hierarchiją. Smagu, kai žmonės pasitiki savo pačių išrinktais vadovais, gerbia juos, vertina ir yra visada pasirengę padėti nuveikti darbus, o ne išvengti jų.

Jūs buvote ir praėjusios kadencijos Senato narė. Tad turite patirties ir savo pastebėjimų. Ar galite pasidalyti savo mintimis, įžvalgomis – kuo skirsis ankstesnis Senatas, jo darbas nuo dabartinio Senato?

Pati Senato sudėtis skiriasi. Praėjusios kadencijos Senatas buvo ilgus metus visiems įprastas darinys – visi dekanai ir keliolika rinktų žmonių. Kitaip tariant, Senatas iš dalies atliko dabartinio rektorato susirinkimo funkcijas. Savaime aišku, tame Senate dekanai ir rektorato atstovai nulemdavo darbo eigą. Dabartinis statutas to nenumato ir Senato sudėtis yra kita. Tai visų pirma yra iššūkis, nes nemažai Senato narių neturi universiteto valdymo patirties. Tad gali būti, kad dabar Senato nariai priims sprendimus sunkiau. Bet užtat tai tikrai turėtų būti nesuinteresuoti sprendimai, nes joks kitas interesas, išskyrus gerą atstovavimą, šio Senato narių neskatins. Šio Senato sprendimai turėtų būti priimami vardan bendros mūsų visų universiteto akademinės gerovės.

Man asmeniškai visada norisi aprėpti visą universitetą, matyti įvairias jo puses, ne vien tik savo atstovaujamą padalinį, nors jis visada išlieka namais. Universitete žmonės pasigenda visuotinio bendrumo, esame užsidarę fakultetuose. Žmogui, kuris nori labiau pažinti universitetą, juo didžiuotis, darbas Senate leidžia tai daryti geriausiai – juk čia vienintelė vieta, kurioje susitinkame iš visų tų „klėtelių“ ir pasijuntame universiteto dalimi. Tai mane labiausiai motyvuoja.

Minėjote, kad turite minčių, kaip gerinti Senato darbą?

Gal žodis „gerinti“ ir nelabai tikslus, greičiau reikėtų sakyti „kaip dabar suformuoti naujo darbo tradicijas“. Nes senajame Senate didelį vaidmenį vaidino ir rektorius, ir prorektoriai, ir dekanai. Dabar rektoratas yra atskiras valdymo organas, todėl kiekvienam Senato nariui teks daug didesnė atsakomybė. Manau, kad didesnė atsakomybė teks ir komitetų pirmininkams, Senato pirmininko pavaduotojui, Senato kolegijai, kurią bandysime suformuoti. Tiesiog kiekvienas Senato narys turės didelių papildomų įsipareigojimų tiek aptarti įvairius sprendimus, tiek rengti dokumentus. Tai toks ir būtų gerinimas – kiekvienas bandysime vadovautis akademine pilietiška demokratija, gerbdami pasisakymo ir nuomonių reiškimo laisvę, kad Senato pirmininkas, pavaduotojas, kolegija būtų ne kažkoks valdantysis, bet kolegialus organas. Raginsime Senato narius spręsti ne tik fakultetinius, bet ir visam universiteto „organizmui“ naudingus klausimus. Būti išrinktam į Senatą nėra vien tik garbė, pirmiausia tai pareiga, kurią turime ketverius metus atlikti. Kandidatuoti į Senatą turi žmonės, kurie supranta, kad tai yra papildomų pareigų prisiėmimas.

Jūs esate pirmoji moteris tokiame poste Vilniaus universiteto istorijoje. Ar jaučiate išskirtinumą? Gal Jūsų išrinkimas Senato pirmininke duoda ženklą ir moterims – iškilioms mokslininkėms, geroms vadybininkėms – pradėti galvoti apie aukštesnius postus universitete?

Kad esu pirmoji moteris šiame poste, manau, yra atsitiktinumas. Kartais galvoju apie moterų vaidmenį universiteto gyvenime. Moterys yra linkusios vengti karjeros ir atsakomybės, nes tai atima kone visą privataus gyvenimo laiką, o privatus gyvenimas daugeliui moterų yra itin svarbus. Rašymas ir individuali mokslinė veikla taip pat yra tam tikra privataus gyvenimo forma. Todėl pasirinkimo atveju atrodo lengviau ir natūraliau pasitraukti, pasirenkant privatumo laisvę. Tai viena. Kitas klausimas yra atsakomybės klausimas. Ne tik ne visų moterų, bet ir ne visų vyrų jėgoms ją prisiimti. Aš manau, kad moterys daugiau dalyvauja valdyme tose visuomenėse, kuriose yra daugiau pilietiškumo, tai yra kai kiekvienas yra iniciatyvus, maksimaliai atsakingas už savo veiklą ir nelaukia nurodymų. Mes visi sudarome katedras, centrus, fakultetus. Kai vieną dieną atsikratysime įpročio bambėti ir patys būdami kokios nors katedros ar fakulteto nariai sakyti, kad kažką turi padaryti „katedra“, „fakultetas“ (suprask, vadovai), kai imsimės veiklos, o ne demonstruosim laukimą, kada kas nors prasidės, tai ir būsime pilietiška ir atsakinga bendruomenė. Tokioje atmosferoje moterims vadovėms daug lengviau bus realizuoti savo talentus, kurių jos turi labai daug. Moterų vaidmuo nebuvo ryškus ir ankstesniame Senate. Noriu, kad jų daugėtų visose srityse, bet nemanau, kad čia ką nors dirbtinai galime padaryti, tai ugdymo ir visuomenės problema. Moterų, einančių įvairias aukščiausias pareigas Vilniaus universiteto centruose, katedrose, fakultetuose, yra, tačiau bendras santykis atspindi visuomenės realybę.

Išsamų interviu su Senato pirmininke prof. dr. Dainora Pociūte-Abukevičiene skaitykite rugsėjo mėn. „Universitas Vilnensis“ laikraštyje. Sužinosite, kaip į naujas pareigas reagavo profesorės šeima, ką jai reiškia Vilniaus universitetas, kokie naujosios Senato pirmininkės planai, kur ji keliauja bent kartą per metus, ką labiausiai mėgsta veikti laisvalaikiu.

Naująjį Senatą sudaro 41 narys: 32 Senato nariai, išrinkti kamieniniuose akademiniuose padaliniuose ir pagal mokslo sritis, taip pat Studentų atstovybės nustatyta tvarka išrinkti 8 studentų atstovai ir rektorius. Senatas – vienas iš trijų universiteto valdymo organų. Jis sudaromas 4 metams.