Rugsėjo 20 d. vyks pirmasis naujojo Senato posėdis šiais mokslo ir studijų metais. Naujos kadencijos Senato pirmininkė prof. dr. Eglė Lastauskienė dalijasi įžvalgomis apie naująjį Senatą ir Senato darbo planus bei atskleidžia, kokią svarbą užima universitetas ir be kokios veiklos neįsivaizduoja prasmingo gyvenimo.

Kokius pagrindinius Senato darbus planuotumėte šiais mokslo ir studijų metais?

Kaip ir kasmet, pirmojo Senato posėdžio metu bus patvirtintas Senato darbo planas, į kurį įtraukiami tradiciniai (kasmetiniai) ir nauji mokslo ir studijų bendruomenei aktualūs klausimai. Svarstysime dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų konkursų pareigoms eiti atestacijos tvarką, pedagoginių kompetencijų vertinimą, taip pat tai, kas aktualu atsižvelgiant į universiteto strategijoje iškeltus tikslus, pavyzdžiui, naujų studijų programų atsiradimą, tarptautiškumo ir tarpdalykinio bendradarbiavimo skatinimo principus tiek moksle, tiek studijose, įvairius doktorantūros reglamento pakeitimus. Šiai dienai Senato struktūra ir komitetai lieka nepakitę, poreikio kurti naują Senato komitetą ar kažkurį jų naikinti tikrai nėra. Pirmajame Senato posėdyje, rugsėjo 20 dieną, bus patvirtintos Senato komitetų sudėtys, paskirti komitetų pirmininkai, ir Senate prasidės intensyvus darbas.

Ar galite pasidalinti savo mintimis, įžvalgomis, kaip dirbs naujasis Senatas? Kokių turėtumėte idėjų, kaip gerinti Senato darbą?

Labiausiai akcentuočiau Senato darbo laiko optimizavimą, kad darbas ir sprendimų priėmimas Senate vyktų sklandžiau ir greičiau. Siekiant sumažinti papildomų klausimų, pastebėjimų, korektūrų stengsimės ir sieksime įtvirtinti, jog Senato posėdžiams ir svarstymui būtų pateikti galutiniai dokumentų variantai. Atitinkamai, jeigu svarstomais klausimais kiltų diskusijų Senate ar su platesne universiteto bendruomene, šiems svarstymams turėtų būtų skiriama daugiau laiko. Tokiu būdu su svarbiais klausimais būtų supažindinti ir visų padalinių darbuotojai. Taip pat labai svarbu didinti Senato, kaip pagrindinio bendruomenę atstovaujančios valdymo organo, matomumą. Šiuos klausimus kėliau ir kandidatuodama į VU Senato pirmininkės pareigas, todėl tikiuosi, kad pavyks šias problemas išspręsti, o vizijas įgyvendinti.

Senatas yra geriausiai bendruomenę atspindintis universiteto organas, atstovaujantis visus padalinius. Siekiant gauti kuo daugiau universiteto kolegų ir darbuotojų nuomonių stengsimės keisti ir bendravimo kultūrą. Kolegos, dirbantys atitinkamame padalinyje ir turintys pastabų tam tikru klausimu, turėtų išdrįsti ir nebijoti pasikalbėti su Senato nariais. Supažindinant bendruomenę su jai svarbiais klausimais, turėsime galimybę iš anksto atsižvelgti ir reaguoti į visus komentarus, taigi, svarstymui gausime tvarkingus dokumentus ir optimizuosime Senato darbą. Be to, kartu su Senato pavaduotojais ir komitetų pirmininkais kas mėnesį susitiksime aptarti kilusius klausimus ir diskusijas, su kuriomis posėdžių metu supažindinsime ir Senato narius. Taip būsime iš anksto pasiruošę spręsti ar balsuoti už galimus pakeitimus ar argumentuoti bei priimti komitetų vieningai siūlomus sprendimus.

Kaip manote, kokios savybės jums padėjo įgyti kolegų pasitikėjimą ir būti sėkmingai išrinkta Senato pirmininke?

Man pačiai šiame darbe svarbiausia savybė yra atvirumas. Niekada nieko neslepiu, bendraudama su kolegomis viską pasakau tiesiai, visada stengiuosi būti atvira. Taip pat esu  komunikabili, drąsiai išsakau savo idėjas. Manau, kolegoms imponavo, kad visada atvirai išdėstau, kur matau galimas problemas ir bandau pasiūlyti  sprendimo būdus, todėl Kolegos Senatorės ir Senatoriai pasitikėjo manimi ir išrinko Senato pirmininke. Taip pat esu optimistė, nors gyvenime būna visokių situacijų, visada stengiuosi ieškoti išeities ir nenuleisti rankų. Tikiu Vilniaus universitetu, esu didžiausia universiteto patriotė, ir į šią poziciją kandidatavau tikėdama, kad galima padaryti dar geriau, Senato darbą taip optimizuoti, kad būtumėme pavyzdžiu ir visiems kitiems.

Naujai Senato kadencijai Senato pirmininke vėl išrinkta moteris. Kaip manote, kas lemia, kad vis daugiau svarbių postų užima moterys?

Lyčių lygybė yra labai svarbi šiandieninėje visuomenėje, bet ją įvesti ar pritaikyti iš tiesų yra sudėtinga. Visada teigiau, kad universitete diskriminacijos dėl lyties nejausdavome, tiesiog gal moterys nedrįsdavo ir bijodavo kandidatuoti į aukštesnes pozicijas. Mokslininko ar dėstytojo karjerai lytis neturi jokios įtakos, ją lemia gebėjimai, publikacijos, darbas su studentais. Todėl manau, kad siekiui dirbti vadovaujamoje pozicijoje tiesiog trūkdavo paskatinimo, drąsos ir, galbūt, kad kas nors žmoguje įžvelgtų vadovą.

Tokia diskriminacija, kai svarstoma, kas galėtų tapti vadovu, kartais pasireiškia pasyviai, dėmesys dažniau krypsta į vyriškąją pusę. Šis požiūris turėtų keistis ir pagrindiniu kriterijumi turėtų tapti žmogaus gebėjimai, o ne lytis. Aš labai džiaugiuosi, kad ši kultūra keičiasi, kad Senatui vėl pirmininkauja moteris, Tarybai ir kai kuriems fakultetams taip pat vadovauja moterys, tikiuosi, kad ir ateityje daugiau svarbių postų užims moterys. Universitete esame labai progresyvūs įtvirtindami šią lyčių lygybės tendenciją.

Kokias žmogiškąsias savybes Jūs labiausiai vertinate? Kokios savybės jums yra nepriimtinos?

Labiausiai vertinu pagarbą visiems, ar tai būtų darbuotojai, studentai, artimi kolegos, ar tie patys laboratoriniai gyvūnai, su kuriais dirbame. Pagarba man yra viso bendravimo pagrindas. Esant pagarbai, užtikrinamas bendravimas ir darbai gali vykti sklandžiau, darbuotojai netrukdomi atostogų metu, suprantama, jei kažko nepavyksta padaryti. Lygiai taip pat tikiuosi pagarbos iš kitų ir savo atžvilgiu. Taip pat labai vertinu jau minėtą atvirumą ir labai džiaugiuosi, kai mane supa atviri žmonės. Fakultete turiu kolegų, kurie, galima sakyti, paskatino mane eiti Biomokslų instituto direktorės pareigas, su jais bendraujame atvirai, be baimės, su pagarba išsakome kritiką, ir lygiai taip pat aš ją priimu.

Labiausiai nepriimtina yra veidmainystė, iniciatyvumo stoka ir apkalbos. Jei darbuotojų netenkina konkretūs dalykai, kyla problemų, jie turėtų imtis iniciatyvos ir jas spręsti, o jei nieko nedaro, neturėtų ir skųstis. Be abejo, visi turime gerų ir blogų savybių, ir su pastarosiomis galime susitvarkyti jei gerbiame kitus bei kalbame atvirai.

Aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje. Kas veda jus į savanorystę ir aktyvų dalyvavimą visuomenėje? Kokios kitos jūsų mėgstamos veiklos?

Savanorystė užima labai didelę mano gyvenimo dalį. Nuo savanorystės tapau priklausoma ir be jos negaliu gyventi. Visiškai spontaniškai apsisprendžiau tapti savanore prasidėjus COVID-19 pandemijai ir poreikiui padidinti testavimo apimtis Lietuvoje. Gyvybės mokslų centre turėjome šiai veiklai vykdyti visas galimybes ir metodikas, taigi COVID-19 diagnostinio testavimo laboratorijoje tapau paprasta savanore. Visgi likimas turbūt taip sąlygoja, kad man tenka vienaip ar kitaip vadovauti, taigi tapau šios laboratorijos veiklos vadove ir mes du metus šioje laboratorijoje intensyviai dirbome.

Baigus testavimo darbus, gyvenime vėl atsirado tuštuma, o aš buvau pripratusi prie šio intensyvaus darbo, naudingo ir visuomenei, ir labai svarbaus man pačiai. Taigi, pačiu laiku gavau universiteto išplatintą Raudonojo kryžiaus kvietimą padėti migrantų stovyklose. Užsiregistravau šiai veiklai tą pačią dieną ir jau po kelių dienų išvažiavau į savo pirmąją stovyklą. Šiuo metu Raudonasis kryžius subūrė pasiruošimo ekstremalioms situacijoms būrį, jame esu atsakinga už logistiką. Prasidėjus karui Ukrainoje, teko atidarinėti ukrainiečių registracijos centrus visoje Lietuvoje, su savanoriais turėjome labai daug veiklos, taigi, motyvaciją savanoriauti sustiprino VU administracijos sprendimas leisti dalį savo darbo laiko skirti savanorystei, susijusiai su pagalba atvykstantiems iš Ukrainos.

Savanoriaudama negalvoju apie savo tiesioginį darbą, visiškai pasineriu į kitą veiklą, tai leidžia atitrūkti ir pailsėti nuo tiesioginių darbų.

Kiti mano pomėgiai taip pat yra susiję su universitetu. Kai buvome studentai, su savo vyru šokome Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblyje, o šiuo metu dalyvaujame alumnų dainų ir šokių ansamblyje „Jievaras”, kuris puikiai gyvuoja. Vyresnė alumnų karta subūrė savo tautinių šokių grupę „Dalužė“, taigi mūsų alumnai ir toliau tęsia savo gyvenimą universitete. Džiaugiuosi, kad universitetas sustiprina draugystę, ir baigę universitetą turime, kur grįžti. Patariu ir savo studentams įsitraukti į kitas, kultūrines, universiteto veiklas, tai padeda sutikti draugų ir bendraminčių visam gyvenimui. Su savo vaikais dalyvauju visuose universiteto renginiuose, mano šeima auga universiteto aplinkoje ir tikiuosi, kad eis šiuo keliu ir toliau.