Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Daugelio mūsų, išskyrus istorikus, žinios apie šias moteris apsiriboja tuo, kad tai buvo tuomečių Prezidento ir Ministro Pirmininko žmonos. Vienas kitas gal dar pridurtų, kad S. Smetonienė daug rūkė ir mėgo lošti kortomis. Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune istorikės, humanitarinių mokslų daktarės Ingridos Jakubavičienės knyga „Seserys“ gerokai praplečia mūsų žinių ir suvokimo apie šias moteris ribas.

„Vilnius buvo labai svarbus abiem seserims. Čia prasideda Smetonų šeimos vedybinis gyvenimas. Tai jų jaunystės miestas. Jadvyga taip pat čia gyveno, kol išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą. Lenkų okupacija ir bolševikų invazija 1919 m. priverčia Smetonų šeimą pasitraukti į Kauną. Jame prasideda naujas seserų gyvenimo etapas“, – susirinkusiesiems į knygos pristatymą Vilniaus paveikslų galerijoje kalbėjo knygos autorė.

J. Tūbelienė ir Vasario 16-osios aktas

Jaunesnioji Prezidento Antano Smetonos žmonos sesuo Jadvyga buvo pirmoji Lietuvos moteris diplomatinėje tarnyboje, 1918 m. pabaigoje Šveicarijos sostinėje Berne prie Lietuvos atstovybės įsteigusi pirmąjį mūsų šalies informacijos biurą. Be to, ši moteris dirbo Paryžiaus taikos konferencijoje, ieškodama politinės paramos šios šalies spaudoje, nors J. Tūbelienės oficialiame delegacijos sąraše nebuvo.

Knygos pristatyme dalyvavęs VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas dr. Algirdas Jakubčionis priminė šiek tiek komišką situaciją, kaip ši moteris prisidėjo prie Vasario 16-osios akto atsidūrimo Vokietijoje: „Jai buvo pasiūlyta vieną vakarą Lietuvių mokslo draugijos patalpose susitikti su vokiečių karo žurnalistu Oskaru Wöhrle, kuris J. Tūbelienei puoselėjo romantiškus jausmus, ir įteikti jam Vasario 16-osios aktą. Tiesa, O Wöhrle turėjo ateiti anksčiau ir laukti jos neužžiebęs šviesos. J. Tūbelienė tamsoje jam įteikė voką su deklaracijos tekstu ir išėjo. Ar tai nėra dar viena Vasario 16-osios akto paslaptis?“ – šypsodamasis retoriškai klausia doc. dr. A. Jakubčionis. Ši slapta operacija pavyko, ir aktas buvo perspausdintas keliuose stambiuose Vokietijos laikraščiuose. J. Tūbelienė dalyvavo ir dar vienoje svarbioje operacijoje: ilgaauliame bate pargabeno Wilhelmo von Uracho sutikimą tapti Lietuvos karaliumi.

„Mano nuomone, Jadvyga buvo visapusiškai aktyvesnė už seserį. Smetonienė buvo moteris, žinojusi savo vietą, o aktyvistė buvo Jadvyga“, – mano istorikas. Jo kolegė, knygos recenzentė doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė sutinka, kad J. Tūbelienė buvo ir greitesnė, ir suktesnė, ir apsukresnė už seserį: „Vyrai ja labai žavėjosi, o iki santuokos su Juozu Tūbeliu aplink ją sukosi mūsų diplomatai, signatarai. Tūbelienę buvo nusižiūrėjęs ir Augustinas Voldemaras. Kai ji, jau našlė, atvyko į Paryžių, sulaukė užsienio diplomatų dėmesio.“ Knygos pristatyme dalyvavę istorikai vieningai sutarė, kad jeigu J. Tūbelienė gyventų šiais laikais, pretenduotų užimti aukščiausius politinius mūsų valstybės postus.

S. Smetonienės įtaka

„Užsienio šalių diplomatai nevengdavo aprašyti šių ponių. Ypač daug dėmesio jie skirdavo S. Smetonienės asmenybei, jos įtakai Antanui Smetonai“, – prezidentienės įtakingumą tarpukario Lietuvoje pabrėžia doc. dr. D. Bukelevičiūtė. Jos teigimu, įtakingos, svarbios organizacijos norėjo, kad S. Smetonienė būtų jų garbės pirmininkė. Prezidento žmona tarpukariu buvo suvokiama kaip moteris, galinti padėti gauti finansinę paramą, taip pat rekomenduoti tam tikrus asmenis į tam tikrus postus. Taigi suinteresuoti asmenys siekė įgyti S. Smetonienės palankumą, o kiti stengdavosi atsižvelgti į jos rekomendacijas.

„Prezidentienė nevengdavo paprašyti (ir gaudavo) apie 400 litų iš Prezidentūros reprezentacijai skirtų lėšų savo vakarinei suknelei. 400 litų tais laikais prilygo maždaug dabartiniams 4000–6000 litų“, – šypteli istorikas doc. dr. A. Jakubčionis. Kadangi tarpukariu vykdavo daug pobūvių, toks prašymas turbūt nestebina. Žinoma, dabar jis atkreiptų tam tikrų institucijų dėmesį. Doc. dr. D. Bukelevičiūtė pažymi, kad kelius į pobūvius atverdavo labdaringa veikla, kuria seserys užsiėmė. Tai buvo vienas būdų realizuoti save.

„Žmonos statusas buvo apibrėžtas įstatymiškai. Kas leidžiama prezidentienei, nebuvo leidžiama kitoms moterims. A. Smetona mėgdavo vakare užkapoti šaltibarščių su bulvikėmis ir po to į miegamąjį neštis skaityti Platono raštus originalo kalba. Energingai žmonai tai – dirva veikti. Seserys kišosi į politiką, bet tiesiogiai dėl savo socialinio statuso joje dalyvauti negalėjo“, – žmonos padėtį nepriklausomoje Lietuvoje apibūdina VU istorikas.

Moterys tarpukariu

Dr. I. Jakubavičienė su Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune komanda bando visuomenei skleisti naują požiūrį, kad nors tarpukariu moterys nebuvo ministrės, neužėmė vadovaujančių postų, o vos keletas dirbo Seime, tai nereiškia, kad jų apskritai Lietuvos politiniame gyvenime nebuvo. Daugelio karininkų, aukščiausio rango politikų žmonos aktyviai dalyvavo įvairiose visuomeninėse organizacijose. Jos tarpukariu visiškai skyrėsi nuo to, ką dabar vadiname visuomenine organizacija. Knygos autorė paaiškina, kad, tarkime, vaikų globos namus šiandien išlaiko valstybė, o tarpukariu ji skirdavo tik ketvirtadalį lėšų. Likusias surinkdavo labdaros organizacijų narės. „Skaitydama tarpukario laikraščius greta vyrų matau šimtus moterų, kurių biografijos niekur nepaminėtos. Kad ir kur pažiūrėtume, visur buvo daug moterų, iškilių asmenybių“, – teigia knygos „Seserys“ autorė.

Dr. I. Jakubavičienė apgailestauja, kad sovietmetis itin pakenkė A. Smetonos ir jo žmonos autoritetui, mat Prezidentą sovietinė propaganda pavertė bailiu, tėvynės išdaviku, o S. Smetonienę – tiktai kortuotoja, krupniko mėgėja, Prezidento rūmų intrigante. Anot Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune istorikės, sovietams reikėjo ištrinti tai, kas buvo geriausio: „Pirmiausia visiško sunaikinimo nusipelnė autoritetai. Vyravo požiūris, kad jeigu žmogus nėjo valstybinių pareigų, jis valstybės naudai nenuveikė nieko naudingo.“

Iš ko gimė knyga?

„Užmetęs akį į šią knygą, mąsčiau, kuo remiantis ją galima parašyti. Istorijoje išlieka vyrai ir jų darbai, o žmonų istorijoje – iš esmės nuotrupos. Tokiai studijai reikia labai daug medžiagos. Kadangi šaltinių nėra, atrodo, viskas sustoja“, – išlikusių istorinių šaltinių apie moteris trūkumą pastebi doc. dr. A. Jakubčionis.

Knygos autorė pasakoja, kad studijos apie S. Smetonienę ir J. Tūbelienę link vedė daugybė aplinkybių. Viena jų ta, kad prieš kelerius metus į istorikę kreipėsi J. Tūbelio 130 gimimo metinėms skirtos konferencijos organizatoriai. Jie pakvietė paskaityti pranešimą apie J. Tūbelio šeimą. Tai virto tikru detektyvu, nes apie ją nieko nebuvo parašyta. Per informacijos paieškas autorė susipažino su vieninteliu Tūbelių anūku Peteriu Kuhlmannu, gyvenančiu Niujorke. Su jo pagalba ir gimė ši knyga. „Seserų gyvenimą Amerikoje labai sunku dokumentuoti. Kur ieškoti dokumentų, jeigu moterys neina valstybinių pareigų? Kur jos gali būti paminėtos?“ – klausia autorė. Tad jai mozaiką apie garsių seserų gyvenimą teko lipdyti iš atsiminimų, laiškų, liudininkų parodymų, P. Kuhlmanno užrašyto interviu su močiute… Už lietuviams dar nematytas nuotraukas autorė dėkinga šiuo metu vieninteliam gyvam Smetonų anūkui Vytautui Juliui Smetonai, taip pat gyvenančiam Amerikoje.

„Dirbdama muziejuje neretai išgirstu įvairiausių lankytojų klausimų. Dažnam smalsu, kuo šiandien gyvena Smetonų palikuonys, kas jie tokie. Taigi po šios knygos pasirodymo niekas nesibaigia, darbas tęsiamas toliau“, – viltingai sako dr. I. Jakubavičienė.