Dr. Lina Strupinskienė

Šiais metais Balkanų integracijos klausimas vėl sugrįžo į Europos Sąjungos darbotvarkę. 2014 m. ES Komisijos prezidentas J. C. Junckeris griežtai pasakė „ne“ tolesnei ES plėtrai, o 2017 m. metiniame pranešime jis tarė „galbūt“ ir netgi nurodė preliminarią datą, kada Serbija ir Juodkalnija galėtų tikėtis narystės, t. y. – 2025 m.

Vasarį buvo pristatytos ir Šešios iniciatyvos Vakarų Balkanams, nurodančios, kokių konkrečių veiksmų imsis ES padėdama šalims transformuotis ir ilgainiui integruotis. Šešios iniciatyvos nėra visiškai naujos ir daugiau mažiau atkartoja keletą ankstesnių dokumentų (įskaitant ir Kopenhagos kriterijus) ir apima įvairiausias sritis nuo įstatymų viršenybės užtikrinimo iki tarptinklinio ryšio kainų mažinimo. Taigi nauja yra labiau tai, kad bandoma atgaivinti pačią plėtros idėją ir įtikinti Balkanų valstybes bei ES šalis nares, jog plėtra yra įmanoma, ypač mažėjančio abipusio susidomėjimo, stiprėjančio nacionalizmo ir augančios Rusijos įtakos kontekste.

Tiek pati ES, tiek Balkanų šalys jau kurį laiką kenčia nuo vadinamosios plėtros/stojimo apatijos (angl. enlargement fatigue / accession fatigue), ką labai gerai atskleidė ir ES viršūnių susitikimas Sofijoje, Bulgarijoje, kur šešios Balkanų valstybės buvo pakviestos dalyvauti siekiant parodyti gerą valią, tačiau galiausiai susitikime buvo daugiausia diskutuota apie tai, ar ES iš viso pajėgi toliau plėstis. Prancūzijos prezidentas E. Macronas čia užėmė lyderio poziciją, kalbėdamas apie „gilesnę sąjungą“ kaip alternatyvą tolesnei plėtrai. Ir nenuostabu, nes Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Austrijoje apklausos rodo, kad maždaug du trečdaliai gyventojų nepalaiko tolesnės plėtros. Nacionalinių valstybių lygmeniu mechanizmų blokuoti naujų narių priėmimą vis daugėja (dabar valstybė narė turi net 76 galimybes blokuoti naujų narių priėmimą), taigi norint patekti į ES nebeužtenka tiesiog gerai atlikti namų darbus, reikia užsitikrinti ir ES piliečių paramą.

Tuo tarpu Balkanų barometro apklausos rodo, kad noras prisijungti prie ES nėra toks jau didelis. Kelerius metus iš eilės parama integracijai lėtai augo (nuo 42 proc. 2014 m. iki 49 proc. 2017 m.), tačiau maždaug trečdalis respondentų vis dar mano, kad integracija nėra nei gerai, nei blogai, o net 15 proc. mano, kad ji regionui bus žalinga. Kosovas (84 proc.) ir Albanija (93 proc.) entuziastingiausiai žvelgia į narystę. Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija ir Juodkalnija (59 ir 53 proc.) žiūri daugiau teigiamai. Įdomu, kad Serbija išlieka didžiausia europesimiste (vos 29 proc. palaiko narystę), nepaisant to, kad jos ekonominiai ir politiniai ryšiai su ES kasmet stiprėja. Taip pat svarbu pažymėti, kad tikėjimas, jog jų šalis vieną dieną taps ES nare, regione menksta. 2014 m. 27 proc. respondentų manė, kad jie taps nariais iki 2020 m., o šiandien tokių bėra tik 12 proc. Daugiau (apie 20 proc.) mano, kad realesnė data yra 2030 m.

Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad Balkanuose matoma apatija dar nereiškia visiško europinės integracijos idėjos atmetimo, veikiau jos kritiką ir nusivylimą, kad net tikrai didelis įdirbis (pvz., Albanijos teisėjų kadrų reforma) lieka neįvertintas ir neapdovanotas, o narystės perspektyva toliau atidėliojama. Realios alternatyvos europiniam projektui Balkanuose nėra, nė viena iš ten įsitvirtinti bandančių valstybių (Rusija, Kinija, Turkija, Jungtiniai Arabų Emyratai) nėra tokia stipri ir negali tiek daug pasiūlyti, kiek Europa. JAE ir Kinija realiai investuoja tik į ekonomiką ir infrastruktūrą, o jų investicijų vertė kiltų, jei Balkanų valstybės taptų ES narėmis. Turkija čia turi tik ribotą įtaką vietos musulmonų populiacijai per bendradarbiavimą kultūrinėje, švietimo ar religinėje srityje, o Rusijos investicijos, palyginti su europinėmis, yra gerokai mažesnės, daugiausia sutelktos energetikos sektoriuje. Ji gali pasiūlyti tik karinį-politinį bendradarbiavimą panašiai mąstantiems lyderiams, bet nieko daugiau. Vienoje diskusijoje kolega iš Balkanų sakė: „ES mus jau prarijo, tik dar nesuvirškino.“

Bet kokiu atveju Šešios iniciatyvos Vakarų Balkanams aiškiai nurodo, kokios pažangos tikimasi. Ir nereikia pamiršti, kad tos pažangos tikimasi iš pusiau autoritarinių lyderių, kurie iki ausų įklimpę į korupcijos liūną ir linkę reformuotis tik tiek, kiek tai nekenkia jų interesams. ES Komisija pabrėžia, kad tikintis narystės būtina rimtai stiprinti įstatymų viršenybę, glaudžiau bendradarbiauti saugumo ir migracijos srityse, pasiekti aukštesnį socioekonominio išsivystymo lygį, geriau įtinklinti regioną (susisiekimo, energetikos, skaitmeninės ekonomikos srityse), skaitmenizuoti viešųjų paslaugų teikimą ir padaryti pažangą susitaikymo ir tarpvalstybinių santykių klausimais. Pastaroji iniciatyva (susitaikymo ir gerų tarpvalstybinių santykių) iš principo rodo būtinybę tvarkytis su praėjusio karo paliktomis skriaudomis ir kovoti su atkakliu lyderių nenoru spręsti įsisenėjusias problemas, pavyzdžiui, atlyginimo aukoms, kaltųjų nubaudimo, dingusiųjų paieškos, būtinos švietimo reformos, bent minimalaus sutarimo dėl panašios istorinės karo interpretacijos ir kitas. Aišku, narystės perspektyvos toks reikalavimas tikrai nepadidina. Šalys narės dabar turės papildomą galimybę atmesti kurios nors Balkanų valstybės kandidatūrą pagal savo susitaikymo vertinimą, o Balkanų lyderiai turės pabrėžtinai demonstruoti susitaikymą, konkuruodami dėl pakvietimo į ES. O ko jau ko, bet neparodinio, nuoširdaus tvarkymosi su praeitimi bei sąžiningo bendradarbiavimo su kaimynėmis šioje srityje kaip tik labiausiai ir trūksta.

Šiuo metu Europos Tarybai pirmininkauja Estija, Bulgarija ir Austrija, jas pakeis Rumunija, Suomija, Kroatija ir Vokietija. Visos šios šalys turi stiprių ryšių su regionu ir yra suinteresuotos situacijos Balkanuose stabilizavimu. Taigi tikėtina, kad integracijos klausimai artimiausiu metu iš darbotvarkės nedings, nors, aišku, jiems teks konkuruoti su ne mažiau svarbiais Brexit‘o, migracijos, tarptautinio saugumo, populizmo, ekonomikos ir kitais klausimais. Be to, 2019 m. rinkimai į Europos Parlamentą irgi gali turėti įtakos. Europoje stiprėja dešiniosios jėgos ir populistiniai judėjimai, kuriems tolesnė plėtra neatrodo priimtina. Jei E. Macrono strategija „gilinti“, o ne „plėsti“ ES laimės, tuomet regionas gerokai praloš. Apskritai tendencija „arba giliname, arba plečiame“ vargu ar kam naudinga, nes vien tik gilindami ES ignoruojame artimiausių kaimynų problemas ir atveriame duris priešiškų jėgų kišimuisi, o vien tik platindami ignoruojame vidines ES problemas, tokias kaip solidarumo trūkumas, bendrų vertybių krizė ir vis stiprėjančios antidemokratiškos tendencijos.