Zinų viršeliai (laikraštėlių, kurie talpinami į straipsnyje minimą skaitmeninį jaunimo kultūros archyvą, pavyzdžiai)

Vilniaus universitete (VU) skaitmeninės humanitarikos veiklos pavyzdžių galime rasti filologų, etnologų, archeologų, istorikų ir kitose mokslo grupėse, skaitmeninimo centruose bei studentų mokymo programose. „Ši sritis susieja humanitarinių, socialinių mokslų ir menų disciplinas su informacinėmis technologijomis ir leidžia sukurti bei pritaikyti metodus, padedančius apdoroti duomenis ir kelti naujus tyrimų klausimus“, – sako VU Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto mokslo darbuotoja dr. Egidija Kiškina.

Virtualioje aplinkoje ir bibliotekos, ir muziejų fondai

Moksliniuose tyrimuose informacinės technologijos vaidina labai svarbų vaidmenį, nes yra naudojamos duomenų gavybai, naujiems tyrimo metodams kurti bei taikyti ir informacijai pristatyti. Šias technologijas vis dažniau pasitelkia humanitarai.

„Skaitmeniniai įrankiai suteikia naujų galimybių ne vien visuomenės ir kultūros tyrinėtojams ir studentams, bet ir akademines veiklas palaikantiems leidėjams ir virtualių bibliotekų bei archyvų kūrėjams, nes juos taikant galima lengviau pasiekti reikiamus tyrimų duomenis. Vienas tokių pavyzdžių – Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „ePaveldas“. Biblioteka skaitmenina savo fondus ir atveria galimybę tyrinėti jos resursus, taikant kompiuterinius tekstinės ir skaitinės analizės įrankius. Sparčiai skaitmeninami pasaulio bibliotekų, archyvų ir muziejų fondai perkelia mus į virtualią aplinką, su kuria svarbu išmokti bendrauti – pasinaudoti naujai atsiveriančiais tyrimų ir studijų šaltiniais“, – pasakoja dr. E. Kiškina.

Naujas galimybes atveria virtualios realybės technologijos. Geras pavyzdys – virtualios realybės filmas „Angelų takais“, sukurtas pasitelkus 3D grafiką, kviečiantis žiūrovus pakeliauti po M. K. Čiurlionio paveikslų erdves, užpildytas jo muzika. „Toks menininko kūrinių pateikimas gilina estetinį suvokimą, įsirėžia į atmintį. Šios technologijos labai tiktų studentams mokyti, ypač skaitmeninės humanitarikos studijose, kur gausu vaizdinės ir garsinės medžiagos“, – sako pašnekovė.

Skaitmeninės humanitarikos metodai leidžia atpažinti literatūros kūrinių autorius ir atsekti asmenų ryšius

Skaitmeninė humanitarika yra ypač plati veiklos sritis, kuri intensyviausiai plėtojama JAV, bet jos pavyzdžių daugėja ir Europos universitetuose, bibliotekose ir archyvuose.

„Universitetuose kuriamos skaitmeninės humanitarikos laboratorijos, kuriose bendradarbiauja bibliotekininkai, informatikai ir įvairių humanitarinių bei socialinių mokslų akademinių disciplinų (literatūros, kalbos, istorijos, archeologijos, etnologijos, antropologijos, sociologijos, kultūros studijų ir kt.) dėstytojai ir studentai. Vienas iš daugelio pavyzdžių – Jeilio universiteto skaitmeninės humanitarikos laboratorija“, – pasakoja dr. E. Kiškina.

Ši sritis tyrėjams atveria naujas galimybes surinkti tyrimui reikalingus didelius duomenų kiekius, pasitelkiant programavimo kalbą arba jau parašytas duomenų gavybos programas, padedančias surinkti duomenis iš interneto.

„Tekstų analizei galime naudoti klasifikavimo, sentimentų analizės, temų modeliavimo ir kitus metodus. Stilometrijos metodas gali padėti atpažinti literatūrinių kūrinių autorius pagal jų tekstų rašymo stilių. Kompiuteriu galime sisteminti duomenis ir juos išreikšti grafiškai. Pavyzdžiui, naudodami skaitmeninių bibliotekų fondų metaduomenis galime pažiūrėti, kuriais metais ir kur buvo išleisti didžiausi mus dominančios literatūros arba muzikinių kūrinių tiražai. Galime tirti tam tikrų raktinių žodžių ar temų pasikartojimą įvairių autorių kūriniuose arba, pavyzdžiui, elektroninėje žiniasklaidoje per tam tikrą laiką“, – vardija mokslininkė.

Vis dažniau humanitarai naudoja ir „tinklų analizės“ metodą, padedantį susisteminti ir grafiškai išreikšti asmenų arba objektų ryšius pagal įvairius požymius. Šis metodas gali būti taikomas įvairių visuomenės grupių ir netgi literatūros tyrimuose.

„Literatūros tyrinėtojai gali naudoti tinklo metodą skirtingų autorių dramose bei komedijose vaizduojamų personažų bendravimo skirtumams aptikti. Archeologiniai ar istoriniai duomenys, kuriems svarbus ryšys su vieta, gali būti sisteminami žemėlapiuose, kurie savo ruožtu gali būti erdviniai – parodantys kultūrinių artefaktų geografijos kaitą laike. Vizualinė analizė gali būti taikoma didelėms vaizdų kolekcijoms tyrinėti – surasti panašius paveikslėlius bei juose esančius objektus“, – atskleidžia dr. E. Kiškina.

Visiems atvira fanzinų kolekcija

Akademiniame pasaulyje skaitmeninės humanitarikos pavyzdžiai apima skaitmeninimo sprendimus, įvairias duomenų bazes, tyrimus ir publikavimą. Kiekviena iš šių sričių gali būti savarankiška, bet kartu jos yra integruotos tarpusavyje. Vienas tokių pavyzdžių – VU Kauno fakulteto Skaitmeninės humanitarikos mokslo grupės (kurią sudaro humanitarės ir informatikai) dalyvių sukurta atvirosios prieigos jaunimo kultūrinių artefaktų duomenų bazė.

„Kuriant šią duomenų bazę teko surinkti asmeniniuose archyvuose esančių savilaidos laikraštėlių (fanzinų) kolekciją, ją suskaitmeninti ir sukurti duomenų saugyklą ir tinklalapį su dviem skirtingomis prieigomis vartotojams. Viena prieiga panaši į virtualią biblioteką, kurios aplinkoje galima skaityti laikraštėlius ar juos parsisiųsti įvairiais formatais (pdf, jpg). Kita prieiga skiriama tyrėjams, norintiems tyrinėti laikraštėlių kolekciją pasitelkus integruotus kompiuterinius tekstų bei paveikslėlių analizės įrankius“, – duomenų bazę pristato mokslininkė.

Siekiant sukurti prieigą tyrėjams, teko panaudoti OCR (Open Character Recognition) programą, skirtą suskaitmenintam tekstui atpažinti, kuri skenuotą vaizdą paverčia tekstu, tinkamu kompiuterinei analizei.

„Tyrėjai susidūrė su kliūtimis, nes vieni laikraštėliai buvo rašyti ranka, kitų maketavimas buvo toks įmantrus, kad programa tinkamai atpažino tik atskirus teksto fragmentus. Fanzinų galerijos apimtis viršija 10 000 lapų, todėl teko galvoti, kaip pritaikyti telktinį metodą, kurio paskirtis – pasitelkti į pagalbą savanorius, kurie norėtų nuotoliniu būdu prisijungę prie programos padėti tyrėjams įgyvendinti sumanymą“, – patirtimi dalijasi dr. E. Kiškina.

Tinkamai apdorojus tekstus, galima sudaryti tekstų rinkinį – tekstyną, kuris gali būti naudojamas kompiuterinei analizei. Kai tekstynas paruoštas, galima taikyti norimus kompiuterinius metodus (kad ir dirbtinio intelekto algoritmus) dominantiems tyrimo klausimams atskleisti.

„Jeigu norime taikyti žodžių dažnių analizę pagrindinei tekstų tematikai atpažinti, tekstyną reikia sulemuoti (pervesti žodžius į pagrindines formas), taip pat – išvalyti iš teksto trumpus žodelius, kurie šiai analizei nereikšmingi. Šiame žingsnyje etnologai jau neišsiverčia be kompiuterinių lingvistų, kurie kartu su informatikais kuria kalbos apdorojimo technologijas, pagalbos. Pasitelkę Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centro lietuviško teksto lemuoklį galime apdoroti savo tekstyną, kad galėtume jį analizuoti kompiuteriu“, – pasakoja tyrėja.

Mokslininkai siekia suteikti galimybę ir kitiems tyrėjams bei studentams tyrinėti duomenis pasitelkiant informacines technologijas. Tam reikia metodinės medžiagos, padėsiančios išbandyti kompiuterinius tyrimo metodus visiems, kurie jų dar nėra bandę.

„Tikimės, kad naujai atverti resursai gali būti įdomūs ne vien antropologams ar etnologams, užsiimantiems kultūrinių tapatybių studijomis, bet ir literatūros, o ypač kalbos tyrinėtojams, kuriuos domina nenorminė jaunimo kalba, taip pat – istorikams, netgi menotyrininkams, besidomintiems savadarbių laikraštėlių autorių kūryba“, – pasakoja dr. E. Kiškina.

Skaitmeninės kultūros dalyviai esame visi

Dr. E. Kiškina pastebi, kad kartais humanitarinių sričių atstovams ir informatikams būna sunku susikalbėti. Problemų iškyla tada, kai kompiuterines programas reikia pritaikyti originaliems uždaviniams spręsti: pakoreguoti esamas programas ar bendradarbiaujant sukurti naujas.

„Norint bendradarbiauti, humanitarams naudinga išmanyti bent vieną programavimo kalbą (tarp humanitarų paplitusi Python programavimo kalba). Svarbu suprasti, ką informatikas galės padaryti, o ko negalės, arba – kaip geriau apibūdinti keliamą uždavinį. Šiam bendradarbiavimui galima pasitelkti specialias platformas, kuriose vystomi projektai, dalijamasi idėjomis, sukurtais kodais ir galima gauti atsakymus į kilusius klausimus. Jau tikriausiai akivaizdu, kad tyrėjai, paragavę programavimo, įgyja gerokai daugiau laisvės ir galimybių ne tik kelti įvairius tyrimo klausimus, bet ir surasti atsakymus į juos“, – pasakoja mokslininkė.

Skaitmeninės technologijos jau tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi ir nuolat keičia visuomenės įpročius, elgesio normas ir aplinkinio pasaulio suvokimą. Nuo savo jausmų išbandymo žaidžiant kompiuterinius žaidimus, gebėjimo valdyti informacijos srautus, pasirinkti naujas bendravimo galimybes iki naujų saviraiškos formų užsiimant kūrybiniais eksperimentais ar mokymosi programuoti taikant šias žinias – mes visi vienaip ar kitaip esame skaitmeninės kultūros dalyviai. „Tik nuo mūsų pačių pasirinkimo priklauso, kaip bendrausime su skaitmeninėmis technologijomis ateityje ir kam jos bus naudojamos“, – teigia dr. E. Kiškina.