Dauguma esame matę dailininko Antano Kmieliausko freskas Vilniaus universiteto (VU) knygyne „Littera“, nors gal ne kiekvienas jas apžiūrėjo atidžiau. Tarp gausybės knygomis ir suvenyrais nukrautų lentynų, vasarą daugybės turistų su fotoaparatais, o rudenį – studentų, gurkšnojančių kavą, kartais tiesiog nėra progos atidžiau pasižvalgyti, ramiai apžiūrėti. Pasklidus kalboms, kad freskas rengiamasi restauruoti ir tvarkyti, kilo noras pakalbinti jų autorių.

Kadangi knygynas įsikūręs pastate, kuris iš vienos pusės (M. K. Sarbievijaus kieme) yra pirmame aukšte, o iš rytų (nuo K. Sirvydo kiemo) – rūsyje, freskos kenčia nuo drėgmės ir druskų. Paties autoriaus manymu, sutvarkyti kiek aptrupėjusias, drėgmės paveiktas freskos vietas geriau galės restauratoriai, nes jos tapytos klasikine technika ant šlapio tinko. A. Kmieliauskas pripažįsta, jog neturėjo patirties tapant freskas. Dailės institute baigė aliejinės tapybos specialybę, bet išgarsėjo kaip grafikas. „Freska – brangi, todėl turi ilgai laikyti. Tinką reikia daryti iš labai gerų, kokybiškų kalkių, degtų malkomis, ne anglimi. Nebuvo lengva išsireikalauti tokio tinko, teko pačiam viską daryti “ – darbą prisimena dailininkas. Šią freską jis tapė ant šlapio tinko. Kai tinkas sustingsta, tai sutvirtina dažus.

Antanas Kmieliauskas. Monikos Jasevičiūtės nuotrauka

Knygynėlio freskose A. Kmieliauskas pavaizdavo  ir savo kolegas menininkus, draugus V. Antanavičių, V. Kisarauską,  A. Steponavičių,  R. Dichavičių, R. Gibavičių. „Nupiešiau ir save bedirbantį, spausdinantį grafiką, šalia prilaiko lapą Albinas Kentra, universiteto metraštininkas, įkalbėjęs rektorių papuošti mano freska ne tik knygyną, bet ir rektorato salę.  Kentra ir sugalvojo čia daryti freską. O šalia nupieštas Justinas Mikutis. Jo biografija labai įdomi: dešimt metų sėdėjęs Rusijos kalėjimuose, mokėjo vokiečių, prancūzų kalbas, buvęs vienuolis, dirbo pozuotoju Dailės institute, daug iš jo sužinodavome“, – pasakoja A. Kmieliauskas.

Menininkas prisipažįsta esąs labai dėkingas kolegai grafikui Petrui Repšiui. Baigus Dailės akademiją, kelis kurso draugus paliko dėstyti institute, o A. Kmieliausko nepaliko, nes jis nestojo į komjaunimą, todėl kurį laiką neturėjo darbo. Kai Petras Repšys pakvietė į universitetą, pradžioje bijojo, kad neleis dirbti, bet P. Repšys pažadėjo įtikinti.

„Esu jam už tai labai dėkingas. Man čia dirbti labai patiko, universitetas priėmė labai draugiškai. Pamatė, kad labai stengiuosi ir Kentra įkalbėjo rektorių, kad man leistų išpuošti dabartinę Rektoriaus aulą. Profesūra man patardavo, ką čia piešti, davė medžiagos. Kadangi nesimokiau freskos, teko pačiam pasiskaityti, išsiaiškinti, išmokti. Tada nutapiau ir rektoriaus portretą, po kiek laiko –  ir jo žmonos“, – prisimena A. Kmieliauskas.

Kai pamatė šią patalpą, pradžioje buvo išsigandęs, kad grindys taip aukštai, bet Kentrai pavyko jas kiek nuleisti žemyn. Puošti universitetą dailės kūriniais, jo nuomone, matyt, pradėjo R. Gibavičius. Jo grafito mūzos visiems labai patiko – tada pradėti kviesti ir kiti dailininkai.

Antanas Kmieliauskas VU bibliotekoje

A. Kmieliauskas ištapė universiteto knygyną „Littera“ ir Rektoriaus aulą. Bet gal ne visi žino, kad turtingą jo grafikos darbų, eskizų ir ekslibrių rinkinį turi ir VU biblioteka. Grafikos kabinete dirbantis Linas Jablonskis pripažįsta, kad nemaža dalis darbų – daugumai nematyti. Kabinete saugoma grafika labai skiriasi nuo spalvotų, renesansinio stiliaus freskų. Paklaustas, ar dailininkas nekūrė ekslibrių mūsų bibliotekai, Linas sako, kad A. Kmieliausko technika labai specifinė, reikalauja daug kruopštaus darbo, negalima padaryti daug atspaudų, tačiau turime kelis VU bibliotekai skirtus ekslibrius. A. Kmieliausko kurti ekslibriai originalūs, spalvoti, tarsi miniatiūriniai grafikos darbai.

Vilniaus grafikos atvaizdas iš VU bibliotekos Grafikos kabineto