„Darbas Skubiosios pagalbos skyriuje turbūt yra pats dinamiškiausias darbas medicinos sektoriuje“, – sako vienas pirmųjų skubiosios medicinos gydytojų Lietuvoje, Vilniaus universiteto alumnas Paulius Uksas. Pasak jo, budėjimo metu tenka nuolat susidurti su situacijomis, kai nėra nei kada atsisėsti, nei į tualetą nubėgti. Įtemptas darbo ritmas pareikalauja daug ištvermės, kantrybės ir fizinių jėgų, tačiau, kaip gydytojas juokauja, galiausiai kiekvienas budėjimas vis tiek baigiasi 8 valandą ryto.

Stereotipų apipintas darbas

„Skubioji pagalba visada būdavo ta skylė, kur sukišdavo visus nusikaltėlius – prisidirbusius ar nepaklususius gydytojus. Jie būdavo priversti atlaikyti į ligoninę besikreipiantį pirminį pacientų srautą. Taip būdavo praeityje – Priėmimas buvo tarsi ištremtųjų darbo vieta. Tačiau laikui bėgant Skubiosios pagalbos skyrius tapo reprezentacine ligoninės vieta, nuo kurios labai priklauso paciento pasitenkinimas suteiktų paslaugų kokybe ir tolimesniu paskirtu gydymu“, – sako gyd. P. Uksas.

Jis pasakoja, kad laikas po truputį keičia ne tik ligoninėje, bet ir visuomenėje įsigalėjusias nuostatas. Pasak jo, nors Lietuvoje dauguma ligoninių Skubiosios pagalbos skyrių vadina Priėmimu, tačiau jau kurį laiką šio pavadinimo kryptingai siekiama atsisakyti.

„Mes čia ne priimame, o suteikiame skubią pagalbą ir tuos, kuriuos reikia, guldome į ligoninę. Pacientai iki 40–50 metų paprastai atvyksta gauti skubių paslaugų – pirminio būklės ištyrimo, diagnostikos paslaugų, skubios pagalbos, savijautos pagerinimo. Jie atvyksta skubios pagalbos nenorėdami gultis į ligoninę – dažniausiai nori gydytis namuose. O vyresnio amžiaus pacientai tikisi, kad atvykę į ligoninę bus iš karto paguldyti, nes taip būdavo daroma anksčiau (kai tai buvo sprendžiama vieno langelio principu), savaitę gydomi, maitinami ir t. t. Tačiau jeigu žmogus gali gerti tabletes, jis tai gali padaryti ir namuose, prižiūrimas artimųjų ar socialinių darbuotojų“, – sako gyd. P. Uksas.

Jo teigimu, keičiasi Skubiosios pagalbos skyriaus funkcijų suvokimas. Tai tampa nebe skyriumi, kuriame pacientas yra priimamas arba priešingai – nepriimamas, bet skyriumi, kuriame teikiama skubi pagalba ir priimamas sprendimas, ką toliau konkrečiu atveju daryti. „Suvokimas po truputį keičiasi, laikui bėgant žmonės adaptuosis ir pripras. Ši sistema turėtų neblogai funkcionuoti ateityje bendradarbiaujant su šeimos gydytojais, kartu sudarius pacientui individualų gydymo ir sekimo planą“, – pažymi pašnekovas.

Kai pacientų lūkesčiai viršija galimybes

„Būtinosios pagalbos neatitinkančių pacientų turime apie 30 proc., kartais ir daugiau. Tai yra tie pacientai, kuriems, pagal ministro įsakymą, nėra jokios būtinybės skubiai bėgti į Skubiosios pagalbos skyrių. Taigi mes teikiame pagreitintas konsultacines paslaugas, užkaišydami poliklinikų skyles. Juk jeigu jie neturi vieno, antro, trečio specialisto – viską gali sutvarkyti Skubiosios pagalbos skyrius“, – ironizuoja gydytojas.

Pasak jo, Skubiosios pagalbos skyriaus misija nėra konsultuoti ar palengvinta tvarka priimti pacientus, taip išvengiant eilių planinėms paslaugoms. „Adekvatus žmogus laukia savo eilės ir gauna paslaugas galiojančia tvarka, bet yra tokių, kurie bando savo rėkimu ar kitais veiksmais prasimušti anksčiau, nei priklauso. Taip pat pasitaiko ir kuriozinių situacijų – vieni atvyksta šiaip pasityrinėti savo būklę, kiti nori dėl smagumo girtumo laipsnį nusistatyti, treti atvažiuoja viduryje nakties pasiguosti, kad jiems nesimiega. Visko būna“, – pasakoja gyd. P. Uksas.

Paklaustas, ko sulaukia iš pacientų daugiau – padėkų ar skundų, gydytojas tikina, kad Skubiosios pagalbos skyrių pasiekia daugiau padėkų nei nusiskundimų: „Lietuviai nėra tie žmonės, kurie yra linkę oficialiai dėkoti – esame gana santūrūs. Bet kai supykstam, tuomet tikrai nepamiršim, kad skundą reikia parašyti. Tiesa, dauguma skundų nėra motyvuoti, jie daugiau emocinio pobūdžio išsiliejimas dėl nepatenkintų lūkesčių. Anksčiau būdavo kažkiek pikta, o dabar suprantu, kad visiems geras nebūsi, ir stengiuosi pateisinti kylančias situacijas. Kiekvienam jo ar artimojo sveikata yra svarbiausia ir dėl pagalbos gavimo galima daug ką pateisinti. Vis dėlto kai kurie atvejai, apie kuriuos pastaruoju metu girdime viešoje erdvėje, yra apskritai nepateisinami.“

VU MF nuotrauka

Skubiosios pagalbos rezidentūrą Lietuvoje baigė vienas pirmųjų

„Matau, kad šios specialybės poreikis tikrai įgauna pagreitį. Studijuodami naują rezidentūros studijų programą nei patys žinojom, kuo būsim, kai užaugsim, nei kaip mus matys visuomenė, darbdaviai, bendraminčiai, kiti skyriaus darbuotojai ar kitų specialybių gydytojai. Nežinojome, ar tikrai būsime reikalingi, ar specialybė pasiteisins“, – sako gyd. P. Uksas, kuris kartu su kolega buvo pirmieji specialistai, sėkmingai baigę skubiosios pagalbos rezidentūros studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

Šiandien jau aišku, kad skubiosios medicinos gydytojo specialybė pasiteisino – džiaugiasi ir ją įgiję specialistai, ir kitų skyrių gydytojai, kurių darbas tam tikru požiūriu tapo paprastesnis: „Atsiradus šiai specialybei paciento ištyrimas Skubiosios pagalbos skyriuje gerokai pagreitėjo. Mes vertinam ne kokią nors siaurą sritį, kaip kitų specialybių gydytojai, bet holistoliniu požiūriu įvairias patologijas ir, nustatę vyraujančią, galime nukreipti į reikiamą specialistą. Tuo atvejis išsprendžiamas.

Kaip būdavo anksčiau? Žmogus eidavo, pavyzdžiui, pas traumatologą, pas oftalmologą, pas neurochirurgą, pas neurologą ir t. t. – paciento kelias buvo labai apsunkintas. Vienas parašo, kad iš jo pusės nieko nėra, kitas parašo, kad iš jo pusės nieko nėra. Galų gale trečias arba ketvirtas kažką randa. Bet dar parodo penktam, tada grįžta pas ketvirtą ir tada galiausiai problema atrandama. Daug painiavos? Tuomet pagalvokite, kaip tai atrodo pacientui. Mes, skubiosios medicinos gydytojai, visą šitą grandinėlę galime atlikti vieni. Tai reikalauja nemažai žinių, bet pacientui sukuria didelę pridėtinę vertę taupant tiek jo, tiek visų kitų pacientą prižiūrinčių darbuotojų laiką.“

Nori tiesiog išbandyti šią specialybę? Gal tuomet nestok

„Ši specialybė atitinka mano charakterį – aš labai nemėgstu monotonijos“, – sako skubiosios medicinos gydytojas P. Uksas. Jis pripažįsta, kad ateina diena, kai ir Skubiosios pagalbos skyriuje tenka susidurti su rutina. Vis dėlto, jo teigimu, čia jos daug mažiau nei kituose ligoninės skyriuose: „Kiekviena darbo diena, kiekvienas budėjimas – vis kitoks. Šiame darbe niekada nėra dviejų vienodų dienų.“

Tačiau gydytojas pripažįsta, kad šios rezidentūros studijos, o vėliau ir darbas – sudėtingi: „Jie reikalauja tam tikrų charakterio savybių ir tie žmonės, kurie norėtų stoti į skubiosios medicinos rezidentūrą tam, kad ją ar save išbandytų, gal tegul nestoja, nes gali ir nusivilti. Tai nėra pati gražiausia ir švariausia specialybė, o darbas sunkus, bet nenuobodus. Tiesą sakant, jis niekada nebus lengvas, patogus ar patrauklus.“

Pašnekovo teigimu, skubiosios medicinos rezidentūros studijų programoje, o vėliau ir darbe pagal specialybę save geriausiai gali realizuoti tie, kuriems yra įdomu atlikti diferencines diagnostikas, atrasti ligas: „Tenka susidurti su nemažai atvejų, kurie yra akivaizdūs. Tačiau būna ir taip, jog kai kurie susirgimai reikalauja daug pastangų, kad būtų išaiškinti. Rezultatas sukelia nemažą pasididžiavimą ir pasitenkinimą, kad pavyko, nustatėme ligą! Ne veltui visi serialai, kuriuos mintinai žino dauguma medikų ar medicinos studentų, yra apie skubiąją pagalbą. Matyt, šiame darbe yra kažko, kas jį padaro tokį patrauklų. Nors mes, kaip pirminė grandis ligoninėje, dažnai esame pamirštami, bet galimybė padėti pacientui, diagnozuoti – viską atperka.“