Praeitą savaitę atrinkti tarptautinio mokslo komunikacijos konkurso „Šlovės laboratorija“ (angl. „FameLab“) finalistai. Kol jie ruošiasi gegužės pabaigoje vyksiančiam nacionaliniam finalui, kalbiname pirmą kartą konkurso atrankoje teisėjavusią Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto profesorę, Rektoriaus mokslo premiją kaip jaunoji mokslininkė gavusią dr. Ingą Čikotienę. Ji prisideda prie parodomųjų ekskursijų moksleiviams organizavimo, rašo komentarus visuomenei aktualiais klausimais, dalyvauja televizijos laidose.

Kodėl sutikote teisėjauti „Šlovės laboratorijoje“?

Patiko projekto idėja – mokslinių tyrimų pristatymo ir populiarinimo derinys. Teisėjavimas tokiame renginyje skiriasi nuo „griežtojo“ diplominių darbų, konferencijos pranešimų ar projektų vertinimo. Kadangi dalyviai pristato skirtingų mokslo sričių temas, toks renginys yra puiki proga išgirsti kažką naujo, neįeinančio į mano veiklos sritį.

Kokiais kriterijais vadovaudamasi vertinote konkursantus?

Pagrindiniai kriterijai yra du: temos moksliškumas ir konkursanto gebėjimas sklandžiai ir suprantamai ją pristatyti auditorijai. Labai svarbi šių kriterijų pusiausvyra, kad nenukentėtų nė vienas iš šių aspektų.

Ar sunku buvo atrinkti finalistus?

Kadangi į finalą buvo atrinkta daug dalyvių, labai sunku nebuvo. Bet tenka pripažinti, kad šiame pradiniame etape dar sudėtinga įžvelgti potencialius nugalėtojus. Viskas priklausys nuo dalyvių pastangų ir darbo rengiantis finalui.

Ką dalyviai darė gerai ir įdomiai? Ko jiems pritrūko?

Dalyviai buvo gana skirtingi. Kai kuriems trūko pasitikėjimo savimi. Įdomu buvo klausyti pranešimus žmonių, kurie supranta, apie ką kalba, ir moka sklandžiai dėstyti mintis. Patiko kai kurių dalyvių naudojamos demonstracinės priemonės – kas nors paprasto, kas leidžia nespecialistams įsivaizduoti net ir sudėtingiausius biocheminius ar fizikinius procesus.

Kodėl jauniesiems mokslininkams svarbu išmokti suprantamai pristatyti savo mokslą visuomenei?

Mokslininkai yra visuomenės dalis, todėl reikia mokėti komunikuoti. Su moksline veikla nesusiduriantys žmonės retai kada įsivaizduoja, kas vyksta mokslinėse laboratorijose. Mokslininko paaiškinimas, kad nagrinėja kažkokį procesą, nes jis yra unikalus ir daugiau to niekas pasaulyje nedaro, paprastam žmogui skamba neįtikinamai – lieka neaišku, kam gi viso to reikia. Argumentai apie rezultatų publikavimą prestižiniuose mokslo leidiniuose su mokslu nesusijusiam žmogui taip pat pasako nedaug. Visuomenei yra svarbu, ar tyrimų rezultatai, kad ir tolimoje ateityje, galės būti naudingi žmonijai.

Aiškinant sudėtingus procesus, ugdoma bendruomenė. Jie gan lengvai plečia savo akiratį ir sužino naujų dalykų. Korektiškas mokslo populiarinimas leidžia žmonėms orientuotis rimtų faktų ir šiais laikais madingų pseudomokslinių išvedžiojimų gausoje.

Ar būtinai kiekvienas mokslininkas turi populiarinti savo veiklą?

Manau, kad bent nedidelę savo laiko dalį kiekvienas mokslininkas turėtų tam skirti. Mokslo populiarinimas padeda gabiam jaunimui, moksleiviams, pasirinkti savo gyvenimo kelią. Gamybos ir pramonės atstovai gali įvertinti mokslinės grupės potencialą ir galimą bendradarbiavimą. Na ir, kaip jau minėjau, mokslininkai yra visuomenės dalis. Valstybė skiria tam tikrą biudžeto dalį mokslui finansuoti, tad reikia palaikyti ryšį ir mokėti paaiškinti atliekamų tyrimų svarbą.

Mokslo komunikacija turi dvi medalio puses. Tyrėjams kartais priekaištaujama, kad jie nesugeba paprastai paaiškinti savo veiklos rezultatų. Kita vertus, galbūt kompetencijos ir įsigilinimo pritrūksta patiems žurnalistams. Ieškoti kaltų neverta, tačiau kam tenka didesnė atsakomybė?

Tą atsakomybę sunku pasverti. Mokslininkas turi mokėti suprantamai komunikuoti ir paaiškinti sudėtingiausius tyrimus. Žurnalistui, prieš rašant mokslo populiarinimo straipsnį, vertėtų pačiam pasidomėti mokslininko atliekamais tyrimais. Šiuo atveju jie turėtų veikti kaip komanda – vienas žino, ką daro ir kam to reikia, kitas – kas aktualu visuomenei. Žurnalistas galėtų padėti „išversti“ mokslininko kalbą.

Ar mokslo pasiekimų ir idėjų skleidimas plačiajai visuomenei yra pačių mokslo institucijų reikalas, ar turėtų būti formuojama bendra valstybinė mokslo populiarinimo politika?

Manau, kad tai turi būti bendra valstybinė mokslo populiarinimo politika. Teisingas ir susistemintas mokslo pateikimas plačiajai visuomenei reikalauja tam tikrų įgūdžių, organizacinių, komunikacijos gebėjimų. Tad būtų idealu, jeigu mokslininkai ir mokslo institucijos, skleisdamos savo tyrimų svarbą visuomenei, turėtų tarpininką.

„Šlovės laboratorija“ – tai tarptautinis konkursas, ieškantis mokslo talentų, sugebančių paprastai ir su aistra kalbėti apie mokslą. Šiame konkurse dalyvauja studentai ir jaunieji mokslininkai, atstovaujantys biomedicinos, fizinių, technologijos ir žemės ūkio mokslų sritims. „Šlovės laboratoriją“ organizuoja Vilniaus universitetas kartu su Britų taryba. Konkurso finalas vyks gegužės 23 d. VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre.