Kodėl Lietuvoje vis dar taikomos fizinės bausmės? Kodėl kai kuriomis aplinkybėmis tai laikoma norma? Kiek įsigalėjusi sistema ir požiūris priklauso nuo visuomenės bei kultūros, kurioje mes gyvename? Ir kodėl vis dar kyla tokios jautrios diskusijos šiuo klausimu? 2017 m. vasario 14 d. priimtas naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuriame draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant ir fizines bausmes. Jis sukėlė daug diskusijų apie tai, ar šiuo įstatymu nebus tėvams atimtas vienintelis įrankis, leidžiantis auklėti vaikus, o galbūt galima taikyti fizines bausmes proporcingai atliktam nusižengimui. Tačiau į kokią ateitį tai veda – tiek vaiką, tiek suaugusius, tiek pačią visuomenę?

Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslininkai šiuos klausimus nagrinėjo tarpdisciplininėje diskusijoje. Filosofijos fakultetas, jungiantis daugelį mokslo sričių atstovų, smurto prieš vaikus ir prievartos temą nagrinėjo iš įvairiausių perspektyvų – psichologinės, socialinės, filosofinės, edukacinės, kultūrinės ir antropologinės.

Smurtas ir kultūra

Moderni visuomenė išoriškai atsisakė smurto. Tačiau filosofas Nerijus Milerius savo knygoje „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“ priverčia pažvelgti giliau į mūsų visuomenės santykį su prievarta. Perfrazuodamas futurizmo manifestą jis teigia, kad šios visuomenės šūkis – prievarta išlaisvina, status quo pavergia. Prievarta nėra priimtina mūsų visuomenėje, bet kartu ji yra paradoksaliai eksponuojama kaip tam tikra komercinė prekė. Ir štai taip vaikas pasitinkamas suaugusiųjų pasaulyje.

Tačiau skirtingose kultūrose smurtas gali būti suvokiamas skirtingai. Net arabų kultūra nėra homogeniška, nors remiasi tuo pačiu Koranu. Kaip diskusijoje pažymėjo Azijos ir transkultūrinių studijų instituto lektorė Maritana Larbi, fizinės bausmės gali būti taikomos dėl įvairių nusižengimų. Jų visuomenėje griežtai žiūrima į moralinius nusižengimus, kai kuriose šalyse už alkoholio vartojimą skiriamos rykštės. Tačiau vaikai arabų kultūroje turi aukštą statusą, ir nors fizinės bausmės yra norma, bet prieš vaikus – ne.

Kiek kitoks požiūris į fizines bausmes prieš vaiką yra Japonijoje. Šioje šalyje net iki XX a. pradžios buvo atvejų, kai vaikai buvo žudomi ar parduodami kaip darbo jėga, nors tai vyko ir nelegaliai. Tačiau, kaip sako šios kultūros tyrinėtojas lektorius Mindaugas Ignotas, Japonijoje sudėtinga nagrinėti smurto prieš vaikus problemą, nes čia šeima yra labai uždara ir daroma esminė skirtis tarp artimo žmonių rato ir visų tų, kurie tai grupei nepriklauso. Todėl vidinės grupės problemos į išorę neišeina.

Japonijoje tik po 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo buvo įgyvendintos rimtesnės priemonės prieš smurtą prieš vaikus. Pagal ją fizinės bausmės buvo galimos šeimoje tik tokiu atveju, jei vaikas „rimtai nesužalojamas“. Vis dėlto šiais metais po garsiai nuskambėjusių istorijų apie tėvų ar globėjų sužalotus ir nužudytus vaikus Japonijos vyriausybė nusprendė visiškai uždrausti bet kokias fizines bausmes – tai turi įsigalioti 2020 m. balandį.

Smurto tradicija Lietuvoje

O kaipgi Lietuvoje? Psichologijos instituto direktorė Vilmantė Pakalniškienė diskusijos pradžioje atkreipė dėmesį į tai, kad nors Lietuvoje fizinės bausmės prieš vaikus neretai laikomos tradicija, turinčia įsigalėjusias praktikas ir istorines šaknis, tačiau istorinis dokumentas iš Antano Smetonos laikų rodo ką kitą. 1940 m. įstatymo projektas „Vaikų ir jaunuomenės globa“ nustato, kad smurtas prieš vaikus griežtai draudžiamas net perauklėjimo įstaigose, už tai darbuotojui grėsė pareigų pažeminimas ar net atleidimas iš darbo. Taigi, nors smurto pasitaikydavo, jis nebuvo toleruojamas.

Vis dėlto doc. Irena Stonkuvienė pateikė pavyzdžių iš liaudyje gyvavusių posakių, kurie turėjo stiprų pedagoginį užtaisą. Apklausus vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojus paaiškėjo, kad vaikystėje jie neretai auklėjimo sumetimais buvo gąsdinami smurtu. XIX–XX a. buvo manoma, kad vaiko mušimas išaugina gerą visuomenės narį, ir atvirkščiai – „Šiandien pagirsi – rytoj žulikas užaugs“. Apskritai Lietuvos visuomenėje buvo suvokiama, kad geras elgesys yra savaime suprantamas ir už jį girti nereikia. Tuo tarpu blogas elgesys reprezentuoja suaugusiųjų blogybes ir tai reikia valdyti.

Fizinių bausmių padariniai

Tačiau kaip smurtas atsiliepia vaikui – ko jis išmoksta ir kokį suaugusįjį tai išaugina? Filosofijos fakulteto psichologės diskusijoje vieningai sutarė, kad tai moko nesaugumo ir baimės, dažnai atsiribojimo ar net agresijos ir lemia, kad ateityje jie tą patį taiko ir savo vaikams.

Tiek prof. Roma Jusienė, tiek doc. Danguolė Čekolienė teigia, kad vaikui reikia saugumo. O pasak prof. R. Jusienės, net ir smurto stebėjimas sukelia didžiulį nesaugumo jausmą. Pasak doc. D. Čekuolienės, kai tėvai smurtauja prieš vaikus, jie tampa grėsmės šaltiniu. Tačiau kartu jie yra ir nusiraminimo šaltinis. Todėl kyla paradoksas, kai vaikas negali nei pabėgti, nei pasilikti ir gauti saugumo. Be to, smurtas sutrikdo ir vaiko mentalizacijos procesą – jis nebegali suvokti nei savo, nei kitų jausmų ir sugeba tik veikti. Taip sutrikdomas santykis su pasauliu, savimi ir kitais. Jei ši problema lieka neišspręsta, suaugus ji atsikartoja jau su savais vaikais.

Psichologijos doktorantė ir savanorių mokytoja „Vaikų linijoje“ Jurgita Smiltė-Jasulionė sako, kad smurtas kelia didžiulį skausmą ir bejėgiškumą. Vaikai, kai prieš juos smurtaujama, mokosi baimės, bejėgiškumo, užsidaro ir nerodo savo jausmų. Be to, tokiems vaikams išauga savižudybės rizika. Ji citavo vieną iš vaikų laiškų „Vaikų linijai“, kuriame 15 metų mergina rašo: „…aš bijau savo mamos.“

Taigi ne mažiau svarbus ir socialinių darbuotojų vaidmuo, kuris pastaruoju metu Lietuvoje buvo atsidūręs dėmesio centre. Doc. Lijana Gvaldaitė iš Sociologijos ir socialinio darbo instituto atkreipia dėmesį, kad, Europos vertybių tyrimų duomenimis, lietuviai pasižymi viena žemiausių saviverčių ne tik tarp Vakarų, bet ir tarp Vidurio Europos šalių. Smurtas, pasak jos, dažniausiai kyla iš bejėgiškumo ir nesugebėjimo susitvarkyti savo gyvenimo. Todėl socialiniam darbuotojui labai svarbūs ir tėvai, darbas su jais. Be galo svarbu užmegzti santykį su šeima, nes tėvai nori jaustis pripažinti ir vertingi kaip tėvai. Todėl sistemoje didelę reikšmę įgyja pats orumo ugdymas.

Diskusijos dalyviai svarstė, kad svarbu šviesti ir ugdyti darbuotojus, tiesiogiai dirbančius su vaikais, skirti dėmesio geresnių specialistų rengimui. Šiuo metu situacija tokia, kad šie specialistai yra nuvertinami – darbo sąlygos prastos, atlygis žemas. Be to, mūsų visuomenėje vyrauja požiūris „Mano šeima – mano erdvė“. Todėl reikia jį keisti ir kartu keisti požiūrį į vaiką – jis yra svarbus.

O pabaigoje verta užduoti klausimą, kurį iškėlė R. Jusienė: kodėl nekalbame apie tai, kad fizines bausmes reikia skirti suaugusiems? Kuo vaikas skiriasi nuo žmogaus?