Justą Kučinską, besimokantį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų fakulteto trečiajame kurse, bei Agnę Malinauskaitę, VU Teisės fakulteto pirmakursę, sujungė meilė Lotynų Amerikos šokiams, kuriuos jiedu šoka jau nuo mažų dienų. Abu studentai gimę ir užaugę Marijampolėje, šiandien jie yra profesionalūs šokėjai, nuskynę laurus daugelyje pasaulio varžybų ir konkursų. Šiuo metu pasaulio reitinguose jie užima aukštą aštuonioliktą vietą, o Lietuvoje Justas ir Agnė yra pelnę vicečempionų titulą.

Tikslas – vieta pasaulyje

Į šias viršūnes studentai kelią skynėsi daugelį metų, atsidėję ilgoms, daug kantrybės reikalaujančioms treniruotėms. Justas nuo pat mažumės norėjo šokti. Iš pat pradžių išbandęs baletą bei liaudies šokius, sužinojo apie kitokį kolektyvą, kuriam vadovavo charizmatiškas vadovas Eugenijus Pūkas. Agnė taip pat pradėjo lankyti tą patį kolektyvą, išbandžiusi muzikos mokyklą bei liaudies šokius. Iš pradžių Lotynų Amerikos šokiai abiem jaunuoliams buvo laisvalaikio užsiėmimas. Viskas pasikeitė, kai prasidėjo rimtesni čempionatai ir kelionės į kitas pasaulio šalis.

Pirmasis toks rimtesnis jaunių čempionatas vyko Alytuje, kai Agnei ir Justui buvo apie trylika metų. Tada reitinguose jie užėmė paskutinę tryliktąją vietą.

Po truputį abu šokėjai išsikovojo vietą Lietuvoje – dirbdami su treneriu Gintaru Justinavičiumi jie tapo Lietuvos jaunių čempionais. Dabar artimiausias poros tikslas – iškovoti vietą pasaulyje.

Su dėstytojais galima susitarti

Abu šokėjai teigė, kad šokis nėra tik judesiai ar gestai. Kiekvienas šokis turi tam tikrą charakterį, nuotaiką, reikšmę, net savo filosofiją. Šokdamas turi suprasti tai, ką darai, o ne tik mechaniškai atlikti judesius.

Užsienyje net yra universitetų, kur šokis, judesys studijuojamas kaip atskira meno šaka. Agnė teigė dar neatradusi sau artimiausio šokio, tuo tarpu Justas didžiausią simpatiją jaučia ispaniškam pasadobliui. Šis šokis jam atrodo vyriškiausias, leidžiantis pasireikšti laukinei jėgai. Šokyje gali atrasti flamenko, čigoniškų šokių elementų.

Nors abu jaunuoliai savo laiką turi skirti ne tik šokiams, bet ir mokslams, jie teigia, kad tai nesukelia rūpesčių. Anot Justo, jei reikia skubiai vykti į svarbias varžybas ar čempionatą, su daugeliu dėstytojų pavyksta susitarti. Pernai buvo situacija, kai reikėjo vykti į svarbias varžybas Bekuloje, ir data sutapo su rašto darbu auditorijoje. Dėstytojas iš pradžių niekam nenorėjo daryti išimčių, tačiau vėliau pavyko susitarti. Gal ateityje ir galima kažkokia konfrontacija tarp mokslo ir mėgstamo pomėgio, tačiau iki šiol pavyko viską suderinti.

Mesti šokius dėl pramogos – primityvu

Justui šokis – plati tema, daugiau apimantis dalykas už visus politikos mokslus. Panašiai galvoja ir Agnė, kuriai šokiai yra jos gyvenimo dalis, kurios mergina jokiu būdu neatsižadėtų. Ji taip pat mano, kad galima suderinti šį mėgstamą užsiėmimą su mokslais ir nė kiek nesijaudina, kad lieka mažiau laiko pramogoms. Šiai jaunai porai darbas šokių aikštelėje atstoja visas pramogas ir kartu yra pats geriausias laisvalaikio užsiėmimas, tad minčių mesti šokius niekada nekilo. Justui sunkiausios valandos būna tada, kai jis nežino, ar dar tobulėja. Tokiais momentais studentas klausia savęs, ar jau pasiekė tą ribą, kai daugiau nieko nebegalės pasiekti, ir šie momentai menininko kelyje būna sunkiausi. O mesti šokius dėl lengvos pramogos Justui atrodo primityvu.