Jau daugiau kaip trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvą ir jos kaimynines šalis lydi „posovietinės visuomenės“ šleifas. Tikimės, kad ši ne itin maloni etiketė po truputį atsiklijuoja nuo mūsų, tačiau net keičiantis kartoms tam tikri įpročiai ir mąstymo formos išlieka. Kiek sovietinis palikimas veikia mūsų šiandieninius sprendimus ir vertybes, kuriomis vadovaujamės? Kaip praėjęs laikotarpis keitė moters ir vyro vaidmenis šeimoje? Kiek laiko prireiks, kol išsilaisvinsime iš sovietinio mentaliteto gniaužtų? Apie tai Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ pasakoja VU Istorijos fakulteto docentas Tomas Vaiseta.

Taisyklės sukurtos tam, kad jas apeitume?

Anot istoriko, vėlyvojo sovietmečio visuomenėje galime matyti daug sustabarėjusių, mažai judančių gyvenimo formų. Šis sustabarėjimas veikė kasdienį gyvenimą, pajautimą, kokiame pasaulyje, kokioje tikrovėje buvo gyvenama. Kita vertus, šalia to neišvengiamai virė labai svarbūs, netgi dinamiški socialiniai ir kultūriniai pokyčiai – visuomenė vystėsi nepaisydama politinio režimo.

Iš iki šiol išlikusių žmonių savybių ir elgesio modelių mokslininkas išskiria sovietmečiu įsigalėjusį formalių taisyklių nuvertinimą.

„To meto visuomenėje gyvenantis žmogus suprato, jog formalios taisyklės yra sukurtos tam, kad būtų apeinamos. Iš esmės pati sistema privertė žmones taisyklių nepaisyti ir nesureikšminti – nes nesugebėjo patenkinti net pamatinių žmonių poreikių, – sako sovietmečio tyrėjas. – Tuo laikotarpiu formalios taisyklės egzistavo tik dėl akių, o kasdieniame gyvenime visi sukosi kaip mokėjo – nuo geresnio maisto gavimo iki vietos vaikui darželyje radimo.“

Anot pašnekovo, tokia sistema leido geriau gyventi tiems, kurie buvo linkę nesilaikyti taisyklių ir moraliniu požiūriu labiau nusikalsti. Tie, kurie bandė taisyklių laikytis, buvo laikomi nevykėliais, keistuoliais ir teisuoliais – nesuprantančiais, kad galima gyventi geriau. To meto formalių taisyklių nuvertinimas įskiepijo nesupratimą, jog taisyklės egzistuoja tam, kad mes, kaip visuomenė, galėtume funkcionuoti ir kurti geresnę savo pačių valstybę.

Pokytis nėra toks greitas

T. Vaiseta, kalbėdamas apie kartų pasikeitimą, primena, kad ši tema keliama jau nuo pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo metų, tačiau kismas nėra toks paprastas, kokį mes įsivaizduojame.

„Matome, kad karta, kuri gimė prieš 1990-uosius, tačiau į mokyklą pradėjo eiti jau nepriklausomybės laikais, vis dar turi tokių pačių įpročių ir mąstymo formų, kokios buvo sovietmečiu – jos yra perimamos iš tėvų, šeimos, visuomenės. Kiekviena karta yra kitokia nei ankstesnė, bet pokytis nėra toks greitas, kokio mes norėtume“, – sako istorikas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad tai, kas yra panašu į sovietinio žmogaus elgesį, gali būti paveikta ir visiškai kitų priežasčių, motyvų ir įvykių.

„Jau turbūt kokius penkerius ar septynerius metus pasvarstau, ar mes tikrai save vis dar turėtume vadinti posovietine valstybe, – sako T. Vaiseta. – Ar tikrai mumyse yra daugiau to, ką atsinešėm iš sovietmečio, negu to, kas susiformavo per tuos trisdešimt metų? Norėčiau būti optimistas – galbūt tos sąvokos „posovietinė visuomenė“ jau metas atsisakyti?“

LGBT sovietmečiu – liga ar nusikaltimas?

Kalbėdamas apie LGBT+ bendruomenę ir jos santykį su sovietmečiu, T. Vaiseta atkreipia dėmesį į tyrimų trūkumą – svarstyti galima tik apibendrintai. Kone svarbiausias faktas iš to laikotarpio yra tas, kad homoseksualūs vyrai už savo seksualinę orientaciją būdavo persekiojami, teisiami ir įkalinami pagal tuo metu galiojusį Baudžiamąjį kodeksą.

„Nuo 1961 iki 1989 metų buvo nuteista daugiau kaip 200 vyrų, – sako istorikas. – Baisu, kad kažkas yra nuteisiamas dėl savo orientacijos, kita vertus, šis skaičius labai nedidelis. Tai rodo du dalykus – sovietinė sistema aiškiai netoleravo homoseksualių žmonių, tačiau tai nebuvo labai aktyvus, tikslingas veiksmas. Tokie skaičiai taip pat rodo, kad pati visuomenė turbūt nežiūrėjo į homoseksualios orientacijos žmones kaip į nusikaltėlius, apie kuriuos reikėdavo pranešti teisėsaugai. Žmonės to netraktavo kaip nusikalstamos veikos.“

Tačiau visuomenė homoseksualumą suprato kaip ligą, kurią reikia gydyti. „Toks požiūris nėra būdingas tik Sovietų Sąjungos visuomenei – tai buvo būdinga ir Vakarams. Anglijoje, pavyzdžiui, dvidešimto amžiaus antroje pusėje psichiatrijos ligoninėse būdavo gydoma nemažai homoseksualių asmenų. Homofobija išlikusi iki šių dienų – net tose pačiose Vakarų valstybėse“, – sako pašnekovas.

Moterų emancipacija ir jos padariniai vyriškumui

Sovietinė ideologija teigė palaikanti moterų emancipaciją, tačiau praktiškai, vykstant sparčiai industrializacijai, tai reiškė poreikį moteris ekonomiškai mobilizuoti ir padidinti darbo jėgą, nes jos trūko. Į darbą išėjusios moterys po truputį tapo savarankiškesnės ir finansiškai stabilesnės.

Anot T. Vaisetos, šalia ekonominės emancipacijos lygiagrečiai vyko ir kultūrinė – vis daugiau moterų rinkosi aukštąjį mokslą, kuris padėjo joms suvokti save kaip savarankišką, autonomišką, už save spręsti galintį ir vis mažiau nuo kitų priklausantį asmenį. Dėl to išaugo skyrybų, kurias inicijuodavo moterys, skaičius – jos galiausiai nebesitaikstydavo su blogomis gyvenimo sąlygomis ir vyrais, neatitinkančiais jų lūkesčių.

Laikui bėgant vyro vaidmuo šeimoje menko ir pasidarė antraeilis. Moterys perėmė rūpinimąsi šeima, užėmė dominuojančią poziciją ir tapo sprendimų priėmėjomis, o tai kėlė nemažai iššūkių vyrams, nenorintiems prisitaikyti prie besikeičiančio moters vaidmens ir lygybės įsitvirtinimo.

„Vyriškumo krizė tęsiasi iki šių dienų. Tai ne tik Lietuvos, bet ir visos Vakarų istoriografijos problema. Neabejotinai svarbu, kad septintajame dešimtmetyje buvo labai daug susitelkta į moteris, tačiau buvo pamirštama, kad moters vaidmuo yra neatsiejamas nuo vyro vaidmens. Apie tai imta kalbėti tik antrosios  feminizmo bangos metu“, – sako istorikas.

Jis įsitikinęs, kad laimingesnė ta visuomenės dalis, kurioje yra perimti modernūs šeimos vaidmenys. „Tai yra simetriškesnės šeimos, kuriose vyrai prisiima atsakomybę už vaikus, gamina valgyti, vienodai pasidalina vaidmenimis kitose buities srityse. Ta visuomenės dalis, kurioje vyrauja simetriškumas, yra laiminga ir kitose srityse – ir finansiškai, ir kultūriškai, ir socialiai.“