Išgirdus žodį „teisė“, o ypač – „baudžiamoji teisė“, daugeliui galvoje veikiausiai iškyla teismo, nusikaltimo ar kalėjimo vaizdinys. Tokie vaizdiniai nekelia teigiamų emocijų. Tačiau ar iš tikrųjų bet koks susidūrimas su teise tegali turėti neigiamą poveikį psichologinei savijautai? Galbūt pasitaiko atvejų, kai teisė – netgi baudžiamoji teisė – gali veikti su ja susiduriančius asmenis teigiamai ir turėti terapinį poveikį? Į šiuos klausimus nuo XX a. pabaigos bando atsakyti teisės mokslininkai, į teisę nusprendę pažvelgti kitokiu kampu ir naują discipliną pavadinę „terapine jurisprudencija“. 

Terapinė jurisprudencija – kas tai? 

XX a. pabaigoje du Jungtinių Amerikos Valstijų teisės mokslininkai – Davidas Wexleris ir Bruceʻas Winickas – savo moksliniuose straipsniuose suformulavo naują požiūrį į teisę. Jie rėmėsi įžvalga, kad teisė yra terapinis veiksnys. Tai reiškia, kad teisės normos, teisiniai procesai bei procedūros ir teisininkų veiksmai, siekiama to ar ne, turi terapinį (teigiamą) arba žalingą poveikį su teise susiduriančių asmenų psichikos sveikatai ir emocinei gerovei. B. Winickas dar 1997 m. rašė, kad terapinė jurisprudencija skatina tirti teisės poveikį asmenims socialinių mokslų metodais, kad būtų išsiaiškinta, ar žalingas teisės poveikis gali būti sumažintas, o teigiamas – sustiprintas nepažeidžiant sąžiningo proceso ir kitų teisės principų. Terapinės jurisprudencijos atstovai pasitelkia kitų socialinių mokslų – visų pirma psichologijos – žinias siekdami įvertinti teisės įtaką žmonių emocinei gerovei. Ši teisės mokslo kryptis remiasi humaniškumo, užuojautos, susirūpinimo dėl kitų žmonių kentėjimo, pagarbos žmogaus orumui idėjomis. Taigi nesuklystume terapinę jurisprudenciją pavadinę bandymu suteikti teisei ir teisingumui „žmogišką veidą“.  

Toks požiūris į teisę greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje ir paplito įvairiose teisės šakose. Terapinės jurisprudencijos idėjos susiformavo psichikos sveikatos teisės (visumos teisės normų, susijusių su psichikos sveikatos sutrikimais ir jais sergančių asmenų padėtimi) srityje, tačiau netrukus prigijo baudžiamosios, civilinės, darbo, aplinkos ir kitose teisės šakose. Vis dėlto dažniausiai terapinės jurisprudencijos tyrimai atliekami baudžiamosios teisės srityje. Baudžiamoji teisinė sistema yra griežčiausias valstybės atsakas į pavojingą asmenų elgesį, todėl jos poveikis nusikaltusiems asmenims, aukoms ir net teisinėje sistemoje veikiantiems teisininkams yra labai aktualus. 

Kaltininko ir aukos susitaikymas 

Kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymas – vienas iš Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (BK) nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės reiškia kompetentingos valstybės institucijos – teismo priimtą sprendimą, kuriuo iš esmės atsisakoma teisės teisti ir bausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. BK nustato nemažai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, vienas jų – kaltininko ir nukentėjusiojo asmens susitaikymas. 

Pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs tam tikro sunkumo nusikalstamas veikas (baudžiamuosius nusižengimus, neatsargius, nesunkius ar apysunkius nusikaltimus), gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, atlygino nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl jos atlyginimo, susitaikė su nukentėjusiuoju ir yra pagrindo manyti, kad nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo išskirtinumas yra būtent kaltininko susitaikymo su nukentėjusiuoju reikalavimas. 

Žvelgiant į kaltininko ir aukos susitaikymo institutą iš terapinės jurisprudencijos perspektyvos, galima pažymėti, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės bet kokiu pagrindu iš esmės išreiškia humanizmo idėją, o būtent susitaikymo atveju turėtų būti užtikrinamas nukentėjusiojo išklausymas, atsižvelgimas į jo interesus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kaltininko ir aukos susitaikymas užtikrina terapinį poveikį tiek kaltininkui, kuris nėra nubaudžiamas bausme, tiek nukentėjusiajam, į kurio žodžius įsiklausoma. 

Vis dėlto teigiamas poveikis kaltininko ir nukentėjusiojo psichologinei gerovei susitaikymo atveju nėra garantuotas. Įstatyme vartojama sąvoka „susitaikymas“ yra gana abstrakti ir gali apimti visą spektrą atvejų: nuo situacijos, kai kaltininkas nuoširdžiai atsiprašo nukentėjusiojo ir šis jam atleidžia, iki situacijos, kai auka pareiškia, kad susitaikė su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu, siekdama, jog pastarasis nebūtų nubaustas. O teisė gali turėti terapinį poveikį tik tuo atveju, kai ji nėra taikoma pernelyg formaliai, kai yra atsižvelgiama į individualias kiekvienos situacijos aplinkybes. Todėl siekiant įvertinti, ar kaltininko ir aukos susitaikymas gali turėti terapinį poveikį, svarbu atsižvelgti į tai, kaip įstatymas yra taikomas praktikoje.  

Susitaikymas praktikoje – ar yra vietos terapiniam poveikiui?

Siekiant ištirti, ar kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymas gali turėti terapinį poveikį, buvo atlikta baudžiamųjų bylų analizė – ištirta 100 atrinktų nuo 2018 iki 2022 m. priimtų teismų sprendimų bylose, kuriose pritaikytas BK 38 straipsnis. Vienas iš tirtų aspektų – susitaikymo aplinkybės – bus aptariamas plačiau. 

Kiekviena situacija yra individuali, todėl susitaikymo aplinkybės kiekvienoje iš analizuotų bylų skiriasi. Vis dėlto galima išskirti tam tikras aplinkybes, kurios pastebimos gana dažnai: atsiprašymas, atleidimas ar atsiprašymo priėmimas, žalos ar išlaidų atlyginimas, susitarimas ar pažadas atlyginti žalą, patvirtinimas, kad santykiai geri, ar pažadėjimas nebenusikalsti (1 pav.). 

Įdomiausios susitaikymo aplinkybės terapinės jurisprudencijos požiūriu yra atsiprašymas ir atleidimas. Kaip minėta, abstrakti „susitaikymo“ sąvoka gali apimti pačias įvairiausias situacijas – įstatymas nereikalauja, kad nukentėjęs asmuo atleistų kaltininkui. Vis dėlto atlikti atsiprašymo ir atleidimo terapinio poveikio tyrimai atskleidžia šių susitaikymo aplinkybių svarbą. 

Tiek atsiprašymas, tiek atleidimas turi teigiamą psichologinį poveikį ir kaltininkui, ir nukentėjusiam asmeniui. Didžiausią terapinį poveikį, be abejo, turi atleidimas, tačiau atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad atleidimas užfiksuotas mažiau nei pusėje – vos 39 iš 100 ištirtų bylų, o teisiamojo atsiprašymas – tik 57 bylose. Žinoma, yra tikimybė, kad šios susitaikymo aplinkybės nebuvo užfiksuotos tik teismų sprendimuose. Vis dėlto, remdamiesi tyrimo duomenimis, terapiniu kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo poveikiu abejotume. Juk įprastai minimalių nusikaltusio asmens pastangų reikalaujanti, tačiau teigiamą poveikį tiek pačiam kaltininkui, tiek nukentėjusiajam turinti aplinkybė – atsiprašymas nebuvo užfiksuotas daugiau nei trečdalyje analizuotų bylų. 

Kartais auka neturi pasirinkimo nesusitaikyti

Kitas probleminis aspektas, keliantis abejonių terapiniu kaltininko ir aukos susitaikymo poveikiu, yra derybinių jėgų disbalansas. Ši sąvoka apibūdina atvejus, kai dėl nelygių kaltininko ir aukos pozicijų kaltininkas gali daryti įtaką nukentėjusiojo veiksmams ir sprendimams. Derybinių jėgų disbalansas yra itin opi problema smurto artimoje aplinkoje atvejais, o iš analizuotų bylų net ketvirtadalis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejų buvo tokie. Į atvejus, kai susitaikoma smurto artimoje aplinkoje bylose, derėtų žiūrėti atsargiai: nukentėjusieji dažnai yra emociškai ar finansiškai priklausomi nuo nusikaltusių asmenų ir nemano, kad turi pasirinkimą „nesusitaikyti“. Tokiomis aplinkybėmis „susitaikymas“ neturi terapinio poveikio aukai ir galbūt netgi sudaro prielaidas smurtui tęstis, taigi turi žalingą poveikį. Ypač didelė jėgų disbalanso problema yra tais atvejais, kai nukentėjusieji yra kaltininkų nepilnamečiai vaikai – pastarieji yra visiškai priklausomi nuo teisiamųjų materialiai ir, priešingai nei subrendę asmenys, neturi galimybės nutraukti santykių su kaltininkais. 

Vienas iš galimų būdų atsižvelgti į jėgų disbalansą – mediacijos baudžiamosiose bylose įtvirtinimas. Nors kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymo institutas kartais vadinamas mediacija, toks teiginys yra klaidingas: skiriamasis mediacijos požymis yra neutralaus trečiojo asmens tarpininkavimas padedant konflikto šalims pasiekti susitarimą. Tikroji mediacija Lietuvos baudžiamojoje teisėje nėra numatyta. Nors mediacijos taikymas smurto artimoje aplinkoje atvejais taip pat kritikuojamas dėl jėgų disbalanso problemos, tačiau trečiojo neutralaus asmens, turinčio, be kita ko, psichologijos žinių, dalyvavimas sumažina įtakos darymo nukentėjusiajam galimybę. Tuo tarpu susitaikymas pagal BK 38 straipsnį vyksta be neutralaus trečiojo asmens tarpininkavimo ir patikrinti, ar nukentėjęs asmuo buvo paveiktas kaltininko, dažnai nėra įmanoma. 

Taigi, nors teoriškai BK 38 straipsnyje įtvirtinto kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymo instituto taikymas gali turėti teigiamą poveikį abiejų šalių psichologinei gerovei, kai kurie susitaikymo aspektai praktikoje gali turėti žalingą poveikį. Vienas iš būdų siekti didesnio terapinio baudžiamosios teisės poveikio galėtų būti mediacijos įtvirtinimas ir taikymas baudžiamosiose bylose.