Pastaraisiais metais mikromobilumo, t. y. dviračių, elektrinių paspirtukų, riedžių ir kitų panašių transporto priemonių naudojimo, banga apėmė kone visus didmiesčius visame pasaulyje. Ši mikromobilumo revoliucija ne tik keičia mūsų kasdienio judėjimo įpročius, bet ir turi reikšmingą poveikį miestų ekonomikai, transporto sistemoms, aplinkai bei miestų gyventojų sveikatai.
Kas yra mikromobilumas?
Mikromobilumo terminą pirmasis pavartojo ir pristatė Horaceʻas Dediu 2017 m., o 2018 m. pasaulinė standartų kūrimo ir profesinė asociacija „SAE International“ (Society of Automotive Engineers) standartizavo mikromobilumo apibrėžimą: jis apima mažas, lengvas, judėjimui žmogaus jėgą arba elektrą naudojančias transporto priemones, skirtas neilgoms kelionėms, t. y. paprastus ir elektrinius dviračius, paspirtukus, riedlentes, riedžius. Nustatyta, kad šios transporto priemonės neturi turėti vidaus degimo variklių ir negali viršyti maksimalaus 45 km/h greičio. Jos leidžia greitai ir lengvai keliauti mieste, išvengti spūsčių ir labiau rūpintis aplinkos taršos mažinimu.
Vienas iš pagrindinių mikromobilumo privalumų yra lankstumas. Šios transporto priemonės yra lengvai saugomos, pasiekiamos ir gali būti naudojamos bet kuriuo paros metu nekeldamos didelio triukšmo. Dėl savo kompaktiško dydžio jos gali lengvai manevruoti miestų gatvėmis, išvengdamos kamščių ir taupydamos laiką. Be to, daugelis mikromobilumo priemonių yra elektrinės, todėl jos mažiau teršia aplinką nei tradiciniai automobiliai.
Mikromobilumo pradžia siejama su dviračiais
Mikromobilumas pasaulyje pirmiausia yra siejamas su dviračių dalijimosi paslaugų atsiradimu.
Šių paslaugų istorija apima keturis etapus. Pirmojo visuotinių mikromobilumo paslaugų diegimo etapo pradžia – 1965 m. Amsterdame įgyvendinta 50 baltų dviračių programa, kuri nesiekė pelno ir buvo skirta miesto gyventojų skaičiaus didėjimo ir miesto plėtimosi problemoms spręsti. Tačiau ši iniciatyva susidūrė su didelėmis problemomis, tokiomis kaip dviračių vagystės ir jų negrąžinimas laiku.
Antrasis etapas prasidėjo JAV Teksaso ir Viskonsino valstijose, Norvegijoje (1996), Suomijoje (2000), Danijoje (2005). Atsirado labiau organizuoti, pelno siekiantys dviračių dalijimosi verslo modeliai su transporto priemonių prijungimo stotelėmis, užstatais ir užraktais, kurie pagerino saugumą, bet neišsprendė dviračių priežiūros, gedimų ir taisymo problemų.
Trečiojo etapo pradžia – 2005 m. Prancūzijoje, kai kompanija „Vélo‘v“ gyventojams pasiūlė naudotis 1500 dviračių. Ji taikė pažangias stebėjimo, rezervavimo, klientų autentifikavimo ir elektroninių mokėjimų technologijas, kurios padidino dviračių dalijimosi paslaugų populiarumą visame pasaulyje iki rekordinių 100 paslaugų teikėjų 125 miestuose, 4 žemynuose.
Ketvirtajame etape buvo toliau integruojamos naujausios technologijos ir patogesnės klientų paskyrų ir dviračių stotelių sąsajos. Kanados įmonė BIXI rinkai pristatė elektrinius dviračius ir netrukus tapo didžiausia šio sektoriaus žaidėja Šiaurės Amerikos žemyne ir mikromobilumo inovacijų lydere pasaulyje.
Ekonominė nauda miestams, verslams, žmonėms
Mikromobilumo sprendimų integravimas gali turėti didelį teigiamą tiesioginį ir netiesioginį poveikį vietos ekonomikai ir miestų gyventojams.
Mikromobilumo paslaugos kuria naujas verslo galimybes ir naujas darbo vietas.
Pavyzdžiui, tokie elektrinių paspirtukų nuomos paslaugų teikėjai kaip „Bolt“ ar „CityBee“ kuria darbo vietas tiek tiesiogiai (aptarnaujantis ir techninės priežiūros personalas), tiek netiesiogiai (IT paslaugos, rinkodara, administravimas, paspirtukų gamintojai) ir moka mokesčius. Be to, mikromobilumo sprendimai skatina vietos verslą, nes žmonės gali lengviau ir greičiau pasiekti įvairias miesto vietas, taip pat ir mažesnes parduotuves bei restoranus. Tai ypač naudinga smulkiesiems verslininkams, kurie nori, kad klientai juos pasiektų lengvai ir greitai.
Asociatyvi VU nuotr.
Turizmas taip pat daro didelę įtaką miestų ekonomikai. Miestai su gerai išplėtota mikromobilumo infrastruktūra pritraukia daugiau turistų, o tai padeda papildyti miestų biudžetus ir skatina vietos verslų – nuo restoranų iki viešbučių – klestėjimą. Paryžius, Londonas, Barselona ir kiti populiarūs turistiniai miestai paprastai turi gerai išplėtotą mikromobilumo infrastruktūrą.
Kyla klausimas, ar mikromobilumo paslaugos teikia ekonominę naudą žmogui. Visų pirma, mikromobilumas gali sumažinti kelionių mieste išlaidas. Pavyzdžiui, kelionė elektriniu paspirtuku kainuoja apie 0,15–0,20 euro už kilometrą, o automobilio eksploatacija – apie 0,50 euro už kilometrą. Be to, paspirtuko draudimo ir pastatymo išlaidos yra daug mažesnės nei automobilio, todėl bendras kainų skirtumas dar didesnis.
Dar vienas pavyzdys, kur būtų galima sutaupyti naudojantis mikromobilumo paslaugomis – tai infrastruktūra. Mikromobilumo priemonės sumažina brangios automobilių infrastruktūros (kelių, magistralių, apšvietimo, stovėjimo aikštelių) poreikį. Pavyzdžiui, vieno kilometro dviračių tako įrengimas gali kainuoti nuo 50 tūkst. iki 250 tūkst. eurų, tuo tarpu kelių tiesimo sąnaudos – apie 1,5 mln. eurų už kilometrą.
Mikromobilumo paslaugos turi realią ekonominę naudą ir sveikatos priežiūros srityje.
Mažiau taršos ir daugiau fizinio aktyvumo, pavyzdžiui, važiavimo dviračiu, sumažina sveikatos priežiūros išlaidas, o sveika visuomenė yra produktyvesnė.
Europos Komisijos duomenimis, sumažinus oro taršą ES galima sutaupyti mažiausiai 3 mlrd. eurų sveikatos priežiūros išlaidų per metus. Elektriniai paspirtukai ir dviračiai išmeta daug mažiau CO2 nei automobiliai: paspirtukai – tik 33,7 g CO2/km, o benzininiai automobiliai – 200–350 g CO2/km.
Be to, naudojimasis dviračiais ir paspirtukais padeda sumažinti automobilių skaičių gatvėse, o tai sumažina spūstis ir kelionės laiką. Mažiau automobilių reiškia ir mažesnį stovėjimo vietų poreikį, todėl miestai šias vietas gali panaudoti kitoms reikmėms, pavyzdžiui, žaliosioms, sporto ar viešosioms erdvėms.
Poveikis miestų transporto sistemai
Amsterdamo, Kopenhagos ir San Francisko pavyzdžiai rodo, kad mikromobilumo sprendimai gali būti veiksmingai integruoti į miestų transporto sistemas. Šie miestai skatina naudotis dviračiais ir paspirtukais, kurdami tinkamą infrastruktūrą ir teikdami prieinamas mikromobilumo paslaugas.
Amsterdamas yra žinomas kaip dviratininkų rojus. Čia dviratis yra pagrindinė susisiekimo priemonė, o miestas labai daug investuoja į saugius ir patogius dviračių takus ir švietimą. „McKinsey & Company“ duomenimis, dviračių ir kitų mikromobilumo priemonių naudojimas Amsterdame eismo spūstis per pastaruosius 5 metus sumažino 10 proc., o išmetamųjų teršalų kiekį – 12 proc. Be to, dviračių pramonė mieste sukuria apie 19 000 darbo vietų.
Kopenhaga – dar vienas Europos miestas, žinomas dėl meilės dviračiams. Miestas skatina dviračių kultūrą įvairiomis iniciatyvomis ir yra vienas pirmųjų miestų pasaulyje, kuriuose dviratininkams įdiegtos „žaliosios bangos“ sistemos, leidžiančios sklandžiai, nesustojus, pravažiuoti pro šviesoforus. Pasak „McKinsey & Company“, dviračių naudojimas Kopenhagoje per pastaruosius 5 metus sumažino eismo spūstis 15 proc., o oro taršą – 20 proc. Dviračių pramonė čia generuoja apie 22 milijonus eurų metinių pajamų.
Nepaisant kalvoto reljefo, San Franciske taip pat tapo populiaru naudotis elektriniais paspirtukais ir dviračiais. Miestas įgyvendino jais naudotis skatinančias iniciatyvas, pavyzdžiui, įkūrė specialias stovėjimo vietas ir patvirtino saugumo taisykles. „Boston Consulting Group“ duomenimis, per pastaruosius 4 metus dėl mikromobilumo sprendimų eismo spūstys mieste sumažėjo 8 proc., išmetamų teršalų kiekis – 5 proc., o pajamos iš turizmo padidėjo 3 proc.
Vilniaus pavyzdys
Pirmieji Vilniaus miesto žingsniai mikromobilumo srityje žengti dar 2001 m., kai meras Artūras Zuokas pradėjo dalijimosi dviračiais projektą, kurio metu buvo galima nemokamai naudotis 500 oranžinių dviračių. Deja, iniciatyva greitai žlugo, nes dauguma dviračių buvo pavogti arba sugadinti, savivaldybė patyrė finansinių nuostolių, o meras užsitikrino politinių oponentų pašaipas dar ilgiems metams. Vis dėlto Vilnius nieko blogo nepadarė – Vakarų Europoje tokios dviračių dalijimosi paslaugos veikė jau nuo 1960-inių. Reikia pripažinti, kad mums tiesiog trūko tokio dalijimosi modelio įdiegimo žinių, technologinių sprendimų, teisinės bazės, visuomenės supratimo ir palaikymo.
Prabėgus keliems dešimtmečiams turime visiškai kitokią situaciją. 2023 m. Vilniuje naudojimasis dviračiais ir elektriniais paspirtukais smarkiai išaugo.
Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, dviračių takų ilgis mieste padidėjo iki 150 kilometrų, o tai yra 20 proc. daugiau, nei buvo 2020 m., ir 120 kilometrų daugiau, nei buvo 2016 m.
Dėl šios infrastruktūros plėtros naudojimasis dviračiais išaugo 35 proc., o elektriniais paspirtukais – net 52 proc. Miestas toliau investuoja į saugių dviračių takų plėtrą ir viešųjų erdvių pritaikymą elektriniams paspirtukams.
Vilniuje veikia nemažai įmonių, kurios siūlo įvairius mikromobilumo sprendimus: „Cyclocity“ (300 dviračių), „Bolt“ (apie 1500 paspirtukų ir apie 500 elektrinių dviračių), „Ride Mobility“ (apie 400 elektrinių dviračių). Visos šios įmonės prisideda tiek prie mikromobilumo skatinimo, spūsčių mažinimo, mažesnio transporto priemonių skaičiaus, mažesnio automobilių stovėjimo aikštelių poreikio, tiek – ir tai turbūt svarbiausia – prie miesto gyventojų sveikatos gerinimo.
Vilnius įgyvendina įvairias mikromobilumo skatinimo iniciatyvas. Bendradarbiaujama su paslaugų teikėjais siekiant užtikrinti patogumą vartotojams, organizuojamos edukacinės kampanijos apie mikromobilumo privalumus ir saugumą. Šios pastangos duoda rezultatų: daugėja žaliųjų zonų, per metus CO2 emisija sumažėja apie 1000 tonų, o spūstys – apie 10 proc. Šie veiksniai ir Žaliosios bangos iniciatyva lėmė, kad Vilnius 2025 m. tapo Europos žaliąja sostine.
Vilniaus miesto savivaldybė planuoja ir toliau investuoti į mikromobilumo infrastruktūros tobulinimą ir plėtrą. Dviračių takų tinklą planuojama išplėsti dar 35 proc., o elektriniams paspirtukams numatyta daugiau saugesnių pastatymo vietų.
Tyrimo dalyviai iš keturių pasaulio miestų
Siekiant dar geriau suprasti mikromobilumo mastą ir reikšmę, Amsterdame, Kopenhagoje, San Franciske ir Vilniuje buvo atliktos gyventojų apklausos. Kiekviename mieste 1000 gyventojų buvo prašoma atsakyti į 20 su mikromobilumu susijusių klausimų.
Visuose miestuose, išskyrus Kopenhagą, mikromobilumo sprendimai populiaresni tarp vyrų. Populiariausios mikromobilumo paslaugos yra Amsterdame (42 proc. respondentų jomis naudojasi kasdien), Kopenhagoje (39 proc.), o mažiausiai populiarios – Vilniuje (20 proc. respondentų naudojasi kelis kartus per mėnesį) (1 pav.). Mikromobilumo priemonės kaip pagrindinės transporto priemonės daugiausia naudojamos Amsterdame (63 proc.). Kopenhagoje (82 proc.) ir San Franciske (72 proc.) tai yra priemonės nuvažiuoti iki darbo ar mokyklos. O Vilniuje (41 proc.) jos dažniausiai naudojamos laisvalaikiui ir sportui.
Naudodami mikromobilumo priemones vietoje automobilio ar taksi, Amsterdamo (83 proc.) ir Kopenhagos (77 proc.) gyventojai per mėnesį dažniausiai sutaupo daugiau nei 200 eurų, o vilniečiai – mažiau nei 20 eurų. Tokie rezultatai nelabai stebina, nes mikromobilumo priemonės, kurios jau seniai įsitvirtinusios Vakarų Europos miestuose, pas mus dar tik skinasi kelią į įprastą vilniečių judėjimo rutiną.
Investicijos į mikromobilumo rinką auga
Pasaulinė mikromobilumo rinka, pasak „McKinsey & Company“, 2022 m. buvo vertinama 150 milijardų eurų ir 2030 m. turėtų pasiekti įspūdingus 320 milijardų eurų. Čia išsiskiria startuolis „Lyft“, kuris savo veiklą pradėjo 2012 m. ir šiuo metu turi apie 3000 darbuotojų (2 pav.).
2 pav. Mikromobilumo startuolių vertinimai 2024 m. Sudarė autorius, remdamasis Crunchbase.com duomenimis
Dėl mikromobilumo populiarumo ir teigiamo visuomenės požiūrio investicijos į šią sritį nuolat didėja. Didžiausias augimas užfiksuotas 2019 m., tačiau per COVID-19 pandemiją jis sumažėjo. 2022 m. investicijos vėl pradėjo augti (3 pav.). Vis dėlto tai tik ankstyvosios stadijos investicijos – pridėję vėlesnes investicijas gautume dvigubai ar net trigubai didesnius skaičius.
Komentarų nėra. Būk pirmas!