Asmeniniame gyvenime mes nuolatos analizuojame praeities įvykius savęs klausdami: „Kas būtų buvę, jeigu…?“ Tačiau akademiniuose baruose šio klausimo beveik negirdime.

Lietuvos tyrėjai galėtų dažniau prisiminti ir savo moksliniuose darbuose pritaikyti šį paprastų mirtingųjų kasdienybėje naudojamą metodą, nes, pavyzdžiui, bet koks alternatyvų svarstymas istorijos moksle padeda iš arčiau pamatyti istorinių asmenybių dramas, sprendimus ar jų nebuvimą ir leidžia mums geriau suvokti istorinių pasiekimų svarbą šiandien.

Istorijoje atsitiktinumams nelieka vietos

Galime prisiminti ne vieną tokį klausimą, kurį sau kėlėme ir svarstėme asmeniniame kontekste. Kas būtų buvę, jei aš būčiau lankęs kitą mokyklą? O kas būtų atsitikę, jei aukštojoje mokykloje būčiau pasirinkęs studijuoti kitą programą? Ar mano gyvenimas būtų pasikeitęs, jei būčiau sutikęs ne šiuos, o kitus draugus, dėstytojus, kolegas? Kaip atrodytų mano dabartis, jei viename ar kitame praeities etape būčiau labiau pasistengęs, o gal atvirkščiai, atsipalaidavęs ir nieko pernelyg nedaręs? Ar mano finansinė situacija būtų kitokia, jei būčiau pasirašęs vieną ar kitą sutartį su kitokiais reikalavimais, investavęs į kitą sritį, priėmęs vieną ar kitą darbo pasiūlymą arba atvirkščiai – jų nepriėmęs? Apskritai, kiek mano gyvenime lemia apgalvoti ir valingi sprendimai, o kiek plaukimas pasroviui, pernelyg nesigilinant į konkrečią situaciją? Tai tik keletas iš šimtų galimų klausimų, kuriuos rečiau ar dažniau bendraudami su aplinkiniais ar susimąstydami pavieniui keliame sau (ir kitiems) kone kiekvieną dieną.

Ką jie rodo? Pirmiausia bendražmogišką prigimtį, o kalbant konkrečiau – kad beveik visomis gyvenimo akimirkomis, net ir specialiai nesusimąstydami, mes darome sprendimus, kurie daugiau ar mažiau lemia mūsų labai artimą, o gal ir tolimesnę ateitį. Apsvarstydami savo praeities pasirinkimus, mes juos analizuojame, vertiname, o kartais tiesiog prisimename ar jaučiame nostalgiją. Savo asmeninę praeitį mes neretai analizuojame gana lanksčiai, leidžiame sau net pasvarstyti apie tai, kas mums būtų nutikę, jei konkrečioje situacijoje būtume priėmęs kitokius sprendimus. Tačiau mąstydami apie platesnę istoriją, mes ją suvokiame gana schemiškai, alternatyvų jos veikėjams nesuteikiame. Rodosi, kad praeities politiniai lyderiai, mokslininkai ar menininkai ir net paprasti žmonės veikė pagal iš anksto nulemtas schemas, kurias istorijoje gana tiesmukai įvardijame kaip įvykių (procesų) priežastis ir pasekmes. Neretai istorijos vadovėliai, enciklopedijos ir populiarioji kino dokumentika praeities herojų gyvenimus taip pat įstato į šiuos rėmus. Faktiniu požiūriu tai yra konkreti ir teisinga informacija, tačiau joje pasimeta žmogaus sprendimai, abejonės, tinginystė, valia ar, priešingai, bėgimas nuo atsakomybės. Net atsitiktinumams, kurių pilnas mūsų gyvenimas, įvykio priežasties – įvykio – įvykio pasekmių linijoje nebelieka vietos. Taip istorijoje pametame žmogų ir jo unikalią (ne)apsisprendimų visumą.

Patys mes kone kiekvieną akimirką apsisprendžiame ir renkamės, o praeities žmogui to daryti neleidžiame.

Antrasis pasaulinis karas galėjo baigtis liūdniau

Apie neįvykusią, alternatyvią ar kontrafaktinę istoriją yra parašyta šimtai grožinės literatūros kūrinių, kurie mums leidžia ne tik pajusti žmogiškosios vaizduotės galią, bet ir svarstyti tam tikrus istorinius-egzistencinius klausimus. Pavyzdžiui, 1992 m. rašytojo ir žurnalisto Roberto Harriso knygoje „Faterlandas“  („Fatherland“; lietuviškai ši knyga pasirodė 2005 m.) vaizduojama Vokietija ir Europa, kurioje Antrąjį pasaulinį karą laimėjo ne sąjungininkų pajėgos, o naciai. Versdamas knygos puslapius esi priverstas susimąstyti apie blogio ašis, kurios be ryžtingo pasipriešinimo galėjo ir vis dar gali įsigalėti planetoje. Jei ne atskirų lyderių ar šimtų didvyrių ryžtas, Antrasis pasaulinis karas iš tikro galėjo pasibaigti kitaip. Alternatyvioji istorija „Faterlande“ žadina mūsų atsakomybę grėsmių akivaizdoje šiandieniniame pasaulyje – ar padarėme viską, kad alternatyvūs ir liūdni istorijos scenarijai neišsipildytų netolimoje ateityje?

2019 m. prancūzų rašytojas Laurentʻas Binet išleido romaną „Civilizacijos“ („Civilizations“), kuriame plėtoja alternatyviosios istorijos scenarijų pasakodamas apie „atvirkštinę kolonizaciją“. XVI a. įspūdingą naujų pasaulių kolonizaciją ima vykdyti ne ispanai ar portugalai, o inkai, kurie atplaukia į Europą ir ją po truputį užvaldo. Skaitant romaną galima matyti tam tikrą veidrodinį principą – daugelis procesų, kurie vyko ispanų kolonizuojamoje Centrinėje ir Pietų Amerikoje, alternatyviame siužete vyksta Europoje, o tai romano puslapiuose smarkiai keičia Senojo žemyno istoriją. Kokią žinią galėtų siųsti šis, atrodytų, išties beprotiškas pasakojimas? Akivaizdu, kad jis verčia susimąstyti apie europocentrizmo ir kolonializmo patirtis ir pasekmes XX–XXI a. istorijai ir mūsų dabarčiai.

Prie alternatyviosios istorijos žanro ar net tyrimų yra prisidėję ir patys istorikai. Vadovaudamiesi tam tikrų istorinių analogijų principu, nagrinėdami parengtus, tačiau dėl įvairių priežasčių (pavyzdžiui, dėl okupacijos) nutrauktus politinius, ekonominius, architektūrinius planus, programas, koncepcijas, vizijas ar net remdamiesi griežtai ekonominiais skaičiavimais, mokslininkai gali sudėlioti tam tikras alternatyvas iš tikro nutikusiems įvykiams. Akivaizdu, kad tai nėra ir nebus esminis istorijos tyrimų objektas, tačiau numoti į tai ranka taip pat nereikėtų. Taikliai yra pasakęs kultūros istorikas Aurimas Švedas: „Istorija yra neišsipildžiusių alternatyvų seka. Dėl to praeities tyrinėtojas negalėtų paaiškinti, kaip ir kodėl nutiko tam tikri dalykai, jeigu nemokėtų operuoti alternatyvomis. Kitaip sakant, tam, kad suprastume, kaip buvo iš tikrųjų, mes visų pirma turime suprasti, kaip nenutiko.“

Jei Vytautas būtų tapęs karaliumi?

Gali pasirodyti netikėta, tačiau neįvykusi istorija yra labai svarbi XX–XXI a. Lietuvos atminties kultūrai. Pavyzdžiui, tarpukariu viena svarbiausių valstybinių šalies švenčių buvo rugsėjo 8-oji –Vytauto Didžiojo neįvykusio karūnavimo diena (sutapusi su Švč. Mergelės Marijos gimimo diena).

Pagreitį šios dienos minėjimo tradicija įgavo 1930 m., kai buvo minima 500 metų sukaktis nuo tos dienos, kada turėjo būti vainikuotas didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas. Yra žinoma, kad 1430 m. rugsėjo 8 d. buvo planuojamas Vytauto Didžiojo karūnavimas, tačiau šis epochinis įvykis buvo sužlugdytas politinių intrigų, o netrukus, spalio pabaigoje, nesulaukęs karūnos valdovas mirė. Neįvykęs karūnavimas, lenkų ponų pagrobta karūna žadino ne tik pasididžiavimą senąja valstybe, Vilniaus netekimo kontekste stiprino antilenkiškas nuotaikas, bet ir kėlė visuotinius jausmus, kurie buvo pagrįsti alternatyviai susiklosčiusios istorijos scenarijais. Ne vienas to meto Lietuvos visuomenės narys pasvajodavo: o jei Vytautas būtų tapęs karaliumi, kaip būtų pasikeitusi Lietuva, galbūt ji būtų ilgiau išlaikiusi savo didybę, tariamą lietuviškumą ir nepriklausomumą nuo Lenkijos? Gal ją būtų aplenkusios vėlesnės geopolitinės negandos? Taigi dalis to meto patriotinės savivokos buvo pagrįsta ne tik realia, bet ir neįvykusia istorija.

Neįvykęs įvykis – Vytauto Didžiojo karūnavimas – buvo svarbi tarpukario Lietuvos visuomenės kultūrinės savivokos dalis. Nuotraukoje vaizduojamos Vytauto Didžiojo mirties 500 metų minėjimo iškilmės Panevėžyje, Laisvės aikštėje, 1930 m. rugsėjo 8 d. Nuotrauka saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje

Tai nėra vienintelis atvejis, kai alternatyvi istorija tampa svarbia mūsų kultūrinės savasties dalimi. 1940-ųjų ginkluoto nepasipriešinimo sovietams istorija tapo akstinu aštrioms diskusijoms išeivijoje – garsūs lietuvių emigrantai ginčijosi, kas kaltas dėl „neiššauto šūvio“, aptarinėjo alternatyvas, svarstė, kas būtų pasikeitę, jei sovietams būtų buvę pasipriešinta ginklu. Panašios diskusijos persikėlė ir į 1944–1953 m. partizanų karo gretas ir ypač į viešąją erdvę po Kovo 11-osios. Ne itin pagrįsta savigrauža ir alternatyvų 1940-ųjų vasaros įvykiams paieškos aktyviai tęsiasi iki šiandien. Apmąstant Antrąjį pasaulinį karą ir Lietuvos situaciją kartais svarstomas (net profesionalių tyrėjų) klausimas, ar nederėjo Lietuvai atsiliepti į Vokietijos kvietimą ir 1939 m. rugsėjį prisidėti prie Lenkijos kampanijos mėginant ginkluota jėga atsiimti Vilnių. Gal tuomet per karą Lietuva būtų išvengusi savo likimo ir galiausiai tapusi ne SSRS, o bent socialistinio bloko dalimi?

Šiose diskusijose apie galimas alternatyvas istorikai gana vieningai sako, kad toks žingsnis būtų buvęs neapgalvotas ir klaidingas, jis ne tik nebūtų pagerinęs istorinės eigos, bet ir dar labiau ją komplikavęs. Šis klausimas svarbus ir moraliniu aspektu: ar moralu yra plėtoti neįvykusios istorijos faktą, kuris reiškia kaimyninės valstybės užpuolimą ir prisidėjimą prie Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų? Taigi alternatyva praeities tyrėjų neatleidžia nuo atsakomybės vertinant praeitį bendražmogiškųjų vertybių kontekste.

Geriau suvokiame istorinių pasiekimų svarbą

Kasmet minint Sausio 13-ąją iškyla šiurpulį keliantis klausimas: o kas būtų nutikę, jei 1991 m. pradžioje sovietų pajėgos būtų šturmavusios parlamentą? Ar Lietuva ir jos žmonės būtų atsilaikę? Kaip būtų susiklostęs mūsų likimas šiandien, parlamentui kritus? Šiais metais minint Lietuvos įstojimo į ES ir NATO dvidešimtmetį, be kita ko, buvo keliamas klausimas: o kas būtų atsitikę, jei mūsų valstybė būtų pavėlavusi į euroatlantinius integracijos procesus, juk sėkmė stojant į šias organizacijas toli gražu nebuvo užprogramuota? Alternatyvių scenarijų svarstymas ar bent jau paminėjimas Sausio 13-osios ir euroatlantinės integracijos atveju ne tik tenkina tam tikrą mūsų smalsumą ar kelia pagrįstą šiurpą, kad viskas galėjo susiklostyti ir kitaip, bet ir, svarbiausia, sureikšmina pačius Lietuvos valstybės ir visuomenės pasiekimus. Taigi alternatyvioji istorija mums leidžia ne tik intelektualiai pramogauti, bet ir labiau sureikšminti konkrečius istorinius pasiekimus, įvertinti atskirų politikų, diplomatų ar visuomenininkų darbą.

Kartais tik matydami šiurpias alternatyvas mes geriau suvokiame padarytų darbų svarbą.

Iš pateiktų ar numanomų pavyzdžių galime matyti, kad alternatyvioji istorija yra ne tik vaizduotę žadinantis bei mankštinantis žanras – ji atlieka nepaprastai svarbią funkciją ir istorinės kultūros požiūriu, ir vertinant istorinių asmenybių sprendimus, ir apskritai kalbant apie laisvos valios principą, kuris išlieka svarbiu vakarietiškos kultūrinės tapatybės dėmeniu. Be to, praeities alternatyvų svarstymas nėra tik rašytojų ar istorikų profesinio lauko sudedamoji dalis. Juk nuo profesionalių karininkų rengimo iki finansinio investavimo pradmenų mokymo praeities sprendimų ir jų alternatyvų analizė sudaro esminę dalį specializuoto žinojimo apie dabartį ir net ateitį. Tačiau svarbiausia, kad profesionalus kalbėjimas apie tai, kas neįvyko, ugdo mūsų istorinę vaizduotę, kurios, skirtingai nei istorinių žinių, vis dar stokojame.

1991 m. sausio 13-osios reikšmę savo valstybingumui galime išryškinti keldami pagrįstą klausimą: kas būtų nutikę, jei anuomet sovietai būtų puolę ir užgrobę Lietuvos parlamentą? Romualdo Požerskio nuotr.

Taigi mąstymas apie neįvykusią istoriją tiek asmeniniame, tiek platesniame kontekste stiprina mūsų intelektinę sveikatą. Mankštintis profesionaliomis literatūrinėmis ar istorinėmis alternatyvomis – sveika ir naudinga ne tik bręstančiam organizmui.