Miškai palaiko mūsų pasaulio pusiausvyrą. Vykstant planetos fotosintezei jie iš atmosferos paima anglies dioksidą ir išskiria deguonį. Jie suteikia buveines daugybei augalų ir gyvūnų rūšių. Lietuvoje miškas yra vienas pagrindinių gamtos turtų, tenkinantis ekologines, ekonomines ir socialines visuomenės reikmes, o klimato kaitos akivaizdoje – galbūt ir šansas išsigelbėti. Tačiau tinkama Lietuvos miškų ir juose esančių gamtinių vertybių apsauga nėra užtikrinama. Nepasiekti numatyti miškingumo tikslai, daugėja pažeistų medžių, vėluojama nustatyti buveinių apsaugai svarbias teritorijas, parodė Valstybės kontrolės atliktas auditas.

Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas ir Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis sako, kad Lietuvoje turime gerai prižiūrimus miškus, tačiau didelė problema – prastai įgyvendinama aplinkosaugos politika.

Lietuvoje miškingumas didėja

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje miško žemė užėmė 18–20 proc. šalies ploto, šiandien – 33,7 proc. Vadinasi, minimu laikotarpiu Lietuvos miškų plotai padidėjo 700–800 tūkst. hektarų. Aplinkos apsaugos strategijoje numatyta, kad, siekiant užtikrinti ekologinę pusiausvyrą ir mažinti anglies dioksido kiekį, 2030 m. šalies miškingumas turi siekti 35 proc., arba 2286 tūkst. hektarų. Tačiau Valstybės kontrolės atlikto audito metu nustatyta, kad per 2016–2020 m. jis didėjo vidutiniškai vos 0,04 proc., arba 3 tūkst. hektarų, per metus. Jeigu miškingumas ir toliau didės tokiais tempais, išsikeltas tikslas bus pasiektas tik 2047-aisiais.

„Mes, pagal visus ambicingus politikų šūkius, siekius ir pagal rengiamą Nacionalinį miškų susitarimą, norime miškų plotą dar padidinti – nuo 35 iki 40 proc. iki 2050-ųjų. Tai reiškia, kad pernai, šiemet ir kitais metais turime įveisti ne mažiau kaip po 8 tūkst. hektarų naujų miškų“, – sako Vilniaus universiteto mokslininkas doc. A. Gaižutis.

Prie miškingumo tikslų įgyvendinimo prisideda ir natūrali miškų plėtra. Lietuvoje yra 15,5 tūkst. hektarų medžių savaiminukų, kurių vidutinis amžius siekia daugiau kaip 20 metų. Juos būtina laiku įtraukti į Miškų valstybės kadastrą kaip miško plotą, kad jis būtų tinkamai prižiūrimas, apsaugotas ir kad tokio miško kirtimas būtų ribojamas.

„Vis dar mažinami savaime užaugusių miškų žemės ūkio paskirties žemėse plotai. Kad suprastume problemos mastą – Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų specialistai ne kartą yra prasitarę, jog miškų naudmenų žemės ūkio paskirties tikslinėje žemėje yra priskaičiuojama apie 50 tūkst. hektarų. Tai yra didžiuliai plotai. Iš jų apie 16 tūkst. hektarų jau yra vyresni kaip 20 metų, tačiau iki šiol nėra įteisinti ir įrašyti į Miškų valstybės kadastrą kaip miškas, nors tai padaryti priklauso pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą. Nacionalinė žemės tarnyba ir savivaldybės skiria savininkams baudas ir didesnius mokesčius už „blogą agrarinę būklę“ ir „apleistą žemę“, kadangi formaliai tie plotai – žemės ūkio paskirties, nors auga savaiminiai miškai. Tokiu atveju baudžiama ir verčiama juos iškirsti. Nors, kita vertus, tokie medžiai dažnai patenka į saugomų kategoriją. Tada aplinkosaugininkai baudžia žemės savininkus, jeigu šie nesutvarko formalumų prieš išvalydami plotus nuo savaiminukų“, – pasakoja doc. A. Gaižutis.

Mokslininkas nepalankiai vertina iniciatyvas reformuojant žemės valdymą ir naudojimą. Esą Žemės ūkio ministerija siūlė mechanizmą – jeigu savivaldybėje keičiamas daugiau nei 1 proc. žemės ūkio paskirties žemės, reikalinga sumokėti visą tos žemės rinkos kainą kaip įmoką į valstybės biudžetą.

„Jeigu žemės savininkas nuspręstų įveisti mišką ir jeigu jo plotas nepatektų į tą vieną procentą keičiamų – vadinasi, jis turėtų pirmiausia valstybei susimokėti visą tos žemės rinkos kainą, patirti išlaidų įveisiant mišką, o kartu dar ir prižiūrint jį. Todėl tokios iniciatyvos tikrai nėra motyvuojančios. Gerai, kad Seimas įsiklausė į išsakomas pastabas ir numatė 2022 m. birželio 30 d. patvirtintame naujos redakcijos Lietuvos Respublikos žemės įstatyme išimtį, kad įveisiant mišką nereikėtų mokėti šios žemės paskirties keitimo įmokos“, – sako doc. A. Gaižutis.

Aplinkosaugos įgyvendinimo šešėliai

Miškai su savo išskirtine gamtine sistema sudaro daugelio sausumoje randamų augalų ir gyvūnų buveines. Tam, kad šios buveinės ir jose esanti biologinė įvairovė būtų išsaugota ateities kartoms, įsteigtas vientisas Europos saugomų teritorijų ekologinis tinklas „Natura 2000“. Į jį įtraukiamos saugomos, nykstančios, pažeidžiamos, retos arba turinčios išskirtinai Europos regionui būdingų bruožų augalų ir gyvūnų rūšys bei jų buveinės. Lietuvoje į šį tinklą įtraukta tik 26 proc. numatyto miško buveinių ploto, o papildomai turėtų būti įtraukta dar per 100 tūkst. hektarų saugotinų miško buveinių.

Aplinkos ministerijos ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos darbą įgyvendinant „Natura 2000“ tikslus neseniai ištyrė Valstybės kontrolė. Atliktas auditas parodė, kad nepadarytų darbų tikrai nemažai. Net 93,8 proc. Aplinkos ministerijos nustatytų teritorijų apsaugos tikslų yra abstraktūs, o ir jų įgyvendinimo stebėsena nėra vykdoma. Taip gali būti prarandamos retos, nykstančios ar pažeidžiamos paukščių, gyvūnų, augalų ar buveinių rūšys.

Tado Razmo iliustracija

„Tai rodo ne blogą rūpimąsi miškais, bet žlugusią aplinkosaugos politiką“, – komentuoja doc. A. Gaižutis.

Pasak Vilniaus universiteto mokslininko, Lietuvoje kurta saugomų teritorijų sistema yra labai savita ir paini, neatitinka Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos nustatytų kriterijų saugomoms teritorijoms. Anot jo, turima saugomų teritorijų sistema daugiausia skirta ne gamtinių vertybių, bet kultūrinių ir kraštovaizdžio vertybių apsaugai. Šiek tiek panašią sistemą turi tik Jungtinė Karalystė.

„Galbūt dėl to visuomenei pateikiant saugomų teritorijų statistiką yra teigiama, kad „ypač saugomų“ teritorijų sistema užima per 1,2 mln. hektarų, t. y. apie 18 proc. šalies ploto. O visos kitos pagal Saugomų teritorijų įstatymą įsteigtos teritorijos „pamirštamos“? Beje, dar vienas paradoksas, kad Lietuvoje ES svarbos „Natura 2000“ teritorijų statusas formaliai yra žemesnis už nacionalinių saugomų teritorijų. Jos traktuojamos kaip saugomos teritorijos tik tuo atveju, jei  patenka į jau esamas nacionalines saugomas teritorijas (nors suvaržymai ir apribojimai „Natura 2000“ teritorijose dažnai netgi didesni nei nacionalinėse saugomose teritorijose)“, – aiškina doc. A. Gaižutis.

Ar visoje teritorijoje reikalingi natūralaus vystymosi eksperimentai?

Kas yra kraštovaizdis? Mokslininko teigimu, tai – žmogaus veiklos per šimtmečius suformuotas landšaftas, kuris iki šiol dažnai buvo vertinamas vadovaujantis principu „gražu“ arba „negražu“. Steigiant Lietuvoje saugomų teritorijų sistemą buvo laikomasi požiūrio, kad įprasta ūkinė veikla, įskaitant medžiapjūtę, nedarko kraštovaizdžio. Juk todėl į steigiamas saugomas teritorijas buvo įtraukti didžiuliai masyvai ūkinių miškų ir tvirtinta, kad ūkininkavimas nuo to juose nepasikeis. Tačiau, pasak doc. A. Gaižučio, per pastarąjį dešimtmetį įvyko drastiškas aplinkosaugininkų požiūrio pasikeitimas – nuo šiol laikomasi nuostatos, kad vykdoma miškininkystės veikla kenkia kraštovaizdžiui. Vis dėlto, anot jo, tvarus miškininkavimas yra ne problema, o daugelio problemų sprendimas – tiek aplinkosaugoje, tiek mažinant klimato kaitos poveikį.

„Milijonus metų gamta gyvena su žmogumi. Augalai ir gyvūnai prisitaikė prie žmogaus veiklos. Pavyzdžiui, gandrai kuriasi prie sodybų. Jiems reikia maitinimosi erdvės, kurios jie neprižiūrimoje teritorijoje ar tankiame miške neras. Tuo tarpu plėšrieji paukščiai kuriasi greta kirtaviečių, nes ten atsiveria plotai, kuriuose jie gali medžioti“, – pavyzdžius vardija mokslininkas.

Doc. A. Gaižučio teigimu, buveinių apsaugai svarbioms teritorijoms nustatyti nekonkretūs, neaiškūs, neišmatuojami apsaugos tikslai (tai pabrėžė Valstybės kontrolės atlikta analizė) liudija, kad iki šiol aplinkosauga buvo orientuota į kvadratinių kilometrų, o ne į gamtinių vertybių apsaugą. Kad pamatytume, kokie padariniai galimi gamtinių procesų savieigai ilgesnį laiką paliktuose miškinguose plotuose, mokslininkas siūlo nuvykti, pavyzdžiui, į Dubravos rezervatinę apyrubę Kauno rajone.

„Ten jau pusę amžiaus nenaudojamas buvęs išskirtinis, brandus, labai geros kokybės pušynas su eglių priemaiša. Dabar ten yra šabakštynas, kur dominuoja lazdynai. Taip atsitiko todėl, kad spygliuočius užpuolė kinivarpos, medžiai žuvo, jų niekas neprižiūrėjo. Tokius natūralaus vystymosi eksperimentų rezultatus turime rezervatuose, jų galime turėti ir daugiau. Bet ar to tikrai nori Lietuvos visuomenė visoje teritorijoje? – klausia miškų ekspertas. – Jei nėra galimybių nuvykti į Dubravos rezervatinę apyrubę, vilniečiai gali nesunkiai pamatyti skirtumą tarp žmogaus prižiūrimo Vingio parko ir sostinės ribose esančių netvarkomų kraštovaizdžio draustinių miškų.“

Kodėl ligotus ir pažeistus medžius svarbu laiku pašalinti?

Pagal idealų scenarijų, siekiant apsaugoti miškus ir juose esančią biologinę įvairovę, miško valdytojas turi laiku pastebėti pažeidimą, o Valstybinė miškų tarnyba – nustatyti pažeidimo priežastis, įvertinti masinio išplitimo židinių susidarymo riziką, rekomenduoti profilaktines ar naikinamąsias priemones. Numatyta, kad pažeistų medžių skaičius 2020 m. neturėtų viršyti 16 proc., tačiau per penkerius metus miško ligų, kenkėjų ar kitų veiksnių pažeistų medžių skaičius padidėjo beveik ketvirtadaliu – pasiekė 23,1 proc., atliktame audite pažymi Valstybės kontrolė.

Doc. A. Gaižutis pasakoja, kad ūkiniuose miškuose ligotą ar kenkėjų užpultą medį stengiamasi pašalinti, kol ten nesusidarė židinys ir neišplito į didesnę teritoriją. Taip išsaugomi sveiki greta esantys medžiai, ugdomi atsparesni išoriniams poveikiams miškai.

„Natūraliai atsikuriančiame miško plote užsisėja keliasdešimt tūkstančių vienetų medelių hektare, iš jų, iki medynas pasiekia brandą, išlieka apie 800–1200 didesnių medžių. Miškininkystės mokslas sako: paimk medį, kol jis dar nežuvo, ir ką nors naudinga su juo padaryk, atverdamas greta augantiems šiek tiek erdvės“, – aiškina docentas.

Punios šilas – pavyzdys to, kas nutinka, kai nesilaikoma „miškininkystės dėsnių“, teigia doc. A. Gaižutis. Pasak jo, šilas buvo įsteigtas kaip saugoma teritorija pačių miškininkų iniciatyva pirmiausia dėl to, kad ten auga labai vertingi pušies ir eglės genetiniai medynai. Tačiau tam, kad šie unikalūs miškai išsilaikytų toje pat natūralioje augavietėje, juos reikia atnaujinti, nes, pavyzdžiui, šviesiamėgės pušys po susivėrusiomis senųjų medžių lajomis ir esant storai miško paklotei sunkiai atsikuria savaime. Tad arba žmogus turi įsikišti, arba tektų neapibrėžtai laukti, kol audros ar gaisrai atsitiktinai atvers erdvę jaunuolynui įsitvirtinti.

Medžius pažeidžia ir gyvūnai

Antras pavyzdys, anot doc. A. Gaižučio – elninių žvėrių gausa miškuose, kuri galbūt džiugina gyventojus savo grožiu, tačiau mažai kalbama apie tai, kad per didelės gyvūnų populiacijos daro didelę žalą miškui. Mokslininko teigimu, atskirose Lietuvos miškų teritorijose kanopinių gyvūnų yra 5–6 kartus daugiau, negu leidžia tų teritorijų natūralus gamtinis talpumas. Taip atsitiko dėl pakitusių medžioklės sąlygų ir taisyklių. Daugelyje vietovių nebeįmanoma atkurti naujų miškų, nes žvėrys tiesiog juos nugraužia. Briedžiai, elniai nuėda jaunų medelių ūglius, nulaupo žievę, o medeliai per žaizdas vėliau užsikrečia grybinėmis augalų ligomis.

„Užsikrėtusių ir pažeistų medžių mūsų šalies miškuose padaugėjo kone iki ketvirtadalio – tai yra didelė problema, nes gamta išsibalansuoja“, – sako doc. A. Gaižutis.

Gaisras – būdas išsaugoti gamtos įvairovę?

Siekiant išsaugoti gamtinę įvairovę, jau kurį laiką visame pasaulyje aplinkosaugininkų iniciatyva pasitelkiami valdomi miškų gaisrai. Šis metodas sulaukė aplinkosaugininkų dėmesio ir Lietuvoje.

Pasak Vilniaus universiteto docento, pavyzdžiui, Danijoje įgyvendinamos mūsų požiūriu keistos aplinkosauginės iniciatyvos, kai ištisi anksčiau žmogaus įveisti miškų plotai yra iškertami ir sudeginami, o kitur medžiai net sprogdinami imituojant žaibo pažeidimus, ir tai laikoma veiksmingu  būdu sukurti didesnę biologinę įvairovę.

Žaibo sukelti miškų gaisrai daugelį metų buvo toks natūralus ir dažnai pasitaikantis gamtos reiškinys, kad kai kurios gyvūnų rūšys prie jų prisitaikė ir ugnis pasidarė reikalinga dalies šių rūšių išlikimui. Pavyzdžiui, dėl gaisrų susiformavę atviri viržynų plotai reikalingi tokiems paukščiams kaip  tetervinai ar kurtiniai. Valstybėms pradėjus aktyviai įgyvendinti gaisrų prevenciją miškuose, daliai gyvūnų ir augalų rūšių iškilo pavojus išnykti. Todėl užsienio šalių gamtotvarkoje jau kelis dešimtmečius naudojamas savaiminis gaisrų imitacijos metodas – vadinamieji kontroliuojamieji gaisrai.

Kontroliuojamajam deginimui kruopščiai ruošiamasi: parenkamas plotas, laukiama tinkamų oro sąlygų, o pats deginimas vykdomas gamtai miegant, t. y. šaltuoju metų laiku, kol nėra sniego.

Seniems medžiams klimato kaita – pražūtinga

Nors dar yra kur pasitempti siekiant išsaugoti tiek Lietuvos miškus, tiek turtingą bioįvairovę juose, doc. A. Gaižutis yra įsitikinęs – 2050-aisiais gyvensime žalioje, švarioje ir gražioje Lietuvoje. Vis dėlto, anot mokslininko, kokius ir kokios kokybės miškus turėsime, labai priklausys ir nuo visuomenės savimonės.

Tiesa, jo teigimu, mūsų šalį tikrai privers keistis karas Ukrainoje, kadangi keičiasi pasaulio prekybos srautai: „Mes Lietuvoje, be 7 milijonų kietmetrių žaliavinės medienos, kurią pasigaminame patys, dar apie 3–3,5 milijono kietmetrių kasmet įsiveždavome iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Tai yra didelis kiekis. Turime pradėti racionaliau naudoti savo išteklius, pavyzdžiui, apsirūpindami biokuru.“

Keistis privers ir klimato kaita, kuri šiuo metu yra spartesnė, todėl prie jos nespėja prisitaikyti seni medžiai. Pasak docento, jam teko susipažinti su suomių atliktu tyrimu, kuris parodė, kad, pavyzdžiui, jaunos eglės, besiformuodamos dabartinėmis sąlygomis, yra pakankamai atsparios klimato kaitos poveikiui, nes paprasčiau prie jo prisitaiko. Tačiau brandiems medžiams pasikeitęs klimatas dažnai būna pražūtingas. Taigi mums reikia sudaryti sąlygas miškams atsinaujinti – ir natūraliai, ir sodinant tas rūšis, kurios yra atsparesnės, geriau prisitaiko prie klimato kaitos.