Suaugusiems ir vaikams diagnozuojamos onkologinės ligos skiriasi tuo, kad vaikų ligai atsirasti išoriniai veiksniai turi labai mažai įtakos. Tad šiuo atveju nėra galimybės užbėgti ligai už akių, imtis tam tikrų prevencinių priemonių, kurios užkirstų kelią vėžiui.

Tačiau, kaip sako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro vadovė prof. Jelena Rascon, nors kasmet diagnozuojama apie 80 naujų vaikų onkologinių susirgimų, didžiąją dalį jų pavyksta pagydyti.

Kodėl vaikai suserga vėžiu?

Pasak prof. J. Rascon, onkologinio proceso atsiradimą lemia organizme vykstančios genų mutacijos: „Vaikai dažniausiai serga leukemija (kraujo vėžiu). Ji sudaro apie trečdalį–ketvirtadalį visų atvejų Lietuvoje ir yra gydoma tik Santaros klinikose. Taip pat dažnai aptinkami centrinės nervų sistemos (CNS) navikai, piktybiniai simpatinės nervų sistemos navikai. Vaikų vėžys dažniau vystosi iš primityvių ląstelių, kurios atsiranda vaikui vystantis, formuojantis dar iki jo gimimo. Tačiau kur jų ieškoti – niekas nežino. Jeigu vaiko organizme tam tikra ląstelė tampa piktybinė, sveika imuninė sistema turi ją atpažinti kaip svetimą ir sunaikinti. Jeigu tai neįvyksta, tuomet pradeda formuotis onkologinis procesas.“

Prof. Jelena Rascon

Mokslininkės teigimu, didesnė rizika susirgti onkologine liga yra susijusi ir su paveldimo vėžio sindromu bei kitais sindromais. Pavyzdžiui, Dauno sindromu sergantis vaikas turi 20 kartų didesnę tikimybę susirgti leukemija. Be to, vaikų onkologinę ligą nėra lengva atpažinti. Taip yra todėl, kad, pavyzdžiui, CNS navikai pasireiškia tokiais simptomais kaip galvos skausmas, pykinimas ar vėmimas. Taigi gydytojai visų pirma įtaria, kad negalavimų priežastis yra susijusi su nervų sistemos ar  virškinamojo trakto pažeidimais, ir tik tuomet, kai šie įtarimai nepasitvirtina, ima įtarti piktybinę patologiją. Juo labiau kad, pavyzdžiui, CNS navikų atveju liga progresuoja lėtai, todėl tikroji diagnozė kai kada gali išaiškėti tik po kelių mėnesių.

Tikimasi pažangią imunoterapiją taikyti ir Lietuvoje

Prieš 14 metų įkurtas Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centras šiandien yra neabejotinas lyderis tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalyse. Jis ne tik laikomas lygiaverčiu partneriu tų Europos valstybių, kurios mokslinius vaikų onkologijos tyrimus atlieka jau daugiau nei 50 metų, bet ir lenkia kai kuriuos kitus vaikų onkologijos centrus savo kompetencija, aktyvumu ir laboratorinėmis galimybėmis.

Prof. J. Rascon teigimu, Vaikų onkohematologijos centre taikomi diagnostikos ir gydymo būdai nėra išskirtiniai, jie tokie pat kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Tikimasi, kad ateityje centras turės galimybę onkologinėmis ligomis sergančius vaikus gydyti naudodamas pažangiausią imunoterapiją ir skirdamas genetiškai modifikuotus T limfocitus. Šis gydymo metodas taikomas tiems pacientams, kuriems atsinaujina leukemija. „Iš paciento paimama kraujo. Pasitelkiant genų inžineriją, į jame esančias imunines ląsteles – limfocitus – yra inkorporuojamas receptorius, gebantis atpažinti piktybines ląsteles, kurių nepavyksta sunaikinti chemoterapijos, transplantacijos metu ar kitais būdais. Jie palengvina sukibimą su piktybinėmis ląstelėmis ir organizmo imuninė sistema ligos likutį sunaikina“, – pasakoja prof. J. Rascon. Tai nėra panacėja, bet būtent šia kryptimi judama ieškant onkologinių ligų gydymo būdų.

Imunoterapija Lietuvoje nėra taikoma, todėl pacientai, kuriems gali padėti šis gydymo būdas, siunčiami į užsienį. „Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos valstybėje, pacientui yra užtikrinamas gydymo išlaidų padengimas kitose ES valstybėse tuo atveju, jei toks gydymo metodas pas mus nėra taikomas. Pirmą kartą vadinamajai ląstelių terapijai mūsų centro pacientą į Oslą išsiuntėme 2021-aisiais“, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad dėl tos pat priežasties į Vilnių atvyksta tie pacientai iš Latvijos, kuriems reikalinga kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija. Šiuo metu Latvijos vaikams atliekama iki ketvirtadalio visų kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijų. Tai reiškia, kad kolegoms kaimyninėje valstybėje, kurioje šis gydymo metodas netaikomas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centras yra tapęs pastoviu ir patikimu partneriu.  

Mažėja gimstamumas, bet ne vėžio atvejų

„Manęs dažnai klausia: onkologinių ligų atvejų tarp vaikų daugėja ar mažėja? Nors vaikų vėžio atvejų mąžta, bet tai susiję ir su drastiškai mažėjančiu vaikų skaičiumi Lietuvoje. Kitaip tariant, sergamumas išlieka panašus, tačiau diagnozuojamų atvejų skaičius mažėja proporcingai mąžtančiam vaikų skaičiui šalyje“, – sako prof. J. Rascon.

Kasmet vaikams diagnozuojama apie 80 naujų onkologinės ligos atvejų, dažnai labai skirtingų. Pasak Vaikų onkohematologijos centro vadovės, siekiant parinkti tinkamą gydymo metodą, reikia surinkti pakankamą panašių atvejų imtį, o gydant retas ligas tai padaryti įmanoma tik valstybėms bendradarbiaujant tarpusavyje. „Mūsų centras bendradarbiavimą su Skandinavijos valstybėmis leukemija sergančių vaikų gydymo srityje pradėjo daugiau nei prieš 15 metus ir tai padėjo pasiekti proveržį. Šiandien toks bendradarbiavimas leidžia įgyvendinti gydymo vienovę ir užtikrinti, kad vaikas, sergantis vėžiu, Vilniuje bus gydomas taip pat kaip Stokholme, Kopenhagoje ar Osle. Atliekame tuos pačius tyrimus, skiriame tokį pat gydymą“, – tikina mokslininkė.

Jos teigimu, visi vaikai, kuriems yra diagnozuota onkologinė liga, yra anonimiškai įtraukiami į bendrą Šiaurės šalių mokslinę duomenų bazę, kurioje vyksta nuolatinė duomenų pokyčių analizė. „Joje visi vaikų onkohematologijos centrai yra po padidinamuoju stiklu. Tai tarsi griežta kokybės kontrolė. Jeigu, pavyzdžiui, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas milimetras į vieną ar kitą pusę nėra kontroliuojamas, priklausymas minėtai Šiaurės šalių grupei šiuos milimetrus padaro matomus, o jų korekcija lemia pažangą“, – sako prof. J. Rascon ir priduria, kad mokslinio bendradarbiavimo nauda atsispindi konkrečiose situacijose, kai gydytojai išsaugoja vaiko gyvybę. Jei tebebūtume to paties akademinio lygio, kuris vyravo prieš 15 metų, šiandien gydytojai galbūt to padaryti nebūtų pajėgūs.

Panašios pažangos gydant vaikų solidinius navikus (ne kraujo vėžį) tikimasi įgyvendinant „Horizon 2020“ programos finansuojamą projektą „Vaikų, sergančių solidiniais navikais, išgyvenamumo pagerinimas per mokslinį bendradarbiavimą ir mokymąsi“. Jo metu, bendradarbiaudami su Europos vaikų onkologijos srities mokslo lyderiais, Lietuvos mokslininkai turi unikalią galimybę užmegzti ryšius, pasisemti naujovių ir tapti pažangiausių tarptautinių mokslinių iniciatyvų dalyviais.

Išgyvena 80 proc. vėžiu sergančių vaikų

„Aktyviai įsitraukę į tarptautines mokslines iniciatyvas vaikų kraujo vėžio srityje, tikimės, kad ateityje tapsime tokių tarptautinių grupių nariais, kurios leis efektyviau gydyti smegenų, inkstų, kaulų ir kitus navikus. Tačiau klinikinio mokslo plėtojimas – didžiulis, daugybę laiko užimantis biurokratinis darbas: klinikiniai tyrimai ir gydymas yra griežtai reglamentuoti įvairių teisės aktų, todėl reikia gauti daugybę leidimų, pereiti daug aprobacijos procedūrų. Juo labiau kad tokia mokslinė veikla yra gydytojų vykdoma laisvu nuo darbo metu ir dažnai nėra apmokama“, – sako prof. J. Rascon. Tačiau mokslininkai pastangų negaili, o viso to padarinys – pagerėję gydymo rezultatai ir išgelbėtos vaikų gyvybės.

Nors Lietuva – maža šalis, kurioje ta pačia vėžio rūšimi sergančių mažųjų pacientų būna mažai, dirbti didžiulį biurokratinį darbą verta ir dėl vieno onkologine liga sergančio vaiko. „Šiuo metu Lietuvoje onkologinėmis ligomis sergančių vaikų išgyvenamumas siekia 80 proc. Kitais 20 proc. atvejų nesame pajėgūs padėti. Viena iš priežasčių – onkologinės ligos atsinaujinimas, išsivystantis antras navikas“, – sako prof. J. Rascon.

Vis dėlto pašnekovė prisipažįsta tikinti, kad ateityje bus atrastos naujos gydymo formos, kurios leis dar tiksliau orientuotis į personalizuotą gydymą, išsamų konkretaus paciento naviko ištyrimą. „Tokia gydymo galimybė leistų pasiekti 90 proc. ar net 100 proc. išgyvenamumą“, – teigia Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro vadovė ir priduria, kad ši pažanga vyksta lėtai. Todėl besitikintiems pamatyti aukštyn kylančią vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, išgyvenamumo kreivę gali prireikti laukti ištisus dešimtmečius.

Mokslininkės teigimu, vienas iš svarbiausių Vaikų onkohematologijos centro tikslų – padaryti vaikams taikomą gydymą kuo mažiau kenksmingą: „Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 700 žmonių, kuriems vaikystėje teko įveikti onkologinę ligą, jų amžiaus vidurkis – apie 27 metus. Turime užtikrinti, kad tolimesnis pasveikusių vaikų gyvenimas būtų kokybiškas. Pavyzdžiui, šiuo metu mūsų vykdomi moksliniai tyrimai remiasi anksčiau atliktų tyrimų gerąja patirtimi. Bandome išsiaiškinti, kaip galėtume pritaikyti kuo mažiau toksišką gydymą, kuris leistų pacientams ateityje mokytis, neturėti atminties problemų, nesusidurti su iššūkiais susilaukiant vaikų.“

Straipsnyje panaudotos Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto  nuotraukos.