Terminas „cenzūra“ jau pats savaime kelia neigiamas asociacijas kaip tam tikrų dalykų draudimas, dažnai prievartinis, pažeidžiantis žmogaus teises. Vis dėlto nėra šalies, kurioje neveiktų tam tikri apribojimai, draudimai ar saugikliai, skirti užtikrinti vadinamąjį viešąjį interesą, apsaugoti visuomenės narių jausmus, įsitikinimus, tradicijas, įprastą gyvenimo būdą.

Tačiau kuo tų draudimų daugiau, tuo sunkiau atskirti, kada išties siekiama apsaugoti viešąjį interesą, o kur prasideda manipuliavimas ir sąmoningas nuomonės formavimas, kitaip tariant, valstybės aparato panaudojimas ideologiniams tikslams pasiekti. Būtent tokio tipo cenzūra, kai ją vykdo pati valstybė, joje steigiamos specialios institucijos, kurių užduotis – stebėti, tikrinti, vertinti ir leisti ar drausti bet kokio tipo informacijos sklaidos kanalus, pradedant kasdiene žiniasklaida ir baigiant originaliosios ir verstinės literatūros leidyba ir jos pateikimu, domina sovietmečio kultūros lauką tiriančius Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkus.

Cenzūra neatsiejama nuo totalitarinės valstybės

Kartais tam tikrus draudimus demokratinėse valstybėse sunku įvardyti kaip cenzūrą. Tarkime, reikalavimas vaikams skirtose publikacijose neaprašinėti smurtinių scenų, nevartoti siaubo leksikos ar keiksmų arba televizijos reportažuose įspėti, jog „kai kurios scenos gali šokiruoti“, visuomenei gali atrodyti visai pagrįstas ir priimtinas, nors iš tiesų tai taip pat laikytina cenzūra.

Tačiau totalitarinėse valstybėse cenzūra paprastai būna ypač glaudžiai susijusi su ideologija, kad ir kokia ideologija jose vyrautų. Ne vienas tyrėjas pažymi, kad ir labai skirtingo tipo diktatūrose, kurių ideologija nėra panaši, netgi priešinga, cenzūros praktika iš esmės nesiskiria: pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos totalitarinės valstybės cenzūra palygintina su Ispanijos Francisco Franco ar Italijos Benito Mussolini režimais, o Čekoslovakijos socialistinės sistemos cenzūros praktika – su cenzūra Portugalijos António de Oliveiros Salazaro diktatūroje. Visose totalitarinėse valstybėse cenzūra pirmiausia įvedama kaip laikina priemonė: tvarkai atkurti po didelių permainų, vykstant karui ar netrukus po jo, jaunai darbininkų ir valstiečių valstybei ginti nuo vidaus ir išorės priešų po revoliucinio perversmo. Būtent šiuo argumentu grindžiamas ir Lenino 1917 m. dekretas, skelbiantis, kad sovietinę valstybę būtina apsaugoti, todėl „laikinai“ įvedama spaudos cenzūra. Kaip žinome, dekretas niekada nebuvo atšauktas, taigi cenzūra yra teisiškai pagrįsta, vadinasi, teisinga. Šiai valstybės politikai įgyvendinti įsteigiamos atitinkamos institucijos: pvz., cenzūros valdybos Portugalijoje, Vyriausioji literatūros ir leidyklų valdyba „Glavlit“ Sovietų Sąjungoje ir kitos.

Kaip teigia čekų tyrėjas Jaroslavas Špirkas, liūdnai pagarsėjęs Portugalijos diktatoriaus Salazaro teiginys, kad „politiniu požiūriu egzistuoja tik tai, ką visuomenė žino egzistuojant“, aiškiai suponuoja, kad dalis informacijos visuomenei turėtų būti atitinkamai pateikiama (paprastai tuo rūpinasi propagandos tarnybos), o kita dalis – nuo jos nuslepiama (tai cenzūros tarnybų darbas). Todėl vykdant cenzūros tyrimus, ypač siekiant išsiaiškinti jos poveikį šalies kultūrai, reikia turėti galvoje ir tiriamuoju laikotarpiu vyravusias politines nuostatas, nes būtent jos daugiausia lemia, kas paklius į cenzūrą vykdančių institucijų dėmesio lauką kaip nepriimtina ir slėptina nuo visuomenės.

Vilniaus universiteto archyvo nuotr.

Per 30 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų sovietinei cenzūrai Lietuvoje jau skirta nemažai darbų. Atlikti įvairūs tyrimai apie jos poveikį originaliajai literatūrai, teatrui, kinui, dailei ir fotografijos menui, tačiau į šių tyrimų lauką ilgai nepateko vertimai iš užsienio kalbų. Pirmiausia dėl to, kad nustatyti vertimų cenzūros faktą gana sunku. Be specialaus tyrimo archyvuose, sovietmečiu išleistos verstinės literatūros bibliografijos analizės, pagaliau be originalo ir vertimo tekstų palyginimo tai apskritai neįmanoma.

Draudžiamų autorių sąraše – per 400 kūrėjų

Vertimų cenzūros tipologija gana sudėtinga, nes cenzūrą galime suprasti plačiau ir siauriau. Vis dėlto vertimų cenzūros tyrimuose dažniausiai kalbama apie prevencinę, represinę ir autocenzūrą kaip dažniausiai praktikuojamas užsienio literatūros vertimų cenzūros formas. Prevencinė cenzūra – tai išankstinė priimtinų (paprastai vadintų „rekomenduojamais“) autorių ir jų kūrinių atranka. Būtent ji lemia tai, kad vertimų cenzūrą sovietmečiu taip sunku įrodyti. Pavyzdžiui, Daniele Monticelli rašo, kad Estijoje sovietmečiu draudžiamų autorių sąraše buvo per 400 kūrėjų. Tikėtina, kad tiek pat autorių drausta ir Lietuvoje – būtent šis, o ne cenzūruotų knygų skaičius rodo, kad cenzūra buvo labai griežta.

Represinė cenzūra, t. y. viso išleistos knygos tiražo išėmimas iš prekybos, buvo taikoma gana retai dėl ekonominių priežasčių. Žinodamos „žaidimo taisykles“, leidyklos stengėsi apsidrausti ir leido tik priimtinas knygas, kad nepatirtų nemenkų finansinių nuostolių. Galiausiai autocenzūra – tai vertėjo ar redaktoriaus savikontrolė iš baimės ar kitų paskatų, nesant tiesioginio institucinio spaudimo. Mat visa sistema veikė taip, kad žmogus pats save kontroliuotų vien iš nuojautos, kas yra ar nėra priimtina.

Tomas Venclova dar 1979 m. pateikė savo įžvalgas, kokių autorių kūriniai Sovietų Sąjungoje buvo neleidžiami (tad ir neverčiami). Jis išskyrė 8 grupes: 1) autoriai disidentai, emigrantai (pvz., Josifas Brodskis, Vladimiras Nabokovas); 2) antikomunistinių darbų autoriai (pvz., Arthuras Koestleris, George’as Orwellas; 3) Vakarų šalyse gyvenę socialistai, vėliau pakeitę savo pažiūras (pvz., André Bretonas, André Gide’as); 4) autoriai, smerkę sovietinę politiką dėl žmogaus teisių ir pan. (pvz., Güntheris Grassas); 5) katalikai arba mistikai (Georges’as Bernanosas, Paulis Claudelis); 6) nihilistų, reakcionierių ar supermodernistų reputaciją turintys autoriai (Franzas Kafka, Virginia Woolf); 7) rašytojai, susiję su ekstremistiniais dešiniaisiais judėjimais (Ezra Poundas, Giovanni Papini); 8) seksualinėmis temomis rašę rašytojai (Georges’as Bataille’is, D. H. Lawrence’as).

Draudžiamų autorių sąrašas. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialieji fondai. Nuotrauka iš projekto „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis“ tyrimo archyvo.

Tai gana tikslus apibūdinimas, bet ir šią klasifikaciją reikėtų vertinti atsargiai, nes archyvų ir fondų medžiaga rodo, kad draudimai leisti kai kuriuos autorius vėliau būdavo panaikinami, vienų autorių kūryba drausta visa, kitų – tik atskiri kūriniai. Net ir draustų autorių vienas kitas kūrinys kartais būdavo išverčiamas ir pasiekdavo skaitytojus. Žinoma, tokiu atveju būdavo atrenkamas priimtiniausias kūrinys, dažnai ne pats reikšmingiausias rašytojo biografijoje, ir formuojama skaitytojų nuomonė, nesutampanti su autoriaus reputacija Vakaruose. Kita vertus, sistemos kritikai negalėjo sakyti, kad autorius uždraustas, jei bent vienas kūrinys išverstas.

Leidžiamo autoriaus recepciją dažnai formavo ir knygose spausdinti lydimieji straipsniai (vadinamieji „žaibolaidžiai“): jie piršo autoriaus įvaizdį, rodė, kas kūrinyje priimtina ir kaip tai vertintina. Bet kaip juos priimdavo skaitytojai ir kiek jie iš tiesų formavo skaitytoją, duomenų nėra. Galimas dalykas, kad išsilavinę, knygų skaitę žmonės gebėjo įvertinti kūrinyje keliamas idėjas taip, kaip buvo numatęs jos autorius, net ir be papildomo „paaiškinimo“. Bet jie galėjo tai daryti tik tiek, kiek jiems leisdavo parinktas kūrinys.

Koks turinys buvo priimtinas?

Iš neverstinų autorių sąrašo galime spręsti, koks turinys Sovietų Sąjungoje buvo nepageidaujamas. Galime išskirti bent tris stambias temines grupes. Pirmąją grupę sudarytų politinės cenzūros atvejai. Pažymėtina, kad politinė cenzūra taikyta ir sovietinei nomenklatūrai visiškai priimtiniems autoriams, pavyzdžiui, Ernestui Hemingway’ui. Visi jo kūriniai buvo išversti į rusų ir kitų sovietinių respublikų kalbas, analizuojami mokyklose, bet „Kam skambina varpai“ 1972 m. vertime nerasime ištraukų su Ispanijos komunistų partijos kritika, apie jos pirmininkę Dolores Ibárruri – didelę Maskvos kolegų bičiulę, apie rusų karininko meilužę ir kitų. Tokios temos buvo tiesiog nepriimtinos. Jei knyga leidžiama, cenzūruojant politiškai nepriimtinos teksto vietos paprastai iškarpomos.

E. Hemingvėjus, „Atsisveikinimas su ginklais“. Vertė G. Bekerytė ir R. Lankauskas. Redaktorius Vyt. Petrauskas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. Knyga saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Nuotrauka iš projekto „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis“ tyrimų archyvo.

Kitą grupę sudarė religiniai tekstai ar jų intarpai, kurie buvo adaptuojami ar taip pat iškarpomi. Bene garsiausias religinės cenzūros atvejis – Harriet Beecher Stowe knygos „Dėdės Tomo trobelė“ vertimas. Biblija ir religiniai motyvai šioje knygoje reiškia labai daug, tačiau ji iškarpyta tiek, kad tikroji knygos prasmė visiškai ištrinta, belikęs turinio atpasakojimas, akcentuojant sovietmečiu labai priimtiną juodaodžių išnaudojimo JAV temą. Todėl ypač apmaudu, kad net ir nepriklausomoje Lietuvoje iš naujo leidžiama ir tiražuojama ta pati cenzūruota knygos versija, o visõs originalios knygos vertimo vis dar neturime.

Toks pats likimas ištiko ir Danielio Defoe „Robinzoną Kruzą“, religinių intarpų neliko Hanso Christiano Anderseno pasakų vertimuose ir kitose vaikams skirtose knygose, nes Bažnyčią atskyrus nuo valstybės Biblija ir bibliniai siužetai sovietiniam žmogui buvo užginti. Turint galvoje, kad didžioji Vakarų literatūros ir meno apskritai dalis grindžiama bibliniais siužetais, visa skaitytojų karta buvo pasmerkta verstinės literatūros nesuprasti arba neteisingai interpretuoti jos turinį.

Seksualinėmis temomis rašiusių rašytojų cenzūra priskirtina vadinamajai moralinei cenzūrai. Vieni autoriai dėl skandalingo kūrinių turinio buvo apskritai draudžiami, kitus verčiant buvo naudojamos dvi taktikos: arba švelninama leksika, vartojami eufemizmai, neutralūs posakiai, arba atviresnės scenos apskritai neverčiamos, praleidžiamos. Toje pačioje knygoje galima aptikti abi taktikas, bet dažniau būdavo švelninama. Taip elgiasi Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčių“ vertėjas Povilas Gasiulis, Jacko Kerouaco „Kelyje“ išvertusi Irena Balčiūnienė. Pavyzdžių labai daug, o polemika, kaip elgtis su šokiruojančiu turiniu verčiant, tęsiasi ir dabar.

Dažnai cenzūra buvo nematoma net vertėjui

Net ir peržiūrėjus dalį archyvinės medžiagos, tiesioginio išbraukymo ar kitokių vertimo cenzūros apraiškų, priešingai nei nagrinėjant originaliąją lietuvių autorių leidybą, randama nedaug. Dažnai tokius taisymus sunku atskirti nuo įprasto redagavimo. Galimas dalykas, kai kur neteisingai išversta dėl nepakankamo kalbos mokėjimo ir informacijos šaltinių trūkumo (interneto juk nebuvo), todėl gali kilti mintis, kad vertimai apskritai nebuvo cenzūruojami. Net apklausiami kai kurie vertėjai teigia, kad jų vertimų niekas necenzūravo ir nedavė nurodymų, kaip ką versti.

Toks vertinimas – viena priežasčių, kodėl atlikti vertimų cenzūros analizę sudėtinga: susiformavusi mūsų kolektyvinė atmintis, mums sakanti, kad cenzūra buvo, kartais kontrastuoja su individualiais prisiminimais, kurie gali skirtis dar ir dėl to, kad cenzūra vyko keliomis pakopomis ir skaitytojams buvo nematoma. Dažnai ji būdavo nematoma ir vertėjui, kuris kuo sąžiningiausiai vertė jam skirtą versti kūrinį, neturėjo jo iškarpyti ar kaip kitaip pakeisti, nes tai jau būdavo padaryta ankstesniame etape, pavyzdžiui, atrenkant autorių ir kūrinį arba vertimui pateikiant Maskvoje išleistą jau kupiūruotą originalą.

Skaitant įvairių kultūros lauko dalyvių prisiminimus į akis krinta dar viena detalė – jie keičiasi tolstant vertinamajam laikotarpiui: nepriklausomybės pradžioje paskelbti prisiminimai ir vertinimai atrodo objektyvesni, kritiškesni, vėliau apie tuos pačius dalykus jau rašoma kiek kitaip. Net ir archyvų bei fondų medžiaga taip pat yra nepilna ir galutinių atsakymų nepateikia.

Autocenzūros atvejus apskritai sunku nustatyti, apie juos galima tik svarstyti. Nes, pirma, jie galėjo rodyti tam tikrą internalizuotą ideologiją ir internalizuotą cenzūrą; bet sykiu vertėjai, kaip ir autoriai, galėjo daryti tam tikrus sprendimus dėl to, kad manė, jog jų pasirinkimas atitinka kultūros normas, jų individualius moralinius įsitikinimus, skonį ir t. t. Tad tie individualūs sprendimai remiasi visu rinkiniu įvairiausių vertybių ir įsitikinimų, todėl autocenzūrą dėl valstybinės cenzūros sunku atskirti nuo autocenzūros dėl kitų sociokultūrinių veiksnių. Galime tik konstatuoti patį šiandien nepriimtino keitimo vertime faktą, bet ne jo priežastį.

Vykdant tyrimą griaunami ir kai kurie mitai. Vienas jų – kad verstiniai kūriniai pirmiausia būdavo išleidžiami Maskvoje ir tik tada juos buvo galima versti į kitų sovietinių respublikų kalbas. Yra ne vienas atvejis, kai knyga buvo pirmiau išversta Lietuvoje ar Estijoje ir tik vėliau sąjunginėse leidyklose (pvz., J. Kerouaco „Kelyje‟, M. Yourcenar „Adriano memurai“, S. Alegrios „Pasaulis platus ir svetimas“). Pasitaiko ir priešingų atvejų, kai knyga, išversta kitose Sovietų Sąjungos leidyklose, neleidžiama Lietuvoje (pvz., E. M. Remarque’o „Juodasis obeliskas“). Todėl akivaizdu, kad vertimų cenzūros laukas visoje Sovietų Sąjungoje nebuvo visiškai tolygus – skirtingais laikotarpiais atskirose respublikose buvo elgiamasi skirtingai.

Kitas mitas – kad dauguma knygų buvo verčiamos per tarpinę – rusų – kalbą. Mūsų parengta bibliografinė sovietmečio vertimų rodyklė rodo, kad didžioji vertimų iš Vakarų kalbų dalis – vertimai iš originalo, o vertimai per tarpinę kalbą – nebūtinai iš rusų kalbos. Dalis knygų mus pasiekė kaip vertimai iš lenkų ir net prancūzų kalbos.