Ką tik pasirodžiusi „Universitas Vilnensis“ žurnalisto Viktoro Denisenko knyga „Spėti pabėgti iš Rusijos: žurnalistai ir autoritarizmas“, anot autoriaus, savotiška kolegiška duoklė Rusijos žurnalistams – tiems, kurie nepabūgo kalbėti teisybės apie šiandeninį savo šalies režimą, nepakluso ideologinių ir propagandinių štampų diktatui.

Jiems teko dirbti žymiai sudėtingesnėmis sąlygomis, nei mums, žurnalistams Lietuvoje. Šie žurnalistai buvo ir yra įsitikinę jog žodžio laisvė yra neįkainojama vertybė, tačiau svarbiausia – jie bandė sakyti tiesą apie tai, kas vyksta Rusijoje. Publicistinio pobūdžio knygoje pasakojamos skirtingų dėl politinių motyvų Rusiją palikusių arba tiesiog iš jos išvarytų žurnalistų istorijos. Prieš skaitytojo akis Jelenos Maglevanajos, Andrejaus Babickio, Jelenos Tregubovos, Natalijos Morar ir Rozos Malsagovos likimai.

Žurnalistų, spėjusių pabėgti iš Rusijos, galima būtų atrasti ir daugiau, kaip pripažįsta pats autorius, tačiau šalia jų yra nemažai ir tų, kurie nespėjo arba tiesiog nenorėjo to daryti. Žurnalistai, sąžiningai atlikę savo darbą ir dėl to sužlugdyti ar nužudyti. Tai Ana Polikovskaja (nužudyta), Jurijus Ščekočichinas (mirė, įtariama nužudytas), Borisas Stomachinas (nuteistas kalėti), Michailas Beketovas (užpultas ir žiauriai sumuštas), Anastasija Baburova (nužudyta).

Kodėl šianden mums yra svarbu žinoti ir kalbėti apie Rusijos žurnalistus, jų darbą toje šalyje ir jų kainą? Aprašyti pavyzdžiai nėra tik kriminalinės istorijos su politiniu prieskoniu. Autorius analizuoja, kaip autoritarinė valdymo sistema veikia žurnalistų darbą, kaip yra varžoma žodžio ir spaudos laisvė ir kokiomis sąlygomis reikia dirbti Rusijos žurnalistams. Skaitydamas jų istorijas suvoki spaudos ir žodžio laisvės, kaip esminės demokratinės visuomenės vertybės, kainą. O tai svarbu kiekvienam žurnalistui.

Knyga išleista mažu tiražu, tačiau ją galima nemokamai parsisiųsti iš Skaitykle.lt sistemos. Perskaityti ją galima pasinaudojus specialiu elektroninių knygų skaitymo prietaisu – skaitykle, arba kompiuteriu, įdiegus į jį „Adobe Digital Editon“ programą. Kiek vėliau autorius žada patalpinti ją labiau prieinamu formatu ir savo tinklaraštyje (viktordenisenko.eu).