1918 m. vasario 16-oji tapo modernios Lietuvos Respublikos gimimo diena, tačiau pirmas jaunos valstybės nepriklausomybės ir suverenumo laikotarpis nebuvo ilgas. Po 22 metų Lietuva buvo „praryta“ Sovietų Sąjungos. Šiais metais taip pat sukanka 22 metai nuo tos dienos, kai mūsų šalis atkūrė savo nepriklausomybę. Žinoma, lyginti Lietuvos padėtį prieš Antrąjį pasaulinį karą su šia diena būtų nekorektiška. Šiandien mes esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, o ir esminės grėsmės per pastarąjį pusšimtį metų gerokai pasikeitė. Tačiau pokalbis apie suverenumą, valstybingumą ir visuomenės būklę šiandien yra ne mažiau aktualus nei anksčiau. Valstybingumo šventės išvakarėse trys jauni Vilniaus universiteto mokslininkai dalijasi su „Universitas Vilnensis“ skaitytojais savo įžvalgomis.

Tarpukario ir šios dienos iššūkiai – panašūs

VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros lektorius dr. Valdemaras Klumbys mano, kad iš esmės dauguma iššūkių, su kuriais susiduria Lietuva šiandien, yra panašūs į tuos iššūkius, su kuriais susidurdavo ir tarpukario respublika. Žinoma, šie iššūkiai nėra visiškai identiški. „Tarpukariu Lietuva irgi buvo susidūrusi su emigracijos problema. Šio iššūkio mastai, ko gero, buvo ne menkesni nei dabar. Tada, tiesa, žmonės važiavo ne į Europą, o į Pietų Ameriką. Ir nemažai išvažiavusiųjų vis dėlto grįždavo. Kitas skirtumas, kad tuo metu tai buvo darbo rankų nutekėjimas, o dabar dar ir protų“, – sako V. Klumbys.

Kitas panašus iššūkis – nusivylimo jausmas. „Tarpukario Lietuvoje žmonės irgi jautė didelį nusivylimą. Tačiau šis jausmas buvo labiau susijęs ne su valstybingumu, o su Antano Smetonos režimu. Iš esmės nusivilta buvo valdžia. Šiandien yra blogiau, nes nusivylimas valdžia yra susimaišęs su nusivylimu valstybe“, – svarsto V. Klumbys.

ir dalykų, kurių šiandieninė Lietuvos Respublika stokoja, palyginti su tarpukario valstybe. „Šiandien mūsų šalis neturi aiškaus tikslo. Kol buvom neįstoję, tikslas buvo Europos Sąjunga ir NATO. Dabar mes bandome gana beviltiškai konstruoti kažkokį naują tikslą arba viziją“, – pažymi V. Klumbys. Pasak jo, tarpukario respublika turėjo labai tikslią savo viziją. „A. Smetonos vizijoje Lietuva buvo rami pasiturinčių ūkininkų šalis, niekur nesikišanti, niekur nelendanti. Kitas dalykas, kad ta vizija nesutapo su jaunimo lūkesčiais. Rami ir lėta politika jaunimo netenkino ir buvo jam nepriimtina“, – teigia V. Klumbys.

Šiandienos Lietuvos situacija irgi netenkina jaunimo, tačiau, anot pašnekovo, net jauni žmonės yra ydingai perėmę vyresnės kartos fatalizmą. „Žiūrėdamas į jaunąją kartą, į tuos, kurie dabar ateina į universitetą, kurie jau gimė po nepriklausomybės atkūrimo, stebiuosi, kodėl jie dar tokie nelaisvi? Jiems pritrūksta pykčio – pozityvaus pykčio, kuris verčia veikti“, – sako V. Klumbys. Pasak jo, atsakymo į tai, kodėl net jauna karta yra gana pasyvi ir nelaisva, galima ieškoti analizuojant tas sąlygas, kuriomis ji augo. „Ši karta gimė politinės laisvės sąlygomis, bet tėvai, kurie gana ilgai gyveno autoritarinėje sistemoje, perdavė ir vaikams nelaisvės pojūtį. Ši karta išaugo jausdama įtampą, matydama, kad šalyje yra demokratinė laisvė, bet visuomenė iš esmės yra nelaisva“, – pažymi V. Klumbys. Jis svarsto, kad galbūt šios – jaunos kartos – vaikai jau bus daug laisvesni ir sugebės suformuoti tikrą laisvą visuomenę.

Tačiau, V. Klumbio manymu, yra pavojus, kad šalis ir visuomenė taip ir nesugebės išeiti iš šio ydingo rato. „Patys mes galime ir nesubręsti. Reikia pasistengti ir pačioje visuomenėje surasti dalykų, kurie yra jai svarbūs, kurie ją jungia ir per kuriuos galima veikti. Taip pat reikia tikro lyderio, tačiau dirbtinai jo nesukonstruosi. Jis turi būti toks iš prigimties. Dabartinėje politinėje scenoje aš tokio lyderio nematau“, – sako V. Klumbys.

Kai stiprybės tampa silpnybėmis

VU Tarptautinių santykių ir politiko mokslų instituto Tarptautinių santykių katedros mokslo darbuotojas dr. Nerijus Maliukevičius mano, kad, kalbant apie valstybingumą, rimtai vertinti reikia visas, net ir neakivaizdžias grėsmes. „Visada egzistuoja grėsmių, ir kai jos neadekvačiai vertinamos, tai dažnai nulemia gana tragiškus padarinius“, – teigia jis. Pasak N. Maliukevičiaus, svarbų vaidmenį formuojant valstybės atsparumą grėsmei atlieka visuomenės būklė. Jeigu visuomenės „imunitetas“ yra nusilpęs, tai nežada nieko gero ir valstybei.

N. Maliukevičiaus manymu, Lietuvos visuomenė iki šiol negali visiškai atsigauti po vadinamosios „sovietinės traumos“. „Reikia pripažinti, kad mūsų visuomenę dar veikia posovietinis palikimas. Gana akivaizdus, bet sunkiai pagydomas visuomenės nusilpimas. Tai atspindi ir požiūris į valdžią, ir tai, kaip žmonės žiūri vieni į kitus. Manau, kad netgi per tuos kiek daugiau nei dvidešimt metų, praėjusių po nepriklausomybės atkūrimo, mes nesugebėjome tapti savo valstybės savininkais“, – sako jis.

Visuomenė sustiprėtų, jei perprastų žodžio „respublika“ (išvertus iš lotynų kalbos – „bendras reikalas“) prasmę, tačiau, N. Maliukevičiaus teigimu, Lietuvoje dar trūksta tokio požiūrio. „Mums, Lietuvos gyventojams, valstybė vis dar yra tolima vizija – vieniems rožinė, o kitiems galbūt net neigiamas vaizdinys“, – teigia N. Maliukevičius. Pasak jo, visuomenei būtina mokytis sveiko požiūrio į savo šalį: „Reikėtų diegti tam tikrus elgesio modelius – bandyti įpratinti jauną žmogų elgtis su viešais reikalais kaip su savo reikalais, kaip su tuo, kas rūpi.“

Mokslininko manymu, tam tikrą visuomenės nusilpimą, kad ir kaip tai būtų paradoksalu, lėmė ir Lietuvos įstojimas į ES ir NATO. „Reikia suvokti, kad kartais tavo silpnybė gali tapti tavo stiprybe, nes tada mobilizuojiesi ir bandai spręsti reikalus labai konstruktyviai, tačiau lygiai taip pat tavo stiprybė gali pavirsti silpnybe. Šitaip galima vertinti Lietuvos įstojimą į ES ir NATO. Mūsų silpnybės, kai mes dar nebuvome šių susivienijimų nariais, vertė ir pilietines partijas, ir visuomenę mobilizuotis, vertė atrasti strateginius partnerius šalies viduje ir užsienyje, kurie siektų to paties. Tačiau kai tikslas buvo pasiektas, tai tapo savotiška mūsų silpnybe, nes nebėra tolesnės vizijos, ko mes norime ir siekiame“, – aiškina N. Maliukevičius. Pasak jo, tokioje situacijoje visos kitos grėsmės – ekonominės, informacinės – tampa pavojingesnės, nei buvo. „Daug lengviau skaldyti visuomenę, kuri neturi bendro buvimo kartu vizijos, neturi vizijos, kur link jai reikia eiti. Mūsų silpnybė – konsolidacijos ir visuomenės vizijos stoka“, – konstatuoja N. Maliukevičius.

Paviršutiniška žiniasklaida formuoja paviršutinišką visuomenę

VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto docentas dr. Mantas Martišius mano, kad nemažai Lietuvos problemų šiandien yra susijusios su informacijos kokybe. „Problema, su kuria dabar susiduriame, yra ta, kad Lietuvos auditorija priprato prie labai prasto „žiniasklaidos maisto“. Mūsų medijų lauke vyrauja pramogos, o rimtesniems dalykams beveik neskiriama dėmesio. Kai visuomenei tenka spręsti rimtus klausimus, labai dažnai mes pasirengę spręsti juos taip, kaip tai daroma pramogų pasaulyje“, – teigia M. Martišius.

Pasak pašnekovo, dėmesys žiniasklaidai ir jos vaidmeniui, kalbant apie valstybingumą, nėra atsitiktinis. „Yra tam tikrų reiškinių, įvykių ir institucijų, kurie sujungia ir subendrina tautą. Pavyzdžiui, mokykla, kariuomenė ir pan. Vienas iš tų dalykų – medijos, kurios pateikia bendrą kontekstinę informaciją. Jeigu tautos gaunama bendra kontekstinė informacija labai žemo lygio, tauta pradeda priiminėti neteisingus sprendimus“, – sako M. Martišius. Tai yra susiję ir su sprendimais, priimamais individualiai. „Žinau žmonių, kurie dabar bando važiuoti užsidirbti į Ispaniją, kur nedarbas yra didesnis negu Lietuvoje. Kadangi jie negauna tos informacijos iš vietinės žiniasklaidos ar tiesiog neieško – jie važiuoja. Kitaip sakant, jie priima neteisingus sprendimus“, – pažymi M. Martišius. Jo teigimu, žiniasklaida prisideda prie pilietinės visuomenės formavimo, todėl jeigu žiniasklaida yra paviršutiniška, paviršutiniška tampa ir visuomenė.

Lietuvos informacinė rinka yra maža, tačiau šiandien žmogus turi daug daugiau galimybių negu anksčiau naudotis globalia informacine erdve. Kaip vieną iš esminių visuomenės ydų M. Martišius įvardija apatiją. „Problema ta, kad jeigu nieko nesiklausysi, sėdėsi užsidaręs vidinėje informacinėje erdvėje, tai atrodys, kad tikrai, kaip sakoma, „blogiau negu Lietuvoje niekur nėra“. Tada ir atsiranda nusivylimas savo šalimi, nes norėdamas palyginti ją su kita valstybe turi pirmiausia sužinoti informaciją. Jeigu tos informacijos negauni, labai lengva teigti, kad pas mus viskas yra blogai, nors iš tikrųjų tai iliuzija“, – pažymi M. Martišius.

Tačiau tai, kad Lietuva yra maža valstybė, nereiškia, kad jos likimas yra nulemtas. M. Martišiaus teigimu, jeigu visos visuomenės ir valdžios grandys sugebės dirbti atsakingai ir sklandžiai (taip pat ir vadinamoji „ketvirtoji valdžia“), šalis tikrai bus pajėgi atsispirti visiems moderniems iššūkiams. „Danija, pavyzdžiui, irgi yra maža valstybė, bet niekam nekyla klausimų, ar ji galėtų atsispirti įtakai ir pavojams iš išorės. Lietuva irgi gali“, – įsitikinęs M. Martišius.