Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie penktadalis (20,3 proc.) 18–22 metų jaunuolių savo gyvenime (nebūtinai studijų laikotarpiu) sirgo psichikos sutrikimu, trukusiu bent 12 mėnesių. Iš tų, kurie turėjo psichikos sutrikimo įrašą savo ligos istorijoje, 83,1 proc. jį patyrė iki įstojimo į universitetą. Tyrimas parodė, kad turint šį sutrikimą prieš studijas padidėja tikimybė iškristi iš universiteto įstojus. Deja, tik 16,4 proc. sirgusiųjų kreipėsi į specialistus ir gavo pagalbą.

Kadangi didžiausias procentas tarp turinčiųjų sutrikimą pasirenka nutraukti studijas, labai svarbu – ir tą Vilniaus universitete jau darome – klausti ir stengtis sužinoti tikrąsias studijų nutraukimo priežastis. Identifikavus tuos studentus, kurie nutraukia studijas dėl psichologinių sunkumų ar dėl kitokių problemų, kurias dar galima išspręsti, jiems galima padėti pabaigti studijas.

Lyginant žemo ir aukšto ekonominio lygmens valstybes ir duomenis, matyti, kad aukšto ekonominio lygmens šalyse nepalankūs rodikliai psichikos sutrikimų atžvilgiu yra aukštesni. Viena iš versijų, susijusi su bandymu paaiškinti dabartinės jaunosios kartos skirtumus, yra jos auklėjimo ypatumai. Galbūt todėl, kad vis daugiau kalbama apie emocinę sveikatą, tėvai rūpinasi vaikų emocine sveikata spręsdami problemas už juos ir stengiasi sukurti tobulą vaikystę. Tokie vaikai, už kuriuos visi iššūkiai iki suaugystės buvo įveikti, universitete patiria sunkumų įveikdami iššūkius savarankiškai. Gąsdina skolos, žemesni rezultatai, nepritapimas grupėje. Atitinkamai kyla streso lygis.

Kitas dažnas streso šaltinis studijose – lūkesčių neatitinkantys pažymiai ir mokymosi krūvis. Kai kurie studentai, mokykloje buvę geriausi, įstoję patiria šoką, kai paaiškėja, kad mokytis čia yra sunkiau, o pažymiai nebėra tokie geri. Svarbu suprasti, kad į universitetą įstoja geriausi moksleiviai: vadinasi, studentas atsiduria tarp tokių pat gerų kaip ir jis, todėl natūralu, kad tarp visų gerai besimokančių kažkas mokosi geriau, kažkas – mažiau gerai. Būna ir taip, kad mokykloje nereikėjo dėti daug pastangų išmokti medžiagą, o universitete staiga paaiškėja, kad mokytis gali būti sunku ir tai gąsdina, kelia stresą, nes toks jausmas jaunam žmogui yra nepažįstamas, kyla minčių, kad galbūt šie mokslai skirti ne jam. Kilus tokiems sunkumams, studijose išlieka tie, kurie sunkumus priima kaip iššūkį ir deda pastangas dirbti, ir tie, kurie kreipiasi pagalbos į psichologus, karjeros konsultantus, galinčius padėti suvokti, kas atsitiko ir kaip galima išspręsti susidariusią situaciją.

Pagalbos galimybių aukštosiose mokyklose tikrai yra, tačiau, remiantis praėjusiais metais atlikto Lietuvos studentų sąjungos tyrimo rezultatais, daugiau nei pusė (64 proc.) studentų nežino, nėra tikri, ar jų aukštojoje mokykloje prieinama psichologinė pagalba.

Vilniaus universitete jau daugiau kaip dešimtmetį veikia Konsultavimo ir mokymų centras (buvęs Psichologinio konsultavimo ir mokymų centras), kur šiuo metu konsultuoja apie 20 psichologų. Be to, nuolat užsiimama komunikacijos sklaida, organizuojamos grupinės konsultacijos, įvairūs seminarai. Dėl didelio besikreipiančiųjų skaičiaus ne visada pavyksta pasiūlyti pagalbą iš karto, todėl stengiamės studentus informuoti ir apie kitas nemokamos psichologinės pagalbos galimybes jaunimui ir visai Vilniaus miesto bendruomenei. Šiuos kontaktus galite rasti čia.

Studijų procese pasitaiko atvejų, kai studentas išgyvena stiprią emocinę krizę, su kuria sunku susitvarkyti pačiam, atsiranda minčių apie savižudybę, ir arba pačiam studentui, arba jo artimiausiai aplinkai kyla klausimų, ką tokioje situacijoje daryti. Atkreipiame dėmesį, kad yra du pagrindiniai psichologinės pagalbos telefonai. Jei kyla grėsmė gyvybei, žmogus turi savižudybės planą ir ketina jį įvykdyti, galima skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112. Jeigu grėsmės nėra, bet kyla klausimų, kaip elgtis, galima kreiptis aukščiau nurodytais telefonais arba į Konsultavimo ir mokymų centrą el. p. kmc@fsf.vu.lt, tel. 8 5 268 72 54.

Nuo šių mokslo metų kiekvienas studentas savo informacinėje sistemoje gauna užklausą prie kontaktinių duomenų nurodyti kontaktinį asmenį nelaimės atveju. Tai ypač svarbu tokiose situacijose, kai iškyla grėsmė studento gyvybei: mes norime žinoti, kam skambinti ir kam jis leidžia skambinti. Tiesa, negalime privalomai prašyti tokius kontaktus nurodyti, bet labai raginame.

Žinoma, stengiamės teikti pagalbą ir nukentėjusiųjų artimajai aplinkai. Kiekvienas akademinis kamieninis padalinys turi kontaktinį asmenį, kuris žinios apie savižudybę ar netikėtą fakulteto nario mirtį atveju turi pareigą informuoti mus. Tada jau stengiamės tam kursui ar kolegoms suteikti nemokamą individualią psichologinę pagalbą arba organizuoti grupes bendruomenės nariams, kurie buvo artimiausi nusižudžiusiajam.

Svarbiausia iškilus didesniam ar mažesniam emociniam sunkumui nelikti vienam. Pasidalijus savo išgyvenimais su draugu, emocinis krūvis sumažėja perpus. Pasidalijus jais su specialistu, šalia emocinės paramos galima gauti ir profesionalią pagalbą sprendžiant kilusius sunkumus. Tad norime paskatinti netylėti ir prisiminti, kad „Tu nesi vienas“.

 Ieva Vasionytė yra Vilniaus universiteto psichologė ir karjeros konsultantė.