Kasdien žengdami į auditoriją ir matydami prieš save stovintį dėstytoją, retai susimąstome, kad ir jis kažkada buvo studentas, iškentėjo egzaminų stresą, gyveno linksmai, spėdavo ne tik studijuoti, bet ir studentauti. Prisiminimais apie studijų metus su „U. V.“ skaitytojais dalijasi Istorijos fakulteto prof. dr. Alfredas Bumblauskas.

Namo tranzuodavo

Vilniaus universitete baigęs istorijos studijas buvęs universiteto komandos kapitonas Alfredas Bumblauskas studijuodamas gyveno bendrabutyje. Paklaustas, ar dažnai grįždavo namo, profesorius atsakė, kad jam tekdavo „trenktis“ per visą Lietuvą aštuonias valandas, todėl namo grįždavęs retai, o ir grįždamas dažniausiai tranzuodavęs. „Važiuodavai tranzu dažniausiai, atseit iš principo tokio jaunatviško, kad pinigus taupai šitokiu būdu“, – prisipažino istorikas. Tačiau didelio namų trūkumo profesorius sakosi nejautęs, nes visą laiką norėjo pabėgti iš namų, tai čia būdavo dar geriau.
Profesoriui dažnai maisto gamintis taip pat neteko. „Retokai turbūt gamindavau, nes niekas neturėjo, ypač vaikinai, kur produktus laikyt. Blyninėj valgydavom, Pilies gatvėj. Blyninė buvo sovietinio tipo. Suvalgęs blyną išeidavai susilenkęs, skrandį suimdavo skausmas“, – šmaikštavo A. Bumblauskas.

Egzaminų streso išvengti neįmanoma

Profesoriui A. Bumblauskui egzaminai taip pat nesukelia labai malonių prisiminimų. „Atsimenu, iš siaubo surūkiau cigarą, nuėjau galva apsisukusia, nes labai bijojau“, – šypsosi dėstytojas. Paklaustas, ar dabartinių studentų, laikančių egzaminus, negaili, jis paaiškina: „Kažkiek gaila, tik tiek, kad šiais laikais, aš manyčiau, padaryta pažanga. Dėstytojai nebegali savavaliauti, turi būti kaupiamasis balas ir studentas turi dirbti visą semestrą. Dėstytojas gali būti ir labai reiklus, bet jeigu jo reikalavimai aiškūs, skaidrūs, nereikia per egzaminą dėstytojo permaldauti, įtikt akių spalva ar dar kuo nors, tai, manau, galima išvengti didžiulio streso, nors streso apskritai neišvengsi. Egzaminas yra išbandymas ir nieko nepadarysi“, – paaiškino dėstytojas. Pačiam istorikui iš dėstytojų didžiausią įspūdį paliko profesorius Edvardas Gudavičius. „Ketvirtam kurse net plojom jam po paskaitos, tais laikais buvo neįprasta.“

Už išdaigas teko nukentėti

Bandant sužinoti, ar nebuvo prikrėtęs studijų metais išdaigų, A. Bumblauskas prisipažino: „Mūsų išdaigos buvo organizuotos. Rengėm istorikų mediumus. Jie buvo tokie, už kuriuos šiek tiek nukentėdavom. Sykį spektaklį suvaidinom. Aš apsirengiau čekistu, kursiokės merginos su sijonėliais ir pionieriškais kaklaraiščiais skaitė Majakovskio eiles. Pirmūnai turėjo teisę durklu įdurt imperialistams, o paskui atidengiamas paminklas ir paaiškėja, kad tie imperialistai – tai dekanas, prodekanas ir kuratorius. Dekanas ir prodekanas pasijuokė, o nuo kuratoriaus po metų atkentėjom. Paaiškėjo, kad man specialiai trejetą įpylė“, – prisiminė profesorius.

Po paskaitų – vaidinti į teatrą

Prof. A. Bumblauskas nesnaudė ir po paskaitų. Jis buvo Kiemo teatro dalyvis, tačiau, kaip pats sakė: „Ne tiek daug ir neilgai. Viename spektaklyje pagal Granausko „Jaučio aukojimą” teko vaidinti kuršį. Na ir tokie geri prisiminimai iki šiol. Paskui buvo universiteto keturių šimtų metų viktorina. Buvau universiteto komandos kapitonas. Turėjom varžytis su visų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentais ir laimėjom“, – pasakojo istorikas.

Žiūrėjimas į praeitį trumpina gyvenimą

Paklaustas, ar nepasiilgsta studijų metų, dėstytojas atsakė: „Pasiilgsti tiek pat, kiek egzistenciškai visko: o, jeigu su dabartiniu išmanymu ir galva būtum tada… bet tai yra neįmanoma. Jeigu žiūri į praeitį, paprastai trumpini gyvenimą. Tai tiek vertinga, kiek jaunystė visada yra gražu ir vertinga“, – filosofiškai atsakė profesorius.