Nors ir nelengva suderinti studijas ir darbą, tačiau šiandien daugelis jaunų žmonių dirbti pradeda dar studijų metais. Šiandieniniai studentai skuba ne tik įgyti žinių, bet ir sukaupti darbo patirties. Tai parodė apklausa portale „My University”. Daugiau negu pusė apklaustųjų studentų mano, kad studijų metais naudinga įsidarbinti, nes įgyjama darbo patirties (57,3 proc.). Tik 19,3 proc. mano kad dirbti studijų metais nenaudinga, nes studijų metai yra skirti tik studijoms. Darbą studijų metais įskaitomą kaip praktika vertina 10 proc. apklaustųjų. Uždarbį, kaip vienintelę galimybę tęsti studijas, nurodo 16,1 proc.

Darbas studijų metu: noras turėti savų pinigų, bandymas pažaboti laisvą laiką ir patirties kaupimas

Deimantė Besčastnaitė, Medicinos fakulteto I k. kineziterapijos studentė, pradėjo dirbti nuo 16 metų, nes norėjo užsidirbti ir taip padėti tėvams. Ji dirba Kaune pardavėja / konsultante, tėvų versle. Tai jos pirmasis darbas, tačiau mergina yra dirbusi ir kitur. Kitą vasarą ji ketina ieškoti darbo, artimo studijuojamai specialybei, nes nori įgyti patirties.

Deimantė mano, kad įsidarbinti svarbu ne tik dėl patirties, bet svarbu ir turėti savo asmeninių pinigų ir prisidėti prie bendrų studijoms skiriamų išlaidų.
Jos kurso draugė Justina Mačiūtė kartais sudalyvauja reklamos agentūros projektuose. Ji taip pat mano, kad rimtesnį darbą svarbu susirasti vėlesniuose kursuose ir taip kaupti patirtį.

Rosita Abromavičiūtė, Filologijos fakulteto anglų filologijos antrakursė, šiuo metu dirba dviejuose darbuose – aukle ir vertėja. Pradėti dirbti ją paskatino noras praleisti savo laiką prasmingai ir naudingai, išbandyti save ir, žinoma, užsidirbti pinigų savoms reikmėms ir palengvinti gyvenimą tėveliams.

„Įsidarbinti studijų metais iš pradžių gali atrodyti neįmanomas siekis, tačiau pamažu supranti, kad tai yra svarbu ne kam nors kitam, o būtent tau. Pirmiausia tai padeda žmogui atsakingiau apgalvoti savo ryšius su kitais asmenimis ir išsiugdyti didelį atsakomybės jausmą. Taip pat atsiranda poreikis planuoti savo laiką. Galiausiai, studijų metais žmonės yra tikrai energingi, tad kam švaistyti savo potencialą ir laukti, kol jis pamažu „užmigs”. Svarbiausia turėti didelį norą ir ryžtą, o tuomet viskas pasidaro pakankamai paprasta”, – sako Rosita.

Kaip filologė, ji ieškojo darbo pagal specialybę, nes norėjo įsitikinti, ar tikrai tokio darbo nori, ar taip savo darbą įsivaizdavo.

O štai Rūta Vaitkevičiūtė, Filologijos fakulteto III k. lietuvių literatūros studentė, šiais metais pradėjo dirbti barista kavinėje „Vero Cafe” . Tačiau tai nėra jos pirmasis darbas. Ji jau yra dirbusi reklamos srityje (pristatydavo įvairius produktus didžiuosiuose Vilniaus prekybos centruose, renginiuose ir pan.). Kaip ir daugelis kitų studentų, vasaros metu buvo įsidarbinusi restorane padavėja, tačiau supratusi, jog dirbti ir mokytis vienu metu jai nepavyks, darbą teko palikti sezono pabaigoje. Ji išbandė abu variantus – tiek būti paprasta, tiek dirbančia studente. „Labai sunku palyginti šiuos du statusus, nes kiekvienas iš jų turi savų privalumų ir trūkumų. Tad studentui, kuris dvejoja, dirbti ar ne, aš patarčiau pagalvoti ir įvertinti, ar jam tai yra būtina ir ko jis trokšta iš gyvenimo”, – pataria Rūta. Ją dirbti paskatino gyvenimo principai, noras turėti asmeninių pinigų smulkioms išlaidoms ir pagarba tėvams – jos studijos sostinėje tėvams, gyvenantiems rajone, kainuoja nemažus pinigus.

Balys Kesminas, achyvistikos Komunikacijos fakultete trečiakursis, dirba pardavimų telefonu vadybininku tarptautinėje įmonėje UAB „Studio Moderna”. „Norėjau įgauti savarankiškumo, užsidirbti pinigų laisvalaikiui ir svarbiausia – įgauti patirties tarptautinėje įmonėje, kurios, pasitaiko, darbinantis rimtame darbe reikia net labiau nei aukštojo mokslo”, – sako studentas. Jis džiaugiasi, kad už savo pinigus jam pavyko nuvažiuoti į Varšuvoje vykusį grupės Coldplay koncertą, ir tai buvo geriausias koncertas jo gyvenime.

„Studijų metais daugumą studentų dar išlaiko tėvai, todėl piniginis klausimas dažnam studentui nėra svarbus. Tačiau studentas turi galimybę, kol dar yra remiamas tėvų, bandyti įsidarbinti vis kitoje įmonėje, taip kaupti patirtį, susipažinti su skirtingo darbo įvairove, kad, kai baigs studijas ir turės save išlaikyti pats, tikrai žinotų, ką nori dirbti. Tai laikas ekspermentuoti,” – vertina Balys.

Balys pastebėjo, kad, dirbant oficialiai, kad ir pagal specialybę, studentui yra duodamos daug rimtesnės užduotys, nei jis, tarkim, atliktų praktiką toje įmonėje, todėl studijų praktikos dažnai nepakanka.

Miglė Kačinskaitė, Užsienio kalbų instituto anglų–ispanų kalbos (studijų kryptis – lingvistika) III kurso studentė, dirba barmene viename jaukiame lietuviško alaus rūselyje Vilniaus senamiestyje. Dirbti mergina pradėjo dar antrame kurse, nes turėjo laisvo laiko ir trūko veiklos. Be to, jautėsi tarsi užspausta universiteto sienų, tad norėjo ištrūkti ir dar nuveikti ką nors, kas nesusiję su jos studijomis. Miglė džiaugiasi „nepaprastai dinamišku”, anot jos, darbu bare. Tai taip pat ne pirmas merginos darbas. Dirbti ją skatino stiprus nepriklausomybės pojūčio šauksmas ir noras išbandyti save ir savo gebėjimus. Ji gerbia žmones, kurie tik studijuoja ir siekia gerų rezultatų, tačiau pati taip negalėtų – laisvą laiką praleistų vėjais.

Dirbdama barmene, Miglė kasdien lavina anglų kalbą, nelieka nuošalyje ir ispanų kalba, džiaugiasi patobulinusi rusų kalbos žinias. „Kadangi nesu didelė „mokymosi iš vadovėlių” šalininkė, toks mokymosi būdas man labai priimtinas. Pavyzdys: jei turiu parengti vienokį ar kitokį vertimą ir nesuprantu kokio užsienio kalbos žodžio, frazės ar minties, esant galimybei, visuomet pasikonsultuoju su į barą užsukusiais žmonėmis iš užsienio šalių, kuriems ta kalba yra gimtoji. Visai neseniai buvo užsukęs vaikinas iš Čilės, geriau ar prasčiau kalbantis 16 užsienio kalbų… Manyčiau, įspūdinga. Taip pat neretai išsivysto įvairūs pokalbiai apie politiką, filosofiją ar dangaus kūnų judėjimą. Pasiklausyti išsilavinusių žmonių visada įdomu ir naudinga!” – džiaugiasi Miglė.

Supratingi darbdaviai – svarbi „studijos plius darbas” dalis

Visi kalbinti studentai džiaugiasi, kad darbas ir studijos išmoko geriau planuoti savo laiką. Tačiau tenka ir kai ką paaukoti. Labiausia kenčia laisvalaikis, draugams skirtas laikas ir miegas. Rūtai Vaitkevičiūtei labiausia apmaudu, kad dėl darbo kenčia jos mokslai. Paskaitos studentei vyksta rytais, pasirenkamieji ir visi laisvieji dalykai – vakare, o darbas prasideda nuo 16 val. ir užtrunka net iki 23 val. „Kartais tenka praleisti nemažai dalykų, kadangi man reikia daug skaityti, o atrasti tam laiką pasidaro neapsakomai sunku. Tačiau nedirbti taip pat negaliu, nes negalėčiau susimokėti už nuomą ir visus kitus reikalingus mokesčius. Natūraliai susiduri su paradoksu: dirbi, kad galėtum mokytis, ir tuo pačiu metu mokaisi, kad galėtum vėliau dirbti. Taigi mano atveju kartais tenka paaukoti mokslus. Labai džiugu, jei darbdavys būna supratingas ir sukalbamas žmogus, kuris jaučia simpatiją ir leidžia vienaip ar kitaip derinti studijas su darbu. Mano atveju labai pasisekė, bet kitiems pasitaiko ne toks malonus darbdavys.”

Darbdavių supratingumu džiaugėsi beveik visi kalbinti studentai. Štai Rosita Abromavičiūtė sako, kad jos darbdaviai labai vertina tai, kad ji yra studentė. „Sakyčiau, net stebina tai, jog, užuot pasirinkę kokią nors seną moterėlę, kuri yra užauginusi ne vieną vaiką ir dar tuziną prižiūrėjusi, jie renkasi studentę, tačiau mato, jog vaikai yra dėl to labai laimingi. Aš ir pati esu laiminga, turėdama galimybę įgyti tokios patirties ir gebėti suderinti viską taip, jog nekiltų problemų nė vienai šaliai. Taip pat teigiamas požiūris yra ir į vertėjavimo darbus – užuot šiurkščiai pasakę ar išpeikę ne taip išverstą frazę, darbdaviai mielai paaiškina ir geranoriškai tikisi, jog mokysiuosi iš savo klaidų, kurių, beje, su laiku vis mažėja ir mažėja”.

Miglė Kačinskaitė irgi džiaugiasi gerais vadovais ir kartais sako, kad jaučiasi kaip šeimos narė: jai sudaromos puikios sąlygos mokytis, artėjant terminams, ji turi galimybę pasiimti laisvų dienų, o jeigu reikia skubiai rašyti rašto darbą – išeiti atostogų ir pan. Studijos visada iškeliamos kaip pirmasis prioritetas.

Rūta Vaitkevičiūtė mano, kad jei studentas turi tvirtą finansinį pamatą, ir nėra būtinybės dirbti, tai verčiau to nedaryti ir atsiduoti mokslams. Juk būtent mokydamasis ir kuri savo ateities pamatus, o laikas yra pati brangiausia prekė, kurios, deja, nenusipirksi. „Tačiau tiems studentams, kurie mokosi tik tam, kad kažką pabaigtų, kuriems mokslai yra papildoma veikla po darbo, o ne atvirkščiai, tai rekomenduoju dirbti. Gal tai išties yra jų kelias, ir iš jo bus pasisemta daugiau patirties negu iš savo studijų. Pasitaiko, kad dirbdamas ir paraleliai išbandydamas naujus dalykus atrandi savo tikrąjį pašaukimą, todėl niekada nereikia bijoti eksperimentuoti.”

Aktyvūs studentai savo jėgas išbando ir dalyvaudami VU studentų atstovybės veikloje, kurią jie vadina taip pat savotiška studento gyvenimo mokykla: čia dažnas randa tikrąjį savo pašaukimą, pasitikrina gebėjimus.