Šlapi, keistai atrodantys, tačiau išsišiepę pirmakursiai ir iš pirmo žvilgsnio dar keistesnis jų elgesys. Štai tokį vaizdą kiekvieną lietingą rudenį neretai gali išvysti eilinis praeivis. Masinė psichozė? Ne. Tai – studentiškos krikštynos.

Jas patyręs ir išgyvenęs pirmakursis „nulis“ tampa visaverčiu universiteto bendruomenės nariu ir gauna garbingą „fukso“ vardą. Neretai studentai baiminasi krikštynų – mano, kad šio renginio esmė – kuo labiau pažeminti ir sumenkinti pirmo kurso studentus. Tačiau ar tai tiesa? Koks iš tiesų renginys yra fuksų krikštynos ir kaip jis vyksta?

Vilniaus universitete krikštynas studentai rengia jau daugelį metų. Tai – smagi tradicinė šventė ne tik pirmakursiams, bet ir jų organizatoriams. Krikštynas beveik kiekviename fakultete organizuoja Studentų atstovybės nariai, kuratoriai ir savanoriai – vyresniųjų kursų studentai. Susirinkimuose jie tariasi, kokias užduotis turės atlikti pirmakursiai, kas juos prižiūrės, svarsto, kokia turėtų būti renginio tema, kaip vyks vakarinė krikštynų dalis. Studentai, norintys tapti krikštynų organizatoriais, turi mokėti gerai suplanuoti savo laiką – juk šią veiklą tenka derinti su paskaitomis ir mokslais.

Krikštynas paprastai sudaro dvi dalys – dieninė, aktyvioji, ir vakarinė.

Nors kiekviename fakultete krikštynos yra skirtingos, tačiau egzistuoja tam tikros tradicijos, būdingos daugumai. Visų pirma – krikštynos turi temą. Šiais metais jos buvo pačios įvairiausios – nuo „Vienos pokylio“ iki „Miško žvėrelių medžioklės“, nuo „Animacinių filmukų herojų“ iki „Kalėjimo“.

Dieninė krikštynų dalis dažniausiai prasideda susirinkimu prie savojo fakulteto pastato. Čia būsimieji fuksai pasveikinami, suskirstomi į grupes ir išlydimi vykdyti užduočių. Išbandoma pirmakursių fizinė ištvermė, protiniai gebėjimai, humoro jausmas ar aktoriniai gabumai. Įveikę visas kliūtis pirmo kurso studentai „pasižada būti ištikimi savo fakultetui, mylėti dėstytojus ir vyresnių kursų studentus“. Po šio iškilmingo momento „nulis“ tampa tikru „fuksu“.

Dažną  pirmakursį baugina mintys apie baisias ir neįveikiamas užduotis. Tačiau tai – mitas. Visi kalbinti krikštynų organizatoriai: Eglė Šulcaitė, Maksimas Avdejenkovas, Kristina Gabrilavičiūtė ir kiti įvairių fakultetų studentų atstovybių nariai – vieningai sutiko, kad Vilniaus universiteto krikštynos, nesvarbu, kokio fakulteto studentai būtų krikštijami, šiais metais nebuvo žiaurios. Siekiama ne pažeminti, kuo labiau išteplioti būsimuosius fuksus, o suteikti pirmakursiams smagių, įdomių ir linksmų akimirkų.

Šiemet pirmakursių komandos bandė įveikti kliūčių ruožus (bėgiojo, šliaužė, šokinėjo), mėgavosi maistu (kai kurių fakultetų studentams teko suvalgyti šaukštą cukraus, skiltelę citrinos ar kitokių maisto produktų), buvo pašventinti miltais, dainavo (neretai reikėdavo sukurti skanduotę ar prisiminti kuo daugiau dainų krikštynų tema), vaidino, sprendė logines užduotis, pasakojo anekdotus ir tiesiog gerai leido laiką.

Žinoma, esama užduočių, būdingų tik tam tikram fakultetui. Štai šiais metais Ekonomikos fakulteto studentai tradiciškai dalyvavo orientacinėse varžybose. Fizikų krikštynose buvo originali užduotis „Elektrinė lova“ – pirmakursiams reikėjo judėti bandant išvengti labai silpno, tačiau netikėto elektros nudilginimo. O štai lietuje permirkę Komunikacijos fakulteto „nuliai“  valgė česnaką – vyresnieji taip stiprino jų imunitetą.

Antrojoje, vakarinėje, šventės dalyje dažniausiai vyksta šokiai, atlikėjų pasirodymai, pirmakursiai turi galimybę pabendrauti, aptarti krikštynų įspūdžius ne tik vieni su kitais, bet ir su krikštynų organizatoriais. Šiais metais, galbūt išgąsdinti lietaus ar pabūgę, kad krikštynos gali būti negailestingos, pirmakursiai gausiau rinkosi į vakarinę, o ne į dieninę šventės dalį.

Beveik visi po krikštynų kalbinti pirmakursiai pripažino, kad puikiai praleido laiką, džiaugėsi, kad bus ką prisiminti. „Man patiko! Manau, kad geresnių krikštynų negalėjo būti. Jei galėčiau, jas pakartočiau. Visai nesvarbu, kad namo teks grįžti išsitepliojusiai pomidorų padažu ir miltais“, –  įspūdžiais dalijosi pirmakursė Miglė.

Šokti vandens ir miltų lietuje, šliaužti per purvą, suvalgyti česnaką, užkalbinti nepažįstamą žmogų ir paprašyti jo parašo, pabučiuoti žuvį, padeklamuoti eilėraštį, surasti paslėptą lobį. Skamba pašėlusiai, tačiau kartu ir smagiai. Tokių renginių tikslas – ne tik iš vadinamojo „nulio“ tapti „fuksu“. Svarbiausia – gerai praleisti laiką, patirti naujų įspūdžių, susipažinti su tais, kurie kartu mokysis dar ketverius metus. Kam bijoti, jei galima mėgautis įdomia ir smagia pramoga. Juk krikštynos – tai nuotykis, kurį bus smagu prisiminti ir po daugelio metų.