Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) biologinės įvairovės studijų programos studentai intensyviai prisideda prie Lietuvos gamtos išsaugojimo. Aukštadvario regioniniame parke jie surado į Lietuvos raudonąją knygą naujai įrašytą sraigių rūšį – slapiąją šiurpenę. Šios sraigės valstybės saugomos ne veltui – jos yra puikus natūralaus miško su turtinga biologine įvairove indikatorius.

Studentams – užduotis gamtoje

VU GMC biologinės įvairovės studijų programos pirmo kurso magistrantai šią savaitę laiką leido kiek neįprastai. Kol kitas specialybes studijuojantys jų bendraamžiai sėdėjo auditorijose ar dirbo laboratorijose, biologai susikrovė kuprines ir patraukė į Aukštadvario regioninį parką.

Į šį parką jaunimas išsiruošė ne pasigrožėti nubudusia gamta, savo sodria žaluma džiuginančia kiekvieną čia apsilankantį. Aukštadvario regioniniame parke kartu su savo dėstytojais ir vyr. ekologu Talvydu Špiliausku jie dalyvavo slapiosios šiurpenės (Isognomostoma isognomostomos; Schröter, 1784) paieškose.

Gavę užduotį surasti šią į Lietuvos raudonąją knygą naujai įrašytą sraigių rūšį, studentai parodė išties daug entuziazmo. Keletas valandų intensyvių paieškų – ir valstybės saugoma slapioji šiurpenė aptikta Mergiškių rezervate.

„Jaunimas įrodė, kad teorinių, laboratorinių ir praktinių studijų derinimas yra puiki strategija planuojant tyrimus ir ruošiantis savarankiškai mokslinei ir praktinei veiklai“, – ekspedicijos rezultatais džiaugėsi saugomos biotos studijų dalyko dėstytojai dr. Grita Skujienė, dr. Mindaugas Rasimavičius ir Saulius Skuja.

„Saugomos biotos studijų dalyko praktinėje išvykoje, kurios metu buvo siekiama suvokti ekologų ir biologų darbo regioniniuose parkuose ypatybes, įgyti praktinių gebėjimų pažinti ir surasti gamtoje saugomas augalų ir gyvūnų rūšis, suprasti, kokiose buveinėse, kaip ir kokiu laiku jų galima ieškoti, mes suradome ne tik šią sraigę, stebėjome ir daugiau čia jau anksčiau žinomų saugomų rūšių: plikažiedžius linlapius, plačialapės klumpaites, ovaliąsias geldutes, niūraspalvio auksavabalio ir skiauterėtųjų tritonų buveines, pievines linges.“

Sraigė – puiki indikatorė

Pasak dr. G. Skujienės, paieškos vieta pasirinkta neatsitiktinai – šios sraigės dažniausiai gyvena pavėsingose vietose lapuočių ir mišrių miškų rėvose (upių rėvuotuose šlaituose) su storo derlingo sluoksnio paklote. Be to, svarbu, kad būtų daug nuvirtusių tręštančių medžių.

„Ši sraigė – puiki vertingiausių miškų bioįvairovės indikatorė. Ji gyvena tik tokiuose miškuose, kur amžiais išlaikyta natūrali medynų kaita. Tuo tarpu miškai, kur vyksta sanitariniai kirtimai, sraigei netinkami“, – sakė dr. G. Skujienė.

Pasak dr. G. Skujienės, VU GMC mokslininkams ir studentams, atsižvelgiant į galimą paplitimą, kilo idėja, kad ši sraigė turėtų būti išlikusi sename skroblyne Mergiškių gamtiniame rezervate. Spėjimas pasitvirtino ir vienai iš paieškų dalyvių – Gabijai Zubrickaitei šiame rezervate pavyko surasti vieną sraigę.

Miškų gyventojams reikia globos ir atidumo

Moksliniai tyrimai rodo, kad ši sraigių rūšis Europoje gan sparčiai nyksta. „Šioms sraigėms didžiausią grėsmę kelia intensyvi miškininkystės veikla ir rekreacinių zonų kūrimas. Pavyzdžiui, 2001 m. ši rūšis buvo randama Velnio duobėje prie Aukštadvario. Po to, kai ši vietovė buvo paruošta turistų lankymui, kai vyko miško kirtimai, slapiosios šiurpenės čia rasti nebepavyksta“, – apgailestavo vyr. ekologas T. Špiliauskas.

„Lietuvoje žinomų radimviečių skaičius nepranoksta dešimties. Be to, pastebėtas šios rūšies nykimas užimamoje teritorijoje, nes dėl žmogaus veiklos prastėja buveinių, kuriose gyvena ši rūšis, kokybė“, – pasakojo viena iš ekspedicijos dalyvių dr. G. Skujienė.

Pasak mokslininkės, ekspedicijos metu nustatyta radimvietė (Mergiškių rezervatas) bus įtraukta į Saugomų rūšių informacinės sistemos bazę. Planuojant tolesnius Mergiškių rezervato tvarkymo darbus bus stengiamasi sudaryti sąlygas, užtikrinančias šios rūšies išlikimą.

„Be to, tai paskatins ir kitus mokslininkus – esamus ir būsimus parkų ekologus ir biologus atidžiau įsižiūrėti į šiuos „besislapstančius miškų turtus“. Juk tik laiku pastebėję nykstančias rūšis galėsime jas išsaugoti ateities kartoms“, – sakė dr. G. Skujienė.