Nepastebimai prabėgo rugsėjis. Didžiajai daliai studentų šis mėnuo reiškė tik naujo kurso pradžią, mokslų tęsimą, tačiau daliai žmonių tapo naujo gyvenimo kelio pradžia. Žinoma, kalbu apie Vilniaus universiteto „fuksiukus“.

Tai mokykla ar ne?

Kiekvienam studentui pirmieji mėnesiai Alma mater įsimena labiausiai. Nauji žmonės, nauji draugai, dėstytojai, šventės, netgi pirmosios paskaitos. Mokslas, bet kitoks nei kada nors iki tol. Pamokos, bet dabar jau vadinamos paskaitomis. Pradedame suvokti, kad įžengėme į naują gyvenimo etapą.

Turbūt pirmakursiams sunkiausia suprasti, kad vis dėlto tai yra ne mokykla. Na taip, tam tikra prasme tai yra mokykla, bet juk čia universitetas! Niekas tavęs neverčia mokytis, tau tik rekomenduoja tai daryti. Niekas tavęs nesekioja ir neklausia, kodėl praleidai paskaitą – tai juk tavo reikalas. Tai yra didelis skirtumas, jį pirmiausia pastebi pirmakursis. Kodėl universitetą lyginu su mokykla? Nes tai mokymosi įstaiga, kurioje tęsiame mokslus. Palyginimų neįmanomą išvengti. Vis bandoma suprasti, ar universitete geriau.

Komunikacijos fakulteto informologijos studijų programos pirmakursė Greta Butkevičiūtė teigė, kad jos pirmasis mėnuo Vilniaus universitete buvo puikus. Studentė visada svajojo įstoti į prestižiškiausią universitetą Lietuvoje ir jai labai patinka studijos, dėstytojų atsakingumas, jų kompetentingumas ir nuoširdumas bendraujant su studentais, gera Vilniaus universiteto infrastruktūra. Iš Kaišiadorių atvykusiai merginai apsiprasti Vilniuje nebuvo sunku: „Adaptavausi labai lengvai, kadangi Vilnius man nebuvo visai nepažįstamas. Dar neteko įlipti ne į tą autobusą ar troleibusą. Iš tiesų nėra didelio šoko, pradėjus naują gyvenimą. Sunkumų didelių nebuvo ir nėra, tik gal kartais vidinę įtampą kelia kamščiai, per kuriuos tenka ir į paskaitas pavėluoti.“

Jurgiui Jatautui, klasikinės filologijos studentui, taip pat Vilniaus universitete patinka: „Universitete puiki aplinka, šilti žmonės ir dėstytojai. Studijų pliusai – aukštas mokslų ir dėstytojų lygis.“ Tačiau Jurgis, kaip ir daugelis studentų, kritikavo bendrabučius: „Nebloga vieta gyventi, bet žemoko lygio. Studentams iš kitur šiek tiek šoką įvaro „barako“ tarakonų perteklius ir baldų trūkumas.“

Studijuojame ar tik bandome studijuoti?

Chaosas, chaosas ir dar kartą chaosas. Taip galėčiau apibūdinti ruošimąsi seminarams. Darbo užduodama, yra ką veikti ir, be abejo, labai sudėtinga įprasti dirbti šiek tiek kitaip. Sudėtinga mokytis tokius dalykus, apie kuriuos žinai tikrai mažai, todėl milžiniškus informacijos kiekius apdoroti tampa iššūkiu. Pagaliau sudėtinga ir suprasti visas naujas žinias.

Nors prabėgo tik mėnuo, seminarų buvo nemažai. Didžiausia mūsų – pirmakursių – bėda yra ta, kad mes vis dar nesugebame suprasti, kur patekome. Dėstytojai rekomenduoja perskaityti vieną, kitą knygą, ir kai perskaitome, atrodo, kad jau pasiruošėme seminarui. „Jūs, kolega, šnekate bendromis frazėmis.“ Pasirodo, nė velnio nepasiruošėme. Dėstytojas reikalauja iš studento gilios, išsamios analizės. Visa informacija turi keliauti kiekviena kūno ląstele, kad pajustume, suvoktume ją, o ne perskaitytume ar „iškaltume“. Universitetas pateikia kitokį, gerokai gilesnį mokymą, todėl adaptuotis ir pažvelgti į viską giliau – štai kur mūsų užduotis. Medicinos studijų pirmakursė Rūta Kairytė minėjo, kad jai labai patinka pažvelgti į viską „pro tikruosiuos akinius“: „Per laboratorinius darbus viską pamatai savomis akimis. Pavyzdžiui, veikla su mikroskopu. Toks darbo pobūdis suteikia daug daugiau gyvybės mokslui. Dėstytojai produktyviai išnaudoja naująsias technologijas, todėl studijuoti tampa be galo įdomu.“

Vilniaus universitetas Kaune

Vilniaus universitetas turi savo padalinį ir Kaune – Kauno humanitarinį fakultetą. Šiame fakultete derinamos trys – socialinių, humanitarinių ir fizinių (informatikos) mokslų sritys. Įdomu tai, kad yra nemažai vilniečių, išvykusių į Kauną studijuoti. Vilnietė Agata Jevstignėjeva, išvykusi studijuoti į Kauno humanitarinį fakultetą, labai džiaugiasi savo pasirinkimu: „Įstojau į Vilniaus universitetą ir esu be galo patenkinta. Pas mus viskas yra truputį kitaip nei Vilniuje. Kauno humanitariniame fakultete yra kelios studijų programos – socialinių, humanitarinių bei fizinių mokslų ir mes visi labai draugiškai glaudžiamės viename fakultete. Mūsų fakultetas yra vienas iš labiausiai kompiuterizuotų Lietuvoje, todėl informatikos lygis yra aukštas.“ Studentė taip pat minėjo, kad ji studijuoja pačiame Kauno centre, XVI–XVII a. pastatuose, ir tai jai suteikia labai įdomių pojūčių – lyg muziejuje. Pasak Agatos, vienintelis trūkumas Kauno humanitariniame fakultete – studentų bendrabučiai.

Po paskaitų, arba Studentavimo ypatumai

Veikla po paskaitų visada aktuali studentams. Tačiau šis rugsėjis pirmakursiams ir visiems vyresniems studentams padovanojo gausybę įvykių ir įspūdžių. Linksmybės prasidėjo nuo pačių pirmųjų rugsėjo dienų. Lietuvos rinktinė žaidžia Europos krepšinio čempionate – į barą su kurso ar fakulteto draugais. Kas nors iš kurso draugų groja muzikiniame klube – lekiam pasiklausyti gyvos muzikos. O dar jeigu netyčia Komunikacijos fakulteto studentų atstovybė švenčia gimtadienį… Taip, linksmybių pakanka. Pirmakursių džiaugsmui, artėja dar ir daugiau švenčių – krikštynos, „cementuotės“. Tokios universitetinės šventės smarkiai pagyvina patį studijų procesą. Tai tradicijos, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Kiekvienas fakultetas išsiskiria savitumu, todėl toks didelis kiekis skirtingų tradicijų sudaro nuostabią universitetinę visumą, kuri atspindi mūsų Alma mater dvasią.

Toks tas pirmakursių gyvenimas Vilniaus universitete pirmąjį mėnesį.